Mūsų miestas – pramonės miestas, šiaurės Lietuvos sostinė. Kodėl? Kas paaiškins, kokiu būdu idėja rengti Šiauliuose žemės ūkio ir pramonės parodas atkeliavo į grafo Zubovo galvą, tapo iniciatyva, įskiepijusia miestui pramoninio miesto strategiją? Juk minties nesugalvosi.

Kraštotyrininkas, kultūros istorikas, dizaineris Vilius Puronas siūlo prisiminti tris ankstyviausias žemės ūkio ir pramonės parodas Šiauliuose – 1875, 1876 ir 1879 metų. Pasak jo, yra išlikę žinių ir apie vėlesnes panašaus pobūdžio parodas, vykusias tiek XIX a. pabaigoje, tiek vėliau – 1910, 1912, 1914 metais, kol Pirmojo pasaulinio karo patrankos pertraukė šią tradiciją.

Tad šį kartą V. Puronas mums pateikia medžiagą ir iliustracijas iš ano laikmečio lenkiškų iliustruotų žurnalų „Tygodnik powszechny“ ir „Klosy“, leistų Varšuvoje.

„Kartu pavėpsokime į senąsias vario graviūras, užfiksavusias ano laikmečio šiauliečius, parodos paviljonus, anuometinę aurą. Gaila, kad laikas anuometinių Šiaulių atvaizdų beveik nebeliko – juk praėjo 140 metų... Gaila vien graviūrose užfiksuotų žmonių, visų iki vieno išmirusių. Toks gyvybės limitas, čia nieko nepadarysi. Mūsų irgi laukia tas pats...“ – sako kraštotyrininkas.

Pirmoji 1875 metų paroda
„Mūsų miestas visada tylus ir ramus, šiandien atrodo dar tylesnis, dar ramesnis, kada po Žemės ūkio parodos į savo namus išsivažinėjo svečiai, mums palikę tik galimybę sėsti ir rimtai pamąstyti.

Tai buvo pirmoji paroda Žemaitijoje. Niekada nesitikėjome, kad ji bus tokia šauni, vykusi. Nesitikėjome, kad bus tiek daug dalyvių, nors žinojome, kad kiekviename mūsų name yra dirbama, krutama be triukšmo, be garbės ieškojimo, be šauksmų apie savo nuopelnus ir teisingus poelgius. Šaunu, kad tarp šios kasdienybės atsirado tokių, kurie turi kaip ir kuo pasigirti. Tai – dažniausiai progresyvūs ūkiai, dėka savo darbų gausūs žemės dovanomis.

Už Šiaulių parodos suorganizavimą turime būti dėkingi grafui Zubovui, Šiaulių valdytojui. Jis gavo reikalingus valdžios suderinimus, savo lėšomis įrengė parodos plotą, net gavo patikinimus ir leidimą kiekvienais metais rengti tokias parodas Šiauliuose. Pagrindiniai eksponuotojai buvo Šiaulių, Raseinių, Panevėžio ir Kauno ūkiai, buvo keliolika subjektų ir iš gretimų gubernijų“
(„Tygodnyk iliustrowany“, 1875 10 09, p. 227).

Kalbėdamas apie lenkiškame leidinyje aprašytą Šiauliuose vykusią parodą V. Puronas pažymi, kad į akis krenta iškilmingos papuošimo detalės. Įėjimo vartai – tai gana aukštas, bene 8 m aukščio proginis statinys su aštuoniais dekoratyviniais bokšteliais-flagštokais, kažkuo primenantys triumfo arką ar stilizuotą pilį – matome dantytą viršaus siluetą. Šie vartai matomi ir trečiosios 1879 metų parodos ikonografijoje.

Kraštotyrininko teigimu, nors pirmieji blynai būna prisvilę, bet mūsų pirmoji paroda neprisvilo. Tiesa, turėjo kelis trūkumus, kuriuos pastebėjo anuometiniai laikraštininkai, bet ne žiūrovai.

V. Puronas pasakoja, kad paroda susidėjo iš trijų dalių – gyvulininkystės, augalininkystės ir gaminių. Kadangi mūsų kraštas visuomet garsėjo įvairiomis ir geromis arklių rūšimis, šimtametėmis giriomis, todėl šioje pirmoje 1875 metų parodoje gyvulininkystės sektoriuje pasigesta arklių. Pasigesta ir miškininkystės pasiekimų.

Pasak kraštotyrininko, vertintojai pastebėjo, kad ir pramonės gaminių ekspozicija yra pati skurdžiausia, ją sudarė daugiausiai kitų miestų – Kauno, Rygos, Panevėžio gaminiai. Iš šiauliškių – vien grafo Zubovo keramikos fabriko gaminiai, taip pat – vietos audyklų vilnoniai audiniai, jei neskaitytume vietos valstiečių eksponuojamų audeklų pavyzdžių.

V. Purono teigimu, ši paroda, kaip ir kiekviena, turėjo savo prizininkus, nugalėtojams buvo įteikti aukso ir sidabro medaliai, per pusę šimto prizų ir piniginių premijų. Tarp prizininkų arba pasižymėjusiųjų matosi tuometinių dvarininkų pavardės: Kerbedžiai, Kaizerlingai, Puzynai, Bagdonavičiai, Riomeriai ir kt. Įdomu, kad tarp prizininkų dažnai minimas ir grafų Zubovų ūkis, daugelyje šakų pirmavęs ir tuomet, ir vėliau.

