Kęstučio PABIJUTO pieš.

 

Miela mano Džiuljeta,

 

Vietinė žiniasklaida jau ėmė trūkti temų, susijusių su kiaulių gripu, dėl to epidemija netrukus turi baigtis. Kalėdoms ketinau padaryti jums staigmeną ir grįžti trumpų atostogų, bet situacija pakoregavo planus, todėl sumanymo tenka atsisakyti. Labai  gaila...

 

O prasidėjo viskas nuo to, jog mano nauji pažįstami kelmiškiai pakvietė į jų vyresniosios dukters vestuves. Seniai troškau pamatyti lietuviškas vestuves iš arti, kaime, tad, suprantama, kvietimą su džiaugsmu priėmiau...

 

Lietuviškos vestuvės su netikėta atomazga

 

Bendras vaizdas toks: svečiai yra be atvangos reketuojami. Vos atvykus, muzikantai pagrojo maršą ir tol neleido į vidų, kol jiems nedaviau pinigų. Mūru duris užstojo! Jauniesiems grįžtant iš bažnyčios visos pakelės knibždėjo kelius užtvėrusių reketininkų: suaugę išsireikalaudavo šnapso, o vaikai – saldumynų. Grįžus niekas jaunųjų nenorėjo įsileisti, o jų vietoje prie stalo sėdėjo kažkokios klipatos bei dėjosi nepažįstančios jaunavedžių... Pasišalino po ilgų derybų, tik gavusios kelis butelius degtinės.

 

Vos gyvu 20 metų senumo BMW atbildėjo septyni jaunojo draugai. Kažkas šnibžtelėjo, jog tai dideli vietiniai mafiozai! Ir tikrai: visi su nacionaliniais drabužiais - juostuotais treningais, nertomis juodomis kepuraitėmis bei šlepetėmis. Ir bukais žvilgsniais. Toks mat vietinės mafijos „imidžas”. Vadeiva juodų akinių net viduje nenusiėmė. Susėdo anie visu būriu, daug gėrė, šūkaliojo ir su kitais beveik  nebendravo...

 

Lietuviškos vestuvės trunka bent dvi paras, o kartais ir visą savaitę. Toks paprotys. Kitą rytą (apie 12 valandą) vestuvių vadybininkės išvirė didelį katilą kopūstienės, o muzikantai toliau rinko pinigus grodami prikeltuvių maršus bei apdainuodami, ką kuri pora veikė naktį. Ot darbo anie turėjo viską pamatyti bei išgirsti! Klausydamos jaunos sinjoritos kvatojo, o aštuoniasdešimtmetėms matronoms raudo skruostai.

 

Tada atėjo metas koncertui. Svečiai linkėjo jauniesiems laimės, atseginėjo pinigines ir prašydavo pagroti tą ar kitą kūrinį. Maniau, kad pinigai skirti jaunųjų gyvenimo pradžiai, taigi į stiklainį įmečiau 200 eurų ir paprašiau pagroti ką nors gražaus, tautiško. Mat pats nelabai žinau lietuviškų dainų... Muzikantai pagrojo lyrišką liaudies dainą „Duok į snukį, duok”. Svečiams labai patiko, plojo ir net bandė pritarti, o treninguotieji vis dažniau ėmė dirsčioti mano pusėn. Matyt „krūtas” vyrukas jiems pasirodžiau. Vėliau visus pinigus muzikantai pasiėmė sau.

Paskui kilo sujudimas: dingo piršlys. Pagal barbariškus vietinius papročius, jis turėjo būti pakartas. Mat kažką „prisidirbo”. Manai juokai? Aš irgi taip galvojau, bet kai iš tvarto atvilko persigandusį, šiaudais apkibusį piršlį ir įbruko jam į rankas juridinės galios neturintį testamentą, o vienas iš mafijos ant obels šakos pririšo virvės galą, supratau, kad daugiau delsti nevalia! Paėjau į šalį ir paskambinau kur reikia. Anie paprašė vilkinti laiką. Lengva pasakyti! Bandžiau pasakoti sicilietiškus anekdotus, niekas nesiklausė. Užtraukiau „Santa Lučija” - jokio dėmesio! Tada šaukiu: „Žmonės, degtinė baigėsi!” Iškart mirtina tyla ir persigandę veidai... „Kaip tai?!” Net piršlį pamiršo. O čia į kiemą įlėkė autobusėlis tamsintais stiklais, ir iš jo, šaudydami į orą, pasipylė kaukėti vyrai. Kilo sąmyšis, damos klykė, lojo šunys. Visus suguldė kieme, kur kas stovėjo... Mačiau purvynėje besimurkdančią senutę ir ant jos užkritusį mafijozą... Po to apklausė mane, šeimininkus. Girdi, tai buvęs tik vaidinimas... Nepatikėsiu. Vos „Aro” autobusėlis išburzgė pro vartus, kažkas padarė ir sudegino piršlio iškamšą – duoklę žiauriems vietiniams baltų papročiams. Aš gi per senus bulvienojus nužingsniavau link autobusų stotelės. Už šitokį akibrokštą vietinė mafija būtų mane pakorusi vietoj piršlio. Neužilgo atėjo 10 tūkstančių litų sąskaitą už nemotyvuotą pareigūnų iškvietimą. Svarstau, kas geriau: sumokėti baudą ar atsėdėti mėnesį kaliūzėje: mano autoritetas tarp vietinių dėl to tik dar labiau išaugtų?

