Žmogus – pati didžiausia vertybė. Monumentalusis menas – kiek mažesnė. Kodėl?

Žmogui – lengviau, jis moka prisitaikyti: išėjo okupantas, pasikeitė ideologija, vietoj raudono garbink žalią ar užjūrio žydrą ir būsi sau ponas.

Paminklui kebliau. Skulptūra – konservatyvi būtybė, visą savo gyvenimą ji lieka ištikima autoriaus įdiegtiems principams, jo dorovei ar pilietiškumui. Pagimdė bolševiku ir būk toks, kailio nebeišversti. Savaime suprantama, tokį reikia nuversti. Ir verčiame. Negi gaila valdiško turto, tuo labiau, kad valdžia kita.

Sovietmečio paskutiniaisiais dešimtmečiais mieste atsirado kelios politinio pobūdžio monumentalios skulptūros. Šnekant profesine kalba, šie lietuvių dailininkų kūriniai anuomet neblogai įsirišo į miesto aplinką tiek masteliu, tiek medžiagomis.   

Pradėjus keistis politinei atmosferai, girgždėti tarybinei tėvynei, buvo natūralu norėti nuversti sovietmečio stabus ir jų vietoje pastatyti savus, tik žymiai gražesnius. Numatytai paminklų egzekucijai buvo pasiruošta ne formaliai. 1990 metų rugpjūtį Šiaulių miesto Tarybos prezidiumas sukvietė politinių partijų, kūrybinių sąjungų ir draugijų, organizacijų atstovus, šiaip šiauliečius pasitarti dėl tarybinio laikotarpio paminklų likimo. Buvo priimtas sprendimas „į kitą vietą perkelti V. Lenino, K. Preikšo, B. Grigo ir F. Baltušio Žemaičio paminklus“. Tos „kitos vietos“ sprendimas nenurodė, bet per vieną dieną, 1990-08-16, ketvirtadienį, visi keturi paminklai buvo išmontuoti, iškelti iš savo įprastinių vietų, sutvarkyta aplinka.

Padorumas verčia mūsų straipsnyne juos aprašyti. Kaip nekaip, jie – ir praėjusi miesto istorija, ir lietuviškosios monumentalistikos lygmuo, kurio neverta gėdytis.

Broniaus Grigo paminklas (1966–1990)
Šiaulių šventasis – komjaunuolis Bronius Grigas. Miesto legendos ir tuomet pasakojo, kad jis – dirbtinis ideologų kūrinėlis. Už politikavimą pateko į kalėjimą, tupėjo Šiaulių raudonajame kalėjime, Trakų gatvėje. Buvo silpnos sveikatos, berods džiovininkas, ten mirė. Kadangi buvo netikintis, jį pakasė tarpe tarp stačiatikių ir katalikų kapinaičių, prie Talkšos. Pokario ideologai, ieškodami vietinio statuso palaimintųjų, atsiminė jaunuolį ir išpūtė burbulą.

Grigas Bronius (1912-03-20 Nevėžninkuose, Panevėžio r. — 1938-04-16 Šiauliuose), revoliucinio judėjimo veikėjas. 1933 buvo nuteistas 9 metus kalėti. Kalėjime mirė, negavęs med. pagalbos. 1968 Šiauliuose jam pastatytas paminklas, skulptoriai Aloyzas Toleikis ir Donatas Lukoševičius. (Tarybų Lietuvos enciklopedija. I t. Vilnius 1985, p. 661).

Kūrybingas skulptorių A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus duetas per kelerius metus sukūrė paminklą B. Grigui komjaunimui 50–mečio sukakties proga (1966–1968 m., architektas P. Marengolcas, vėliau – A. Černiauskas).

Šis iš pilko ukrainietiško granito iškaltas paminklas 1968 metais pelnė LTSR respublikinę komjaunimo premiją. Jis stovėjo A. Kleinerio  ir B. Grigo (dabar – Trakų ir S. Šalkauskio) gatvių sankirtos kaimynystėje prieš kino teatrą „Palydovas“.

Paminklo kompozicija stulpinė, vertikalus stačiakampis pilonas, kurio viršutinės dalies kairiajame kampe iškaltas bareljefinis B. Grigo veidas, fasadinėje pilono plokštėje matyti įrašas „Komjaunuolis pogrindininkas Bronius Grigas“. Paminklo matmenys: pilono aukštis – 4,20 m, ilgis 1,40 m, plotis 0,70 m. Pagrindo aukštis – 0,25 m, ilgis 4,10 m, plotis 2,7 m.

