Šiaulių universiteto bibliotekoje atidaryta žurnalistės Lilijos Valatkienės fotografijų paroda „Lietuviais esame mes gimę!“, skirta Pasaulio lietuvių metams paminėti.
Lietuvos žurnalistų sąjungos narei Lilijai Valatkienei 2015 m. suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas, ji yra baigusi Vilniaus universitetą, stažavosi Fredrikstad (Norvegija) institute. Dirbo žurnaliste, o šiuo metu menininkė dirba su keliais kūrybiniais projektais, skirtais Pasaulio lietuvių metams, skaito paskaitas, iliustruoja knygas, rašo straipsnius apie Lietuvos menininkus bei aktyviai dalyvauja parodose. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Škotijos, Prancūzijos, Šveicarijos, JAV ir Australijos privatūs kolekcininkai.
L. Valatkienės fotografijų parodą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje L. Valatkienė naudodamasi archyvų nuotraukomis, sukūrė įdomius fot pasakojimus apie pirmąją lietuvių emigrantų bangą. Antrojoje dalyje demonstruojamos autorės fotorefleksijos, atspindinčios aplankytas vietas bei sutiktus žmones.
Pristatydama nuotraukas, L. Valatkienė teigė, kad ši paroda – pretekstas diskusijai apie lietuvybę. Menininkė atkreipė dėmesį, kad istorinės nuotraukos aiškiai paneigia mitus: „Apie užsieny gyvenančius dažnai galvojome, kad jie sėdi ant dolerių maišų, o kankiniai – tai mes. Jų gyvenimas dažnai ne lengvesnis už tų, kas buvo ištremti į Sibirą. Nuotraukose matyti sunkus angliakasių darbas, kapinaičių vaizdai. Daugybė nuo sunkaus darbo pasiligojo ir mirė arba žuvo šachtoms užgriuvus. Kitose nuotraukose – dipukų stovyklos vaizdai. Jose irgi gyvenimo sąlygos sunkios, bet virė aktyvus kultūrinis gyvenimas. Kaip svarbu buvo išsaugoti savo papročius, kultūrą, suprasime iš nuotraukų, kuriose išeivių lėšomis pastatytos bažnyčios, mokyklos, Lietuvių namai.“
Kai kas drįsta kaltinti išeivius, kad jie pasitraukė į Vakarus savo noru, tačiau to niekaip nepasakysi apie Seinuose, Punske, Karaliaučiaus krašte, Gervėčiuose ar Pelesoje gyvenančius lietuvius. Eksponuojamose nuotraukose matyti, kaip pasienio rokadinis kelias – apsauginis kariuomenės kelias tarp Lenkijos ir Lietuvos žemę taip padalino, kad sodas atsidūrė kitoje pusėje. Vadinamoji geležinės uždangos linija perskėlė sodybas ir žmonių likimus. Viskas apleista, gamta pasiglemžia pėdsakus.
Neatsitiktinai net 3 stendai skirti Vydūnui, vokiečių vadinamam Europos Prometėjui. Tai mąstytojas, davęs pagrindus humanistinei tautos sampratai. Nemažai vietos skirta jo knygoms. „Prabočių šešėliai“ anuomet išleisti 5 tūkst. tiražu – sunku net įsivaizduoti“, – kalbėjo parodos autorė. Nuotraukose ir vokiškas Vydūno pasas, mylimų moterų portretai, perlaidojimas Bitėnų kapinaitėse, kuklus lauko riedulys ant kapo.
Antroji parodos dalis – šiandiena. Tai pasakojimas apie emigracijoje gyvenančius, kuriuos L. Valatkienė puikiai pažįsta. Adomo Raudžio-Samogito portretas. Pasak autorės, labai įdomus menininkas, gyvena Paryžiuje, o širdyje liko artimas Lietuvai. Ir toliau pinamos skaudžios lietuvybės istorijos: Stasys Eidrigevičius ir jo darbas, skirtas M .K. Čiurlioniui, Vytauto Kasiulio autoportretas ir jo jaunesnysis sūnus Vytautas neįgaliojo vežimėlyje. „V. Kasiulio palaikai atgulė Lietuvoje, o norėtųsi, kad kuo daugiau menininkų grįžtų į tėvynę gyvi“, – apibendrino L. Valatkienė.
