Pirmąją autorinę parodą Lietuvoje pristatė jau daugiau nei du dešimtmečius JAV, Čikagoje gyvenanti šiaulietė Irena Šimkutė-Šaparnienė. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje eksponuojami autorės mylimos ir retos meno rūšies – batikos – darbai „Windows 1961“. Menininkė teigia jau seniai norėjusi padaryti parodą gimtuosiuose Šiauliuose ir neseniai pajuto, kad tam atėjo laikas. Su menais moteris „susipažino“ Šiaulių dailės mokykloje, vėliau studijavo architektūrą. Batikos meną moteriai parodė draugė – nuo to karto su batika ir nebesiskiria. Šiaulietės darbai išskirtiniai – ant šilko ji perkelia įamžintas akimirkas, vėliau jas dekoruoja dažais ir vašku.

– Papasakokite apie batikos techniką.
– Ji yra gan komplikuota ir neatlaidi, kadangi neįmanoma pataisyti sugadinto darbo, tačiau iš kitos pusės – labai nenuspėjama. Niekada nežinai, kokio rezultato tikėtis. Batika yra tarsi grojimas dviese – visada turi būti balansas, grojimas, interpretacijos. Aš darau savo dalį, o medija atlieka savąją.

Per daug metų pastebėjau, kad jei aš, kaip dailininkė, stengiuosi darbą atlikti labai tiksliai ir neleidžiu batikai parodyti savęs, darbas nepasiseka. Tai yra galingas procesas – daug sluoksniuojama, medžiaga fiksuojama vašku, dažoma dažais, kurie randa kontūrus. Komplikuotumas tas, kad vaškas visuomet skyla, to menininkas negali kontroliuoti. Taigi ir dažų išsiliejimai nėra kontroliuojami. Pasitaiko, kad būni labai nepatenkintas gautu rezultatu. Tokiu atveju aš mėgstu sukarpyti darbus.

Tačiau neneigsiu – neretai nustembi išvydęs rezultatą, visada galvoji, kad gal kažkas naujo išeis, kažkas kito, todėl ir bandai daryti vis kažką naujo. Tam turiu priklausomybę.

– Kiek trunka darbo procesas?
– Pasakysiu taip – mano ėjimas į batiką truko 20 metų. Dėl šios priežasties dabar jis trunka kur kas trumpiau. Tai buvo ilgas laiko tarpas... Reikia perprasti, kaip dažai išsilieja, kaip skyla vaškas. Šiuo metu dirbu su šilku ir su drobe, tačiau esu bandžiusi ir šiurkštų šilką, naminę drobę.

Galiu drąsiai tvirtinti, kad vis dar gyvenu pažinimo procese. Nepatikėsite, bet oro temperatūra ir drėgmė taip pat turi įtakos ir veikia! Vaškas gražiau suskyla vėsesnėje temperatūroje, todėl savo studijoje mėgstu dirbti šiek tiek vėsesnėje temperatūroje. Daug yra dalykų, kuriuos sužinome tik per ilgus praktikos metus.

– Papasakokite apie parodos „Windows 1961“ tematiką.
– Paskutinės ir itin mėgstamos mano darbų tematikos – miestai, tiltai, metalinės kopėčios, sunkios konstrukcijos ir visa metalinė architektūra. Čikaga yra industrinis miestas, taigi tokių pastatų, įvairių restauracijų yra be galo daug. Ypatingą dėmesį skirčiau tiltams – jų yra labai daug ir visokiausių pavidalų: atokesniuose rajonuose vieni yra pamiršti ir nenaudojami, kiti restauruojami. Tai mane ir domina labiausiai. Labai sunku pasakyti, kodėl tave traukia vieni ar kiti dalykai – taip tiesiog yra.

Visas nuotraukas aš darau pati, o retušuoju jas tik tiek, kiek to reikia šilkui. Ilgą laiką dirbau su piešiniais, tačiau po kiek laiko pajutau, kad tai ne man. Norėjosi kombinuoti dvi medijas. Fotografija yra fiksuota, nekintanti realybė, o batika – organiška ir kintanti darbo proceso metu. Atsirandantis balansas tarp šių skirtingų meno rūšių mane ir žavi labiausiai.