„Pradėjus miesto komjaunimo sekretore dirbti Liucijai Maselskytei-Stulgienei, ji pasiūlė statyti paminklą Broniui Grigui. Lėšas komjaunuoliai rinko, talkomis sodindami miško parką už Talkšos ežero. Kadangi kūrybinių dirbtuvių neturėjome, tai darbą lipdėme dabartinių Kultūros rūmų antrame aukšte, paskirtame kambarėlyje, kartu su Donatu Lukoševičiumi. Architektūrinę dalį paruošė miesto vyriausiasis architektas Povilas Marengolcas. Pirmoji pastatymo vieta buvo numatyta priešais viešbutį, beveik toje vietoje, kur dabar fontanas su paukščiais. Granito važiavome užsakyti į Ukrainą...“ – mena skulptorius A. Toleikis.

Iškeliavo į Grūtą. Paminklas Broniui Grigui, būdamas vietinės reikšmės dailės paminklas (reg. DV 586), buvo demontuotas kaip tarybinio laikotarpio paminklinė skulptūra. Šis aktas buvo įteisintas Vyriausybės 1998-02-31 nutarimu Nr.1532. 1990 metų liepos mėnesį paminklas buvo įkurdintas akcinės bendrovės „Šiaulių apželdinimas“ teritorijos gilumoje, už šiltnamių, šalia K. Donelaičio gatvės kapinių tvoros. Dabar jis eksponuojamas Grūto parke, esančiame šalia Druskininkų.

Kankinio kapo Golgota. Šiaulių ideologų ir valkatų pastangomis, panevėžiečiui B. Grigui likimas skyrė ilgą pomirtinio kankinio nešlovę. 1959 metais palaidojimo vietoje komjaunuoliai iš betono padarė antkapį, aptvėrė tvorele iš teracinio betono, tačiau...

Nuotraukoje matome 2006 m. aplinką. Jei šiandien ten apsilankysite – neberasite buvusio šventojo palaidojimo vietos. Kadangi Bronius neturėjo artimųjų, valkatų apterliotas ir apšnerkštas šventojo kapas išnyko, aplinka dabar primena nelegalų šiukšlyną: tuščiais „bambaliais“ ir popiergaliais apkrauta, šiukšlakrūmiais apžėlusi.

Paminklas Kaziui Preikšui (1978–1990)
Vilniečiai autoriai – skulptorė N. Gaigalaitė ir architektė N. Bučiūtė sukūrė paminklą Kaziui Preikšui. Jis buvo pastatytas Komjaunimo ir M. Gorkio (dabar – Stoties ir P. Višinskio) gatvių kampe esančiame skvere, kurį dabar dabina mokytojo Murkos atminimą menanti akmens stela.

Šiauliai – K. Preikšo jaunystės miestas. Čia jis augo ir brendo kaip revoliucionierius. Pramoniniame Gubernijos rajone K. Preikšo vardu buvo pavadinta gatvė, einanti ta vieta, kur jis gyveno. Jo vardu vadinosi ir Šiaulių pedagoginis institutas. Naujasis paminklas iškilo instituto ir jo bendrabučių kaimynystėje.

Skulptūrinė Kazio Preikšo figūra, atidengta 1978 metais, buvo iškalta rausvo granito monolite, tartum kylanti, auganti iš pjedestalo. Skulptūroje K. Preikšas – oratorius, tribūnas. Paminklo kompozicija vertikali, pjedestalas keturkampis. Biusto formos apibendrintos, užapvalintos, veido bruožai paryškinti griežtomis, tiksliomis formomis. Drabužių detalės neakcentuojamos, figūra statiška, siluetas ramus, fasadinėje paminklo pusėje matėsi įrašas – „K. Preikšas“. Matmenys: paminklo aukštis 5,30 m, pjedestalo 1,30 x 1,55 m.

Preikšas Kazys (1903-06-14 Verbūnuose (Šiaulių r.) – 1961-12-05) rev. judėjimo, LTSR valst. ir part. veikėjas. 1918–1919 dalyvavo rev. įvykiuose Šiauliuose. 1947–1961 LTSR AT deputatas. Jo vardu pavadintas Šiaulių ped. in-tas, 1978 Šiauliuose pastatytas K. Preikšo paminklinis biustas (skulpt. Nijolė Gaigalaitė, archit. Vytautas Gabriūnas, prof. Romas Šarmaitis).

