Kvapnioji našlaitė (Violo odorata) Marijos stiebelis, kregždgėlė.

Laukinė našlaitė maloniai kvepianti širdiškais lapais ir sodriai violetiniais žiedais auga miško pakraščiuose, drėgnose pievose, ganyklose, slėniuose, už gyvatvorių bei aptvarų. Senovėje našlaičių lapais su medumi gydytos galvos žaizdos. Jų eterinis aliejus, augalinės gleivės ir saponinas tirpdo gleives, mažina dirginimą, valo kraują ir slopina uždegimus. Todėl našlaitė ypač tinka sergant sunkiomis kvėpavimo ligomis (kokliušui) gydyti arba išoriniam plovimui sergant odos ligomis bei burnos ertmės uždegimu. Našlaičių arbata rekomenduojama gydyti odos išbėrimus, bronchų ir plaučių uždegimus. Tam labai tinka ir našlaičių žiedų sirupas.

Kai kurie medikai pataria vartoti našlaitę gydant vėžį. Vėžinės žaizdoss, liežuvio ir gerklų vėžys kartais gydomas šviežių našlaičių lapų ekstraktu.

Skinama žydinti žolė, kai kada gydyti tinka ir šaknis.

Kvapiosios našlaitės – daugiamečiai augalai. Jos žydi nuo kovo iki gegužės mėnesio. Žydėjimo metu renkama kvapiųjų našlaičių žolė, žiedai ir lapai, šaknys kasamos rugsėjo-spalio mėnesiais.

Šiek tiek istorijos

Adomui, kuris išvytas iš Rojaus kažkokiu būdu atsirado Ceilone, archangelas Gabrielius atnešė džiugią žinią, jog Viešpats atleido jam jo nuodėmes. Ir dėkingumo ašaros, plūstelėjusios iš Adomo akių, pavirto grakščiomis violetinio atspalvio gėlytėmis, skleidžiančiomis subtilų ir švelnų, su niekuo nepalyginamą aromatą – našlaitėmis.

Senovės Romoje našlaitės buvo laikomos Jupiterio gėle. Jas šlovino poetai, našlaičių atvaizdas buvo kalamas ant monetų, našlaičių dėjo į vyną ir vartojo jas kaip vaistinę priemonę.

Senovės graikai priešingai – našlaites laikė liūdesio ir mirties gėle. Tačiau tai nesutrukdė išsivystyti našlaičių kultui Graikijoje. Ši gėlė drauge buvo ir Atėnų emblema.

Daugelis garsių žmonių pačiais įvairiausiais laikais žavėjosi našlaitėmis – jų švelniu kvapu, trapia išvaizda, subtilumu ir neįnoringumu. Garsi prancūzų aktorė Sara Bernar mėgo visą savo butą apkaišyti našlaičių puokštelėmis, jos suknelės buvo prisigėrusios šių gėlių aromato. Gėtė niekuomet neišeidavo pasivaikščioti be našlaičių sėklų apsiausto kišenėje: jas išbarstydavo pakeliui. Nuo to laiko visos Veimaro, kur gyveno poetas, apylinkės kiekvieną pavasarį pasidengdavo nuostabiu našlaičių kilimu.

Našlaičių gentis didelė – apima šimtus rūšių ir tūkstančius sukultūrintų jų porūšių.

Artimiausia kvapiosios našlaitės giminaitė trispalvė našlaitė – tipiškas Vėžys.

Švelni ir drovi, tačiau drauge kupina žavesio bei šelmiškumo kvapioji našlaitė – Mergelė gėlių šeimoje.

Našlaitė ir sveikata

Naudinga nukritusius našlaičių žiedlapius surinkti į nedidelius drobinius maišelius. Laikant tokius maišelius po pagalve, pakanka 5-6 valandų nakties miego, kad visą dieną išliktumėte puikios savijautos ir žvalūs.

Tokį maišelį galima nešioti net drabužių kišenėje. Našlaičių aromatas padės visą dieną išlikti ramiems, geranoriškiems.

Našlaitės turi ir gydomųjų savybių. Jų sudėtyje yra saponinų, eterinio aliejaus, vitamino C bei kitų naudingų medžiagų. Medicinoje vartojamos našlaičių šaknys ir antžeminė jų dalis su žiedais ir lapais.

Našlaitės žolė, o ypač šaknys, slopina spazmus kamuojant kosuliui, sergant kokliušu ir bronchiniu kataru, jos raminamai veikia pasireiškus isterijai, širdies daužymuisi, nerviniam sudirgimui ir nemigai.

Gydomosios priemonės iš našlaičių ruošiamos dviem būdais:

-         pirmasis būdas - du arbatiniai šaukšteliai smulkintos vaistinės žaliavos užpilame stikline vandens ir paliekame prisitraukti (8 valandos) tamsioje vėsioje vietoje. Tai – paros norma;

-         antrasis būdas - 50 gramų smulkintos žolės drauge su žiedais reikia užplikyti 150 gramų verdančio vandens, palikti užpilą parai prisitraukti, perkošti. Šis skystis vėl pakaitinamas subėrus į jį 200 gramų cukraus. Ši priemonė vartojama po vieną arbatinį šaukštelį 4-5 kartus per dieną, nepriklausomai nuo valgio. Tačiau reikia prisiminti, kad didelės užpilų dozės sukelia vėmimą.

Našlaitės vartojamos kaip šlapimą varanti priemonė esant smėlio ir akmenų inkstuose bei šlapimo pūslėje. Jų pagalba gydomi odos išbėrimai. Virti našlaičių lapai dedami ant pūliuojančių žaizdų, šunvočių, nudegimų, uždegimo apimtų odos vietų.

Parengė Liudvikas RULINSKAS

Į viršų