– Kodėl kai kurie darbai įdėti į senovinius rėmus?
– Pirmiausia tai aš supratau, kad savo darbų į paprastus rėmus nerėminsiu. Paskui pradėjus galvoti, tas langų rėmų simbolizmas mane labai užvaldė ir aš pagalvojau, kad noriu savo darbus įdėti į savo namų, giminaičių, kaimynų langų rėmus. Tie langų rėmai turi tiek stiprybės ir tiek daug duoda!

Vienu metu turėjau pasiūlymą nusipirkti senų langų rėmų, tačiau norėjosi, kad jie turėtų savo istoriją, būtų atiduoti ar surasti. Mano kaimynas pagelbėjo ir surinko visus šiuos langų rėmus. Taip pat nenorėjau, kad tie rėmai atrodytų nauji, taigi turėjome juos šveisti ir iš dalies restauruoti. Man patinka jų daugiasluoksniškumas – galima matyti, kiek kartų žmonės juos dažė. Labai norėjau daugiau darbų į juos sudėti, tačiau mano darbų formatai nelabai atitiko rėmų išmatavimų, taigi sudėjome tuos, kurie juos atitiko.

– Ar parodos pavadinime esanti data – jūsų gimimo metai?
– Taip, šis skaičius parodos pavadinime simbolizuoja mano gimimo metus. Tiesą sakant, turėjau pasiūlymų jų nerašyti, tačiau tai yra mano gimimo data, o darbai įrėminti mano namų langų rėmuose. Matote, viskas taip natūraliai išėjo, neturėjau progos galvoti, kad gal geriau šios parodos nerengti. Kaip koks vėjas atpūtė! Būna, kad gyvenime viskas atsitinka natūraliai, tai taip nutiko ir šiuo atveju.

– Kiek parodų jau esate surengusi?
– Aš net nežinau, kelinta čia mano paroda… Savo studiją atidariau 2000 metais, iš Lietuvos emigravau apie 1991-uosius. Kasmet stengiuosi grįžti į Lietuvą. Kaip ir kiekvienas išvykėlis, noriu sugrįžti namo. Greičiausiai jums įdomu, kaip emigravau į Ameriką. O istorija labai paprasta. Mano vyras ten išvažiavo ir aš nuvažiavau pas jį. Po kiek laiko mes laimėjome žaliąją kortą. Nelabai spėjome savęs paklausti, verta ar ne, tiesiog išvažiavome, o dabar esame labai laimingi.

– Ar Amerikoje vis dar jaučiatės svetimšale?
– Aš niekada nejaučiau, kad išvažiavau iš Lietuvos, man čia viskas labai patinka. Gal tai lėmė mano patirtis keliaujant po Ameriką ir matant daug skirtingų žmonių, tradicijų įvairovę. Džiaugiuosi, kad turiu nuostabią privilegiją nieko nebelyginti. Ko pasigendu, tai tokio europinio santykio – bendrumo, delikatumo, bendruomeniškumo. Amerikoje visi yra pasimetę – vietiniai yra pasimetę kaip atskiri augalai, o atvykėliai – lygiai taip pat. Lietuva man yra tarsi tokia pieva.

– Ar didelių skirtumų pastebite tarp Čikagos ir Lietuvos meno pasaulyje?
– Aš gyvenu Čikagoje. Kaip čia pasakius, iš tikrųjų požiūris priklauso nuo pačių žmonių. Tie, kurie yra daugiau keliavę, daugiau matę, meną vertina visai kitaip. Keliaujantis žmogus turi mėgti meną – jis juk susipažįsta su skirtingomis kultūromis, vaikšto po muziejus, galerijas.

Nežiūrint to, kad Čikagoje esu užsienietė, kalbu su akcentu, žmonės labai vertina mane ir mano darbus. Batikos menas yra išskirtinis ir nėra labai populiarus, tiksliau tariant, nedaug kas ja užsiima. Mūsų Rytų Europos koloritas natūraliai yra tamsesnis, žmonės tai supranta ir vertina. Meno lygis Lietuvoje yra kur kas aukštesnis.

Amerika yra labai didelis kraštas, yra labai daug „amerikų“, todėl labai sunku palyginti – kartais nuvažiuoji į kokį mažą miestelį ir negali atitraukti akių nuo parodos darbų, o nuvykus į labai garsią galeriją ar parodą nusivili. Bet, ko gero, visur taip yra.

Iš parodos „Windows 1961“
Artūro STAPONKAUS nuotr.