2015 metų gruodį Anapilin išėjo šiaulietis skulptorius Kazys Kasperavičius, o 2016 metų vasarį ir jo žmona skulptorė Birutė Kasperavičienė. Jiedu daug metų puošė Šiaulius. Prie „Šiaulių“ viešbučio skulptūra „Trys paukščiai“ (architektas Algimantas Černiauskas), Rūdės fontanėlis (Valentinas Mazuronis), prie banko „Chimeros“ (Kajetonas Jurėnas), prie Profesinio rengimo centro Buitinių paslaugų skyriaus „Jaunosios darbininkės“ (Rimantas Kačinskas) – K. Kasperavičiaus darbai. Centre „Pelikanai“ (architektė Virginija Taujanskienė), skverelyje „Senis su anūkais“ (Vilius Puronas), Kaštonų alėjoje „Trys nykštukai“, ant apskrities ligoninės chirurgijos korpuso „Medicina“ (Valentinas Mazuronis) ir „Vaikas ant gaidžio“ lopšelyje-darželyje, skulptūra prie Galanterijos fabriko – B. Kasperavičienės.

Skulptūros ne vien dėl gražumo
Nuo 1966-1967 metų Vilniaus dailės auklėtiniai Kasperavičiai į Šiaulius atvykę dirbti kaip dailės pedagogai jau po kelerių metų pradėjo kurti skulptūras miesto viešosioms erdvėms.

Vienus darbus jie kūrė parodoms ir paskui tik jos buvo pastatomos skveruose, kitas konkrečioms vietoms.

Birutė yra sakiusi, kad nedidelę skulptūrą „Senį su anūkais“ padarė parodai, o Vilius Puronas   pasiūlė papuošti miestą ir tada jai teko ieškoti vietos.

„Parodai padarytą „Chimerą“ Vilius Puronas irgi pasiūlė pastatyti, o Kajetonas Jurėnas, kaip tuometinio Taupomojo banko pastato architektas, priėmė tą variantą, nes potekstė buvo – chimera kažkaip su pinigais susijusi. Padariau chimeras iš marmuro, o medinę, parodai skirtą, vėliau kažkas ir nupirko. Dabar jas „Beždžionėlėmis“ vadina, visi jas glosto, kad net marmuras atsipoliravo“, – prieš maždaug dešimt metų yra pasakojęs Kazys.

Tai, kad daugelis šių dviejų menininkų skulptūrų išliko mieste, nemažas nuopelnas yra ir miesto architektų, su kuriais vaisingai bendradarbiavo skulptoriai Kasperavičiai.

Kazys yra pasakojęs: „Architektai numato skulptūrai vietą, dydį. Tai labai reikalingas bendradarbiavimas. Juk labai svarbu skulptūrą darant maketavimas, dydžio nustatymas, mastelis. Kai Rūdės gatvės fontaniuką dariau, buvo problemų – kodėl toks didelis. Reikėjo projektą patvirtinti keliose meno tarybose, bet mes su Algimantu Černiausku laikėmės savo, ir kai pastatėme, pasirodė, kad tokio ir reikėjo.“

Be to, Kasperavičiai kaip niekas kitas sugebėjo sukurti skulptūras, kurios puikiai atrodė iš bet kurio taško.

Kazys yra sakęs esą tai pavykdavę padaryti intuityviai: „Betkokią skulptūrą reikia sukti ir žiūrėti iš visų pusių: matyti ir frontaliai – iš geriausio žiūrėjimo taško. Paprasčiausiai darai maketus – vieną, antrą, trečią – ir pamatai, koks geriausiai tinka. Kartais darbas eina greitai, kartais kliūva. Mano darbai gal nėra labai monumentalūs, bet visi yra idėjiniai, o ne vien dėl gražumo sukurti. Idėjinės ir „Chimeros“, ir Rūdės gatvės fontanas. Fontano idėja – Rūdės upelio vanduo. Tam yra laipteliai, kuriais tekėdamas vanduo turėtų skambėti.“

Be abejo, sovietmečiu skulptūros turėdavo pereiti valdžios „filtrą“: pirmiausia Vilniuje buvo meno taryba, paskui – architektūros valdyba, vėliau – Ministrų Taryba ir taip toliau. Bet kokiam darbui padaryti reikėjo gauti leidimus ir ne visada iš pirmo karto.

