Miela Džiuljeta,

 

Kaip lekia laikas! Jau ir didžiosios metų šventės nebetoli. Pagaliau bliūkšta kiaulių gripo burbulas. Jį primena nebent savivaldybių interneto svetainėse patalpinti dokumentai bei atsakymai į sunerimusių kiaulienos valgytojų klausimus.

 

Kiauliški reikalai

 

Rašiau ar ne, kiaulė - lietuviams šventas gyvulys. Kiaulienos čia suvalgoma neproporcingai daug kitų mėsos rūšių atžvilgiu. Kiaulienos dešros, lašiniai ir kumpiai valgomi ir džiaugsme, ir varge bei yra kaimynų nuolatinio pavydo objektas. Yra net manančių, jog 1940 m. sovietinė okupacija įvyko būtent dėl to, kad pusbadžiu gyvenantiems kaimynams tįso seilės bežiūrint, kaip lietuviai kerta dešras. Todėl suprantama, iš kur toks didelis krašte dėmesys kiaulių gripui. Štai žiniasklaidos įbaugintas Radviliškio rajono gyventojas, beje, didelis kiaulienos mėgėjas, klausia, ar galima užsikrėsti gripu A(H1N1)v valgant kiaulieną ir jos produktus ir ar gali užsikrėsti kiaulė nuo žmogaus ir žmogus nuo kiaulės? Ir štai kaip įdomiai jam atsako sveikatos sargai: „2009 m. gegužę Kanadoje nustatyta, kad pandeminiu gripu A(H1N1)v sergantis fermos darbuotojas užkrėtė fermos kiaules (po galais, bučiavosi jis su tomis kiaulėmis?). Panašių atvejų būta ir Argentinoje bei Australijoje. Pasaulio sveikatos organizacijos  maisto saugos srityje dirbantys mokslininkai teigia, kad žmonėms, dirbantiems su sergančiomis kiaulėmis fermose arba skerdyklose, yra rizika užsikrėsti kiaulių gripu. Praeityje buvo aprašyta keletas atvejų, kai žmonės užsikrėtė kiaulių gripu nuo sergančių kiaulių. Niekada nerekomenduojama valgyti žalios mėsos (O lietuviams kaip tik - duonos nereikia, tik paduok žalią kiaulieną!). Virusas neplinta valgant tinkamai paruoštą kiaulieną ir kiaulienos produktus”. Štai taip. Nuo to ir reikėjo pradėti: gera kiaulė – mirusi kiaulė.

 

Politikai ir politikuotojai

 

Be kiaulės mėsos lietuviai dar labai mėgsta politikuoti. Kas gali, kuria naujas partijas, kurių šalyje jau yra net keturiasdešimt (!). Susikompromitavę politikos rykliai supranta, jog reabilitavimasis rinkėjų akyse atims pernelyg daug laiko, tad kuriamos šviežios it kūdikiai partijėlės, su kuriomis siejamos didžiulės viltys. Jau po pirmųjų rinkimų toks „kūdikėlis” susikompromituoja ne prasčiau už seną recidyvistą, o piliečiai tuo tarpu žvalgosi, ar kur horizonte nepasirodys nauja politinė jėga. Ir jų vis pasirodo. Yra čia ir centro partijos, ir kairieji, ir dešinieji, tačiau ką bekalbėtų visos, be išimties, gina tik siaurus stambaus verslo grupuočių interesus. Žinoma, nepamiršdamos ir savęs...

Iš varguomenės atimti nelabai ko beliko, tad lietuviai šneka, kad netrukus valdžia pradės rinkti žemės mokestį iš mirusiųjų. Iškeliavusieji Anapilin kažkaip iki šiol vis išslysdavo iš valdančiųjų regėjimo lauko. Aišku, mokės mirusiųjų giminės ir tai jiems atsieis nepigiai, nes kapinės, kitaip - nekropolis, išvertus reiškia „mirusiųjų miestas”. O kas nežino, jog didmiesčiuose žemė labai brangi...