 

Lietuviškas gerumas

 

Tik tu, miela, negalvok, kad lietuviai tokie baisūs. Šiaip jie geri žmonės, myli gyvūnus, bet tik ne vienas kitą. Ir nieko čia nepadarysi. Šaknys. Štai Lygumų bendrovėje mačiau atidarytą modernią 120 vietų karvidę. Į jos atidarymą sulėkė garbingi svečiai iš visos šalies. Tarp pačių garbingiausiųjų personų – žemės ūkio ministeris K. Stankevičius, kurį renginio organizatoriai pasitiko dar prieš Lygumų miestelį, mat tas taip retai čia teužsuka, kad galėjo nesunkiai ir kelią pamiršti...

 

Iškilmių išvakarėse buvo išasfaltuota pagrindinė gatvė – iki pat karvidės, gerbūvis, kurio belaukdami vietos gyventojai jau ir paseno. Dabar gyvulėliai turės jaukius miegamuosius su muzika(!), judėjimo laisvę bei ligoninę, jeigu kartais susirgtų gripu. Matai, kokie geri tie lietuviai?

 

Lietuviškas taupumas

 

Manai, toks dėmėsys tik galvijams? Klysti, brangioji Džiuljeta. Šiaulių apskrities viršininko administracija surengė garbės ženklų ir padėkų įteikimą apskrities sporto bei kultūros puoselėtojams. Ceremonijoje kalbėjęs apskrities galva R. Domarkas išreiškė viltį, jog „sumaniausieji vis tiek ką nors sugalvos, net jeigu ateityje tokių apdovanojimų ir nebebus”. Kitaip tariant, dirbate idėjai, o mes jums neskolingi netgi simboliškai. Tik iki šiol nesuprantu, kas tai: valdininkiškas taupumas ar šykštumas?

 

Lietuviškas sumanumas

 

Dėl gripo protrūkio mokymosi procesas Joniškio M. Slančiausko gimnazijoje nenutrūko. Išradingoji administracija sudarė savo mokytiniams sąlygas semtis žinių internetinėje erdvėje - virtualiai. Tam gimnazijos tinklapyje talpinamos savarankiškų darbų užduotys, kurias namuose net sušilę kremta gimnazistai. Ar savarankiškos užduotys sprendžiamos savarankiškai ir ar mokslo žinių geidžiantys gimnazistai jų nenusirašinėja vieni nuo kitų, nėra žinoma. Tačiau sąlygos tam tikrai palankios...

 

Lietuviškas pilietiškumas

 

Neseniai Joniškio „Aušros” gimnazija atšventė savo gyvavimo 90-metį. Kaip ir dera tokia proga bažnyčioje vyko pamaldos, atidaryta fotografijų parodėlė, o į baigiamąjį šventinį koncertą sugužėjo gražus būrys gimnazistų, mokytojų bei svečių. Ir štai čia organizatoriai „pasišiukšlino”. Pasak vieno iš dalyvių, gimnazijos administracijai pristigo pilietiškumo: koncerto metu nesugiedota „Tautinė giesmė”, nesimatė trispalvės, neskambėjo ir liaudies daina... Girdi, šitaip aušriečiai rengiami tremčiai į Vakarus – sočiam ir bedvasiam gyvenimui.

 

Lietuviškas sveikatingumas

 

O štai pakruojiškiai, vaikučių tėveliai ir mamaitės, piktinasi netvarka vietos vaikų poliklinikoje, kur nuvykus netgi trūksta vietų atsisėsti. Karščiuojantys vaikai laukdami eilės kosčioja ir čiaudi vienas ant kito. Ventiliacija neveikia, o gal tiesiog nėra. „Turbūt valdininkų vaikai jau dideli ir todėl jie nemato, kas čia dedasi?” - susirūpinę vienas kito klausinėja pakruojiečiai. Mano galva, tokia gyventojų prielaida yra neteisinga. Valdininkų vaikai čia niekuo dėti: ar jie būtų maži, ar dideli, prireikus gydytojas pas tokį vaiką pats atvažiuoja į namus.

Ką gi, pradėjau laišką gripo tematika, todėl bus logiška šitaip ir pabaigti. Nežinau, kada dabar besusimatysime. Nesirkite. Bučiuoju.

 

Tavo Džiuzepė