„Vaistažolių knygoje“ rašoma, kad paimti žalių dilgėlių, sutrinti ir uždėti ant šviežių žaizdų, - taip žaizdos išvalomos ir užgydomos.

Didžioji dilgėlė – Urtica dioica – viena iš labiausiai paplitusių ir žmogui gerai pažįstamų piktžolių. Ji auga visuose kontinentuose, išskyrus tolimąją Šiaurę. Dažniausiai aptinkamas augalas dykvietėse, vešliai auga patvoriuose, pievose, šiukšlynuose, miške, netoli upių ir ežerų.

Teko girdėti, kad Švedijos turguose pavasarį prekiaujama iš pietų atvežtomis dilgėlėmis, o vokiečiai, kruopščiai išravėję savo sodus, pasisodina lysvelę dilgėlių. Mums, žinoma, to daryti dar ilgai nereikės. Lietuvoje dilgėlių netrūksta – pilni patvoriai, krūmai, drėgnesni miškai. Taip galima pasirinkti pradėjusių želti dilgėlių, nes jos turi daug gydomųjų savybių.

Didžioji dilgėlė – visiems gerai pažįstama, daugiametis žolinis augalas. Stiebai ir lapai apaugę paprastais, tuščiaviduriais, trapiais ilginamaisiais plaukeliais. Todėl renkant dilgėles reikia mūvėti pirštines. Na, o jeigu teko įsidilginti, tai nereikia išsigąsti, pasak liaudies medicinos, - tai vaistas nuo reumato. Be to, perštėjimas tuoj praeis.

Dilgėlė dygsta vos tik nutirpus sniegui.

Kuo šis augalas vertingas?

Ją pagrįstai galima vadinti natūraliu polivitaminu.

Lapuose daug vitaminų

Pavasarį, nusilpus organizmui, pats laikas pasirūpinti vitaminais. Jeigu išėję pasivaikščioti toliau nuo miesto pasiskinsite dilgėlių, vitaminais apsirūpinsite nemokamai. Dilgėlių lapuose yra daug vitamino C, karotino – provitamino A, K. B grupės vitaminų. Be to, lapuose yra baltymų, krakmolo, cukraus, rauginių medžiagų, organinių rūgščių ir geležies druskų, daug mikroelementų; kalcio, kalio, natrio, mangano ir kt.

Pavasarį iš jaunų dilgėlių galima išsispausti labai vertingų sulčių. Jas reikia sumaišyti su virintu vandeniu: 60 g sulčių – 1 litrui vandens, ir gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną. Dilgėlių sultimis labai veiksmingai gydomas hemorojus.

Vaistams renkami dilgėlių lapai ir šaknys

Dilgėlės žolė vaistams renkama, kol augalas dar nepradėjęs žydėti, bet jau užauginęs lapus. Paskui galima net iki šaknų pjauti atžėlusią žolę.

Vaistinei žaliavai renkamos ir dilgėlių šaknys. Jos kasamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį, nupjaunamos ir džiovinamos džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje.

Ką dilgėlė gydo?

Dilgėlė – vaistas nuo daugelio ligų. Liaudies medicinoje didžiąja dilgėle stabdomas kraujavimas, gydoma mažakraujystė dilgėlės vartojamos kaip profilaktinė priemonė nuo aterosklerozės, jomis gydomos žaizdos, vidurių užkietėjimas. Dilgėlių preparatai (arbatos ar užpilai) tinka sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, vandene, inkstų akmenlige, reumatu, brochitu, tuberkulioze, nervų priepuoliais, odos ligomis. Dilgėlės vartojamos ir gydant skrandžio spazmus, ilgalaikį vidurių užkietėjimą. Liaudies medicinos žinovai nuo dažnų viduriavimų rekomenduoja valgyti trintas džiovintas dilgėles su duona.

Dilgėlių arbata varo šlapimą, vandenį ir gerina medžiagų apykaitą, todėl vartojama sergant reumatu, podagra bei kepenų ir tulžies pūslės ligomis. Dilgėlių arbata padeda gydyti ir prostatos negalavimus. Hildegarda von Bingen apibūdino šį augalą, kuris vysdamas nebedilgina, kaip žinomą salotą ir daržovių, sriubų pagardą, nes jos valo skrandį ir šalina iš jo gleives. Dilgėles turi atmintį gerinantį poveikį, jeigu ji maišoma su aliejumi.

Dilgėlių, ramunėlių ir rozmarinų arbata su obuolių actu vartojama plaukams skalauti. Mokslininkams pavyko įrodyti, kad dilgėlės turi šlapimo išskyrimą skatinančių medžiagų.

Tačiau reikia atsiminti, kad, jeigu dėl inkstų ir širdies nepakankamumo organizme kaupiasi skysčiai, dilgėlių arbatos gerti negalima. Taip pat dilgėlių negalima vartoti esant padidėjusiam kraujo krešumui.

Dilgėlių užpilas

Reikia 15 gramų smulkintų dilgėlių lapų užpilti stikline verdančio vandens, palaikyti 15 minučių, nukošti. Gerti po du valgomuosius šaukštus tris kartus per  dieną.

Dilgėlių nereikia sodinti – jos pačios auga beveik visur. Dilgėlės žydi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio. Nuo gegužės iki rugsėjo galima rinkti dilgėlių žolę, skinti visą augalą arba tik jo lapus. Nors didžiosios dilgėlės turi gydomųjų medžiagų, jos paprastai laikomos piktžolėmis.

Dilgėlė – vertingas maisto produktas. Jauni dilgėlių lapai valgomi, iš jų verdama sriuba, ruošiamos salotos ir kiti patiekalai. Gaminama sriuba, dilgėlių lietiniai su ridikėliais, dilgėlių salotos, omletas su dilgėlėmis, dilgėlių troškinys, dilgėlių kukuliai.

Sinonimai: perkūnžolė, kanapžolė, plaukogelis.

Dilgėlės skinamos su pirštinėmis. Lapai skinami nuo stiebo viršaus į apačią, kaip ir šaknys, džiovinamos ore.

Prieš dilgėlių preparatų vartojimą patartina pasikonsultuoti su gydytoju.

Parengė Liudvikas RULINSKAS