„Nors Vilniaus meno tarybą dabar vadina sovietine atgyvena, bet ten buvo rimti žmonės – rimčiausi Lietuvos skulptoriai ir architektai. Jei toje taryboje tavo idėją priimdavo, tai taryba kariaudavo už tave, net jei Šiauliuose kam nors tai ir nepatikdavo. Tarybos savotiškas pliusas būdavo: nespręsdavo vienas žmogus kaip dabar Šiauliuose, kai yra kokios parodos kuratorius, kuris ir perša savo skonį visiems...“ – yra pasakojęs skulptorius.

Kaip kuria skulptorių šeima
B. Kasperavičienė yra pasakojusi, kad skulptore, ko gero, tapo dėl tėvo genų. Esą tėvas nelabai tenorėjo dirbti žemės ūkio darbų, tai darė suolus, spintas meistraudavo, savo namą puošė. Ir tokius darbus dirbdavo vadinamojoje „vazaunėje“, kur buvo varstotas, darbo įrankiai, o tai mažajai Birutei buvo labai smalsu. Paskui nuo septintos klasės ji pradėjo mokytis Kauno dailės mokykloje – ir vienintelė sėdėjo skulptūros klasėje.

O Kazys pusiau juokais, pusiau rimtai teigė niekur nesimokęs, bet kartu ir prisipažino, kad Birutę, kursu vyresnę, parsivežęs į Šiaulius, į namą už Prūdelio, Kalniuke, ir atidavęs savo motinai globoti, vis dėlto grįžo į Dailės institutą mokslų baigti.

Skulptorius žmoną vadindavo monumentaliste ir mėgo pasakoti šeimyninį bendradarbiavimą: „Aš padėdavau Birutei, jei reikėdavo iš marmuro kalti ar metalą virinti. Padėdavau, bet bendraautorysčių nebuvo. Nors ne. Darėme vieną bendrą stambų darbą Eten-Leurui – dešimt medinių natūralaus dydžio skulptūrų prakartėlei: ir karalius, ir šventuosius, ir asilą, ir piemenėlius... Dirbome apie trejus metus. Matai, didelis darbas, visai užmiršome. A, yra du sūnūs – tai bendras darbas. Vyresnį buvau išmokęs ir akmenį kalti, ir virinti, bet skulptūra jį nelabai traukė. Dabar vyresnysis reklamos firmoje dirba ir jaunesnysis savo verslą turi. Nors jie kažkiek ir prie meno.“

O kūrė Kasperavičiai senajame Kazio tėvų name Kalniuke daug ir palyginti ilgai kiekvieną darbą: parodai – apie pusę metų, skulptūrą skverui – porą metų, pusantrų. Dažnai po parodų skulptoriai darbus išdovanodavo, tik kai kuriuos namuose sustatydavo.

Viena iš paskutiniųjų parodų, kurioje šie skulptoriai pristatė savo darbus, vyko 2011-aisiais Šiaulių dailės galerijoje ir vadinosi ji  „2+2. Tapyba, skulptūra, tekstilė“, nes joje Kasperavičiai eksponavo savo darbus su kita šiauliečių menininkų pora – Salvinija ir Povilu Anikinais.

Tąsyk Kazys eksponavo vien tik medinius darbus, sukurtus, kaip pats sakė, tik šiame tūkstantmetyje,  – kad būtų vientisumas. O Birutė sakė: „Jei čia Kazio darbų daugiau  paskutiniųjų metų, tai aš rodau iš viso dešimtmečio ir dar vieną senesnį pateikiau dėl ekspozicijos. Daugiausia medis. Drožiu medį, nes turiu tam sąlygas, kurių kiti gal ir neturi. Ačiū Dievui, man Kazys labai daug padeda: kai reikia didesnį medžio gabalą atpjauti – atpjauna, reikia suklijuoti – suklijuoja. Žodžiu, aš be Kazio būčiau iš viso niekas. O šiaip drožyba nėra man labai maloni – būtų maloniau lipdyti, labiau įsijausčiau. Kai darbus eksponavome, pagalvojau: pažiūrėsiu į juos žiūrovo akimis ir nuspręsiu, ar verta dar ką nors man daryti. Manau, dėsiu tašką jau skulptūrai: mane labai žavi tapyba. Jau buvau nusipirkusi ir teptukų, ir drobę, bet Kazys sako: visi namai nuo to smirdės. Ir neprisiliečiau prie drobės.“

Įdomu, kad toje parodoje S. Anikinienė taip Kasperavičių darbus pakomentavo: „Pažiūriu į Kazių darbus ir atsistebėti negaliu, nes jausmas toks, kad jei pirmą kartą juos matyčiau ar jei šalia užrašų nebūtų, sumaišyčiau, kur kieno darbas ir atvirkščiai autorystę priskirčiau. Juk Kazio ažūrai – lengvi, persipynę – atrodytų moters daryti, o tuos monumentalius darbus tikrai Birutei nepriskirčiau – juk ji tokia smulkutė...“