 

Lietuviai naiviai tikisi, jog kada nors bus išrinkta „gera valdžia”, kuri duos darbo ir kitokių materialių gėrybių. Ir tuo jų naivumu naudojasi politikos perėjūnai. Valdžios sprendimų logika dažnai nesuprantama. Neseniai nuspręsta, jog dirbantiems pensininkams bus apkarpytos pensijos. Ir kuo daugiau uždirbi, tuo mažiau begausi. Kitaip tariant, dirbti nebeapsimokės, tad armija dirbusių pensininkų taps visuomenės išlaikytiniais. Nepamiršti ir likusieji pensininkai. Tąkart, sužinoję apie valdžios kėslus, prie Seimo susirinko būrys piketuotojų. Pas mus, Italijoje, nepopuliarius sprendimus priėmę parlamentarai būtų nušvilpti, apmėtyti supuvusiais pomidorais, sutrypti su žemėmis ir liktų be šansų kada nors būti vėl išrinkti. Lietuviai kitokie. Jų šventu įsitikinimu valdžią užtenka tik sugėdyti, ir ji geranoriškai atsisakys į rankas plaukiančių milijonų, it mažas vaikas, mamos pagautas vagiantis saldainius... Taigi liaudis stoviniuoja, traukia dainas, kelis kartus (kiek buvo leista) sušunka ”Gėda! Gėda!” O pro Seimo rūmų langus į piketuojančius žiūri valdančiosios daugumos vadai bei vadukai ir šnekasi tarpusavyje: „Žiūrėkit, vyrai, kaip pensininkai gerai gyvena! Mes gi neturime laiko, o jie suplaukė iš visos Lietuvos, piketuoja... Ir kokių gražių transparantų pridarė, nors nė lito negauna kanceliarinėms išlaidoms. Ir dar dainas dainuoja. Matosi, kad gyvena geriau už mus - pats laikas mažinti pensijas!” Ir sumažino.

 

Krepšinis ir perėjūnai

 

Krepšinis - trečiasis banginis po kiaulių ir politikos, ant kurio laikosi statistinio lietuvio gyvenimas bei interesai. Važinėdamas po Joniškio rajoną sužinojau, jog čia neseniai viešėjo toks A. Nesmejanovas iš Sankt Peterburgo su savo miela žmonele. Svečius maloniai priėmė Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius, suteikė nakvynę, pavaišino. O pasivažinėjimų po rajoną metu vyko susitikimai su vietos gyventojais, diskusijos, ekskursijos po muziejus ir t. t. Kone aukščiausio lygio priėmimas!

 

Kas gi tas ponas A. Nesmejanovas? Pasirodo, svečias iš Rusijos lietuvaičiams pristatinėjo savo sugalvotą naują sporto rūšį – žaidimą piterbasketą, krepšinio atmainą. Kuo gi jis ypatingas? O gi tuo, kad, skirtingai negu krepšinis, piterbasketas žaidžiamas iškart į tris krepšius!

 

Kodėl ne į keturis arba ne į šešis? Arba kodėl nepasiūlius žaisti vienu metu su trimis kamuoliais? Ot būtų painiavos! Labai keista, kad šitokie perėjūnai naivuolių surado krepšinio žaidėjų ir krepšinio gurmanų krašte! Pajėgūs lietuvių krepšinio klubai, laimėję prestižinius senojo žemyno turnyrus, gerai žinomi ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Tarpukariu iškovoti žemyno aukso medaliai. Taigi su krepšiniu lietuvius sieja dar ir senos tradicijos. Pagaliau Lietuva – ne Papua Naujoji Gvinėja ir ne koks Svazilendas. Kuo tad joniškiečių širdis sužavėjo piterbasketo išradėjas, galimai garsiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio ainis ponas A. Nesmejanovas? Gal jis tik sumanė pasijuokti iš patiklių lietuvaičių? O gal turi toliau siekiančių planų? Vienaip ar kitaip, išvykdamas svečias pažadėjo dar sugrįžti į piterbasketiečių krepšinio aikštelių atidarymą Joniškyje ir Skaistgiryje.

 

Tiek šiam kartui. Baudą už nemotyvuotą pareigūnų iškvietimą jau susimokėjau (apie tai rašiau praėjusiame laiške), tad kalėdinėms dovanėlėms skirtų pinigų nebeliko, o šventes greičiausiai praleisiu Šiauliuose. Pabučiuok ta proga mūsų vaikučius.

 

Visus jus mylintis Džiuzepė