K. Preikšas, jei nepasiklysime tarp enciklopedijoje pažertų gyvenimo faktų, turėjo tipinę partinio administratoriaus biografiją. Ramiu laiku tokie žmonės išsimuša „į žmones“, aprūpina šeimą ir vaikus. Tarybiniais metais jie gaudavo pagerintus maisto paketus. Atkūrus Nepriklausomybę jie yra skiriami vyriausybės atstovais regionuose.

Mūsų Kaziui pavyko dar labiau, nors gyvenimas buvo nepavydėtinas. Ir revoliucijos, ir represijos, ir karai daug suėdė brangios biografijos, tačiau jis pateko į enciklopedijas, o šiandieniai vadukai nepateks. Net paminklų jiems statyti nesinori.

K. Preikšui paminklą nugriovėme, tačiau savo tautai šis vyriškis pastatė nenuverčiamą paminklą – piktą sovietinės okupacijos atmintį. Jo reputacija susijusi su pokario trėmimais, jis buvo vienas iš LTSR vadovų, asmeniškai vadovavęs tai akcijai. Formalioji statistika teigia, kad bene 350 tūkstančių, tai yra daugiau nei trečdalis milijono, Lietuvos gyventojų 1941–1957 m. tapo komunistinių represijų aukomis: nužudyti, ištremti, kalinti, terorizuoti arba kankinti. Už kiekvieno šių skaičių tebestovi žmonės, mūsų artimieji. Visi jie buvo sutrypti ne už kokius nusikaltimus, o dėl to, kad norėjo gyventi nepriklausomoje Lietuvoje.

Paminklas K. Preikšui, būdamas vietinės reikšmės dailės paminklas (reg. DV 4079), buvo demontuotas kaip tarybinio laikotarpio paminklinė skulptūra. Šis aktas buvo įteisintas Vyriausybės 1998-02-31 nutarimu Nr. 1532 ir išvežtas į Grūto parką, esantį šalia Druskininkų, tačiau 2007 m. pradžioje, kovo mėnesį, jis iš ten jau buvo iškeldintas ir stovėjo už Grūto parko ribų. Kodėl? Atsakau. 2006 metais kaip Pilypas iš kanapių Lietuvoje atsirado Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA), kuri nedelsiant ėmė kovoti už teisybę, pajutusi atradusią landą pinigų pasimelžimo tešmenyje: jei Grūto parkas – komercinė organizacija, tai už skulptūrų eksponavimą autoriams turi būti mokama. Visoje Europoje autorystė – šventas reikalas!

LATGA, remdamasi su skulptoriais sudarytomis sutartimis, pareikalavo, kad verslininkas Viliumas Malinauskas septyniems autoriams už jų kūrinių eksponavimą mokėtų 6 proc. pinigų, gautų, už parduotus bilietus. Kai vienas iš skulptorių Konstantinas Bogdanas pareiškė, kad neturi parkui jokių pretenzijų, liko šeši: Bronius Vyšniauskas, Gediminas Jokūbonis, Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Vaclovas Krūtinis, Steponas Šarapovas ir Nijolė Gaigalaitė. Tų autorių sukurtos vertybės buvo iškeltos ir pastatytos už Grūto parko ribų. Ten, atrodo, iškeliavo ir mūsų K. Preikšas.

Atrodo, ten jis tebestovi. Kai būsite netoli Druskininkų, būtinai aplankykite.

Kadangi Bronius neturėjo artimųjų, valkatų apterliotas ir apšnerkštas šventojo kapas išnyko, aplinka dabar primena nelegalų šiukšlyną: tuščiais „bambaliais“ ir popiergaliais apkrauta, šiukšlakrūmiais apžėlusi.
Autoriaus archyvo nuotr.

Paminklo matmenys: pilono aukštis – 4,20 m, ilgis 1,40 m, plotis 0,70 m. Pagrindo aukštis – 0,25 m, ilgis 4,10 m, plotis 2,7 m.
Autoriaus archyvo nuotr.

Paminklas K. Preikšui, būdamas vietinės reikšmės dailės paminklas, buvo demontuotas kaip tarybinio laikotarpio paminklinė skulptūra.
Autoriaus archyvo nuotr.