Į tai Birutė atsakė: „Ar pagal savo duomenis aš galiu būti skulptorė? Į mane pasižiūrėjęs tikriausiai kiekvienas nusišypso. Bet man Dievas davė gerą vyrą, kuris talkina. Ir viskas išsilygina.“

Bendraujant su Kasperavičiais parodose, lankantis jų namuose visada stebino jų darbštumas, kūrybingumas ir savikritiškumas. Štai Kazys prisipažino savo darbų neaplankantis: „Kiekvienas skulptorius arba menininkas savo darbuose mato tik blogąsias puses, ką reikėjo daryti kitaip. Dauguma tų trūkumų nemato, autorius ima ir pamato. O gal reikia labai savo darbais žavėtis, kad eitum jų lankyti?“

O ir Birutė  palaikė vyrą: „Jei praeini ramiai pro savo darbą ir jis nenervina – vadinasi, dar pakenčiamai padaryta. Specialiai savo darbų lankyti neinu, bet eidama pro šalį pasižiūriu. Dažniausiai praeinu pro „Pelikanus“ ir pro „Nykštukus“...“

Kartu skulptoriai matė, kad erdvių Šiauliuose skulptūroms yra pakankamai, nes dalis jų jau ir nugriauta. Tik Kasperavičių nuomone, jokios skulptūros esą nereikia vietoj nugriauto „kareivio“.

„Patys aikštę Prisikėlimo vardu pavadinome, o tas pavadinimas lyg ir įpareigoja kažką sukurti. Bet gal reikia, kad toji erdvė linksmesnė būtų – ten ir šventės vyksta, ten ir butelius padaužo... Be to, šalia graži bažnyčia stovi – jos su skulptūra neperspjausi“, – yra sakęs Kazys.

Apie Kazį Kasperavičių
Gimė 1941 metais balandžio 3 dieną Šiauliuose, mirė 2015 metų gruodžio 9 dieną. Lietuvos dailininkas, skulptorius, pedagogas.

1959 metais baigė Šiaulių jaunimo vakarinę mokyklą. 1961–1967 metais studijavo Vilniaus dailės institute. 1967–1969 metais, 1971–1980 metais ir nuo 1981 metų – Šiaulių dailės mokyklos mokytojas, 1969–1971 metais Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 metų - Šiaulių universitetas) dėstytojas, 1980–1991 metais vyresnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1983 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1967 metų dalyvauja respublikinėse ir miesto parodose. Svarbesni darbai: „Moteris“ (1970 m.), „Vaikas ant rutulio“ (1973 m.), dailininko V. Trušio portretas, „Gulinti“ (1982 m.),„Gimimas“ (1982 m.), fontanas „Trys paukščiai“ (1990 m.), fontanas „Rūdė“ (1985 m.), „Chimeros“ (1988 m.) ir kt.

Apie Birutę Kasperavičienę
Gimė 1941 metų gegužės 10 dieną Nevieriuose, Kamajų valsčiuje, mirė 2016 metų vasario 20 dieną. Lietuvos dailininkė, skulptorė, pedagogė.

1954–1960 metais mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1960–1966 metais studijavo Vilniaus dailės institute.

Nuo 1966 metų dirbo Šiaulių 6-ojoje vidurinėje mokykloje, 1978–1991 metais Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 metų - Šiaulių universitetas) dėstytoja, nuo 1991 metų Šiaulių dailės mokyklos skulptūros mokytoja ekspertė. Nuo 1974 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Šiaulių moterų dailininkių draugijos narė.

Sukūrė skulptūrines kompozicijas: „Poilsis“ (1973 m.), „Trys nykštukai“ (1976 m.), „Senis su anūkais“ (1977 m.), „Pelikanai“ (1977 m.), „Medicina“ (1984 m.) „Angelas“ (1991 m.) ir kt.

2017 06 30 19

Skulptūra „Trys paukščiai“ (architektas Algimantas Černiauskas). K. Kasperavičius. 5
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2017 06 30 16

Kaštonų alėjoje „Trys nykštukai“. B. Kasperavičienė.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2017 06 30 17

„Pelikanai“ (architektė Virginija Taujanskienė). B. Kasperavičienė.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2017 06 30 15

Rūdės fontanėlis (architektas Valentinas Mazuronis). K. Kasperavičius.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

 

 

 

 

Į viršų