Ciao, brangioji Džiuljeta,
Gavusi pakutinįjį mano laišką, turbūt pamanei, jog viskas klojasi prastai. Tiesą pasakius, mane buvo apėmusios tokios mintys, bet, netikėtai, perspektyva Šiaurės Lietuvoje įkurti makaronų fabrikėlį nušvito naujai ir, sakyčiau, neįprastomis spalvomis. Bet apie tai kiek vėliau...
Taigi savaitės pradžioje nukakau pas vieną Joniškio partinį funkcionierių bei verslininką viename, mat sužinojau, kad jis galėtų neoficialiai padėti išjudinti reikalą, dėl kurio čia atsidūriau. Žinoma, ne už dyką. Lietuvoje taip priimta nuo seno: jeigu neturi reikiamų pažinčių, ne kažką tepasieksi, nes visokio lygio valdžios institucijos skęsta valdininkų nekompetencijos bei korupcijos liūne. Taigi dažnai pats tiesiausias kelias čia yra „per aplinkui“.
Kaip ir priimta šiose kraštuose, važiuodamas nupirkau kelis butelius tauraus gėrimo. Svečias būtinai turi atsivežti gėrimų. Važiuoti be jų – didelis nemandagumas. Pirmiausia naujas pažįstamas aprodė namus. Tame, aišku, nieko blogo. Bet, žinojau, kad pagal vietos papročius, svečias turi domėtis bei žavėtis namų sutvarkymu! Net jeigu tu vėl atvyksti po savaitės, viskas kartojasi nuo pradžių ir su maniakišku nuoseklumu. Šeimininkai būtinai tau parodys naujai įsigytus daiktus, kiek prikaupė atsargų žiemai, kiek vyno turi bare, kaip ištapetavo vaikų kambarį ir pan. Svečias vaikšto pagarbiu atstumu ir linksi galva, retsykiais pagirdamas šeimininkų nepaprastą skonį, išradingumą bei fantaziją.
Verslininkas Feliksas, pas kurį lankiausi, mane vedžiojo didelio namo užkaboriais ilgą valandą, o taip norėjau iš karto aptarti reikalus. Kaip ir dažno naujojo lietuvio, jo namai buvo sausakimši nuo brangių dalykų ir baldų, kas turėtų svečią priblokšti, parodyti alibabiškus namų šeimininko turtus bei užmojus, tačiau mane slėgė beveidis chaosas: barokiniai paveikslai (tiksliau, pigios jų kopijos), kokių Italijoje nerastumei dargi bedarbių būstuose, prašmatnūs krėslai ir modernaus stiliaus stalas. O viršūnė – plastmasiniai gėlių vazonėliai ant marmuro plytelių... Žinoma, nei balsu, nei veido mimika to neparodžiau: verslininko finansinės galimybės išaugo, tačiau jo vidus tam nebuvo pasiruošęs. Iš čia ir akis badanti disharmonija.
Sutarėme, kad jis padės „prastumti“ mūsų fabrikėlio reikalus, o po to namų šeimininkas paliepė iškūrenti pirtelę bei nuėjo man parodyti savo „lobio“. Iš pradžių pamaniau, kad vėl turėsiu aikčioti ir okčioti apžiūrinėdamas kokią meistriškai padirbtą senieną, tačiau šeimininkas netrukus sugrįžo su savo „lobiu“, kuris pasirodė besąs... jo žmona. „Dažnas pamatęs klausia, kur ją „iškasiau“, - linksmai pakomentavo supažindindamas.
Netrukus jo pati stal buvo nuklotas valgiais ir gėrimais. Ko, ko, bet vaišingumo iš lietuvių galėtų pasimokyti dažnas italas.
Išsikalbome, kuo gyvena joniškėnai. Pasirodo, žmones labai baugina augančios šildymo kainos: Lyginant su praeitų metų gruodžiu, juo šoktelėjo net 40-čia procentų. O miestelio meras R. Gadeikis neturi pasakyti nieko guodžiančio. Jo pokalbis su UAB „Fortum Joniškio energija“ irgi nieko nedavė. Dar daugiau, už vasario mėnesį suvartotą šilumą joniškėnai mokės dar beveik litu brangiau – 26,30 Lt. už kilovatalandę. Vietiniais mąstais imant, tai nemaži pinigai. Meras dėl išaugusių tarifų kaltina šaltą žiemą, tuo tarpu gyventojai įsitikinę, jog kalta ankstesnė Joniškio rajono valdžia, kuri šilumos tiekimo įmonę pardavė privačiam kapitalui. Tačiau, kaip čia sakoma, šaukštai po pietų...
Pasak namų šeimininko, neigiamų emocijų netrūko ir neseniai vykusiame rajono žemdirbių susirinkime, kuriame jis dalyvavo kaip politikas ir valdžios atstovas. Emocijos ten liejosi per kraštus. O jas dar pakurstė nauji socialinio bei sveikatos draudimo, o taip pat ir atliekų išvežimo mokesčiai. Žmonės taip pat klausė, kodėl jiems sumažintos pensijos, kai tuo tarpu seimūnai yra „neliečiamieji“. Susirinkimo metu kažkas šaukė, jog dėl to stebėtis nereikia, nes, girdi, įstatymus priiminėja tie, kurių smegenų vingiai panašūs į populiarios televizijos laidos „Klausimėlis“ herojų. „Tai greit ir už orą, ir už barzdas mokėsime mokesčius valstybei?“ – apmaudavo susirinkę žemdirbiai. Dar karštesnės diskusijos įsiplieskė po regiono atliekų tvarkymo centro vado R. Jakučio pasisakymo. Jam taip ir nepavyko įtikinti perpykusių susirinkiusiųjų naujos rinkliavos už atliekų išvežimą būtinybe.
Pasak naujojo pažįstamo, kai kurios situacijos primena anekdotą. Štai artėjant Joniškio miestelio gimtadieniui, sujudo sukruto „nevyriausybininkai“. Pajutę, jog atsidūrė „nuošalėje“, pavėluotai, bet Joniškio kultūros centro „įgula“ visgi susigriebė ir ėmėsi iniciatyvos. Iškilo garsiai neįvardytas klausimas: kas gi grieš pirmuoju smuiku? Susirinkime Kultūros centro atstovai pasiūlė idėją: pasikviesti nevyriausybines organizacijas bei jaunimą ir išklausyti jų mintis bei pasiūlymus. Jau paskirti žmonės (kurie išklausys svetimas idėjas). Taigi toliau administravimo kultūrininkai nenuėjo, tuo tarpu meras išgyrė jų iniciatyvas. Būta ko...
Namo grįžau kitą dieną, miegūstas ir pavargęs, bet, žinojau, ne veltui. O čia kelmiškiai pažįstami pasiūlė atvažiuoti į Šaukėnų kraštotyros muziejų, girdi, tau bus maloni staigmena. Poilsį teko atidėti...
Pasirodo, kai kurie muziejaus ekspozicijos eksponatai yra rėmeliuose, papuoštuose figūriniais makaronais! Makaronai priklijuoti, nudažyti bronzos spalvos dažais. Štai kur idėja! Štai, kame atsiveria perspektyvos, jeigu lietuviai ims masiškai naudoti makaronus rėmelių puošybai! Žiūrėk, po kurio laiko pasaulio parodų salėse ims vyrauti makaroniniai rėmeliai. Kas žino, galbūt mūsų pagamintais spagečiais pasipuoš ir garsioji Džokonda!
Tokiomis optimistinėmis gaidomis ir baigiu šio vakaro laišką. Bučiuoju visus.
Džiuzepė
