Krapas (Anethum graveolens). Sinonimai – Agurkiniai kmynai.
Krapas yra vienmetis skėtinių šeimos prieskonis ir vaistinis augalas, turintis malonų specifinį kvapą. Tėvynė – Pietų Europa, Viduržemio jūros pakrantė. Ten jie buvo auginami nuo neatmenamų laikų kaip prieskoninis, vaistinis augalas ir daržovė. Europoje ir dabar auga laukiniai krapai. Senovės Egipto papirusuose krapai minimi kaip vaistas nuo galvos skaudėjimo. Senovės Graikijoje buvo paprotys krapus įpinti į vainikus.
Krapų stiebas stačias, pilkas, žiedlapiai geltoni, sukrauti į sudėtinius skėčius. Vaisius – rudos spalvos sėkla. Augalai žydi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio. Krapų vaisiai renkami rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, lapai – birželio-liepos mėnesiais. Vaistinei žaliavai renkami vaisiai, o prieskoniams – lapai ir vaisiai.
Žaliuose krapuose yra daug vitaminų. Visose augalo dalyse yra eterinio aliejaus. Daugiau šio aliejaus turi krapo sėklos nei pati žolė. Sėklose taip pat yra riebiojo aliejaus, azotinių ir neazotinių medžiagų, cukraus, ląstelienos, provitamino A. Lapuose yra vitamino C, provitamino A ir flavonoidų. Ir lapuose, ir sėklose yra vitaminų B1, B2, PP, karotino, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, nikelio, stroncio ir įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Vitamino C net du kartus daugiau nei apelsinuose arba braškėse, net tris kartus daugiau kaip citrinose.
Liaudies medicinoje vartojami krapų stiebai, lapai ir sėklos. Jie gerina virškinimą, palengvina atsikosėjimą ir šiek tiek varo šlapimą, ramina nervų sistemą, tinka esant nemigai, skatina moterų pieno sekreciją. Krapų antpilui pagaminti reikia šaukštą susmulkintų sėklų užpilti stikline verdančio vandens ir gerti 1/3-1/2 stiklinės prieš valgį.
Krapų veikliosios medžiagos plečia kraujagysles, mažina kraujo spaudimą, stiprina širdies darbą, atpalaiduoja žarnyno spazmus, tulžies latakus, gerina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, stiprina organizmą, normalizuoja ritmą. Tačiau krapai netinka, kai sumažėjęs kraujo spaudimas, kai nesilaiko šlapimas.
Krapai – nepakeičiamas prieskonis bet kuriam pirmam arba antram patiekalui. Krapų galima dėti net į kai kuriuos pieniškus patiekalus. Krapai naudojami įvairiems patiekalams kaip aromatą gerinantis vitaminizuojantis augalas. Jų dedama į salotas, mišraines, mėsos, žuvies ir daržovių sriubas bei antruosius patiekalus. Paprastai jie dedami likus 5-10 minučių iki virimo pabaigos. Stiebai naudojami raugiant agurkus, žalios sėklos – į duonos gaminius, arbatą, marinatus. Krapų eterinis aliejus vartojamas konditerijos, konservų, likerių ir degtinės gamyboje bei parfumerijoje. Jei norima išlaikyti ilgesnį laiką, žiemai arba vaistams, krapus reikia sudžiovinti. Žiemai krapus galima ruošti sūdytus, marinuotus, galima ir džiovinti, ir vartoti pirmiesiems bei antriesiems patiekalams džiovintus.
Mūsų daržuose krapai auginami kaip kultūriniai augalai. Krapams auginti tinka gerai įdirbta žemė. Dauginami sėklomis, jos sėjamos rudenį arba pavasarį.
Žmonės krapų vaisių arbatą geria po stiklinę esant nemigai, po 2-3 stiklines per dieną – nuo vidinių spazmų bei viduriavimo. Krapų arbata skatina ir pieno liaukų sekreciją. Arbatai virti imamas šaukštelis krapų vaisių stiklinei verdančio vandens.
Apie krapus, jų vartojimą nemažai rašoma literatūroje, joje galima rasti patarimų apie krapų auginimą, vartojimą, tiek liaudies medicinoje, tiek mokslinėje medicinoje. Apie krapus daug gali papasakoti mūsų senoliai.
Liaudies medicinoje krapai vartojami jau daug tūkstantmečių. Krapai buvo laikomi efektyviai kosulį ir galvos skausmą malšinančiais vaistiniais augalais. Be to, jų dėdavo gaminant įvairius tepalus.
Tačiau reikia prisiminti, kad krapai priklauso skėtinių šeimai, yra labai daug į juos panašių nuodingų augalų, todėl gamtoje krapus reikia rinkti labai atsargiai, nesupainioti su kitais „giminaičiais“.
Naminis vaistas yra džiovintos krapų sėklos, renkamos, kai paruduoja.
Parengė Liudvikas RULINSKAS