Kraštotyrininkas atskleidė, jog pirmąja paroda Varšuvos laikraštininkai buvo sužavėti: ji ne tik atsipirko, bet ir uždegė visą šiaurės Lietuvos krašto ūkį tvarkytis, lenktyniauti, reprezentuoti save. Korespondentas, paminėjęs, kad 1875 metais Šiaulių parodoje apsilankė 4000 žiūrovų, komentuoja, kad panašios parodos Varšuvoje ar Berlyne sutraukdavo kelis kartus didesnį statistinių žiūrovų skaičių. O kas tie statistiniai žiūrovai? Korespondentas ir klausia, ir pats atsako – ten vien anų didmiesčių dykinėjantys „vėpsotojai“.

Antroji 1876 metų paroda
Anot V. Purono, apie šią parodą išliko mažiau medžiagos. Išliko tik viena iš iliustracijų – prizų įteikimas nugalėtojams, taip pat – tos parodos medalių piešinys, kurį jis mums pateikia.

Trečioji 1879 metų paroda
Kraštotyrininko teigimu, jai, kaip ir pridera, buvo lemta būti dar sėkmingesnei, dar labiau lankytinai. Čia jau lyderiavo arklininkystė ir kitos sritys, „nespindėjusios“ pirmoje parodoje – bitininkystė, žuvininkystė, vyno ir alaus pramonė. V. Puronas pažymėjo, jog įdomu paskaityti parodos aprašą, tarp jo galima rasti net to laikmečio Šiaulių charakteristiką.

„Lygumoje, padabintoje mažomis kalvelėmis ir nuolydžiais, išsidėstė Šiaulių miestelis, gana išlakus ir platus, kurio dauguma namukų yra mediniai, dengti malksnomis (gontais). Miestelio centre atvykėliui imponuoja dvi didelės šventyklos, esančios viena šalia kitos: ypač viena iš jų patraukia žvilgsnį – senovinė, renesansinė, gana charakteringo stiliaus. Šiaip miestelyje yra tik keletas kiek šaunesnių keliaaukščių mūro pastatų – tai rotušė, gimnazija, keli privatūs namai. Šiaulių valdytojo rezidencija, savo dydžiu imponuojantys rūmai yra tarsi architektūrinė Šiaulių karūna, stovinti plačiame ir gražiame parke.

Paroda yra įrengta šalia miesto, netoli ežero, visais atvejais dėkingoje vietoje. Gana išlakioje erdvėje išdėstyti pastatai ir mediniai paviljonai; aikštės viduryje stovi gana gražus parodos direkcijos namukas ir komiteto paviljonas, sudėtas net iš šimto dalių, kurių skaičius turbūt kažkuo surištas su apylinkės gyventojų skaičiumi. Parodos teritoriją, padabintą klombomis, iš visų pusių riboja improvizuotos alėjos iš gluosnių ar kitų miško medžių. Stogai ir pastatų fasadai papuošti šimtais vėliavėlių, mirgančių, žaidžiančių, draugiškai plevėsuojančių vėjelyje. Visa ši pilnatvė ne tiek dvelkia civilizacija, kiek vidiniu žavesiu, tyliu džiugesiu, tarsi paties grožio ištakomis. Kaip būtų malonu tokio pobūdžio reginius dažniau sutikti, ypač jei jie yra artimi pramonei, ne tik gamtai“.  („Tygodnik powszechny“, 1879 Nr. 49, p. 772–773). Tiek parodos lankytojai ir vertintojai, tiek dalyviai, anot kraštotyrininko, vėl pasigedo stipresnio pramonininkų indėlio. Ir šioje parodoje silpniausia buvo pramoninė dalis – tikras mūsų krašto Achilo kulnas. Užbėgdamas ano laikmečio žmonėms už akių, V. Puronas priminė, kad pirmasis Šiaulių pramonės „gigantas“ – brolių Kaganų saldainių fabrikas, nors buvo įsteigtas 1878 metais, anuometinėje parodoje, atrodo, dar nespėjo sublizgėti.

Kelios mintys apie pirmųjų parodų įvaizdį ir architektūrą
Statiniai. Pasak V. Purono, iš vario graviūrų, kurias paruošė dailininkas Ksaveras Pilatis, pagal dailininko Švoinickio eskizus, nesunku įsivaizduoti pirmosios parodos planinę struktūrą, o ir vieną kitą statinį ar įrenginį jis pabandė šiek tiek pakomentuoti.

Kraštotyrininko teigimu, iliustracijose pavaizduoti keli fachtverkinio pobūdžio pastatai, kuriuose buvo įrengta ir vidaus ekspozicija. Jie nepasižymi ypatingu architektūriniu grožiu, tai utilitarinio pobūdžio pastatai.

Beveik visas parodos aikštės plotas, anot V. Purono, yra panaudotas eksponuoti mašinoms, įrankiams, pritaikytiems žemės ūkio produkcijai perdirbti. Atkreiptinas dėmesys ir į kiemo stogines, atviro pobūdžio paviljonus – mat paroda vyko rudenį, tai buvo ir priedanga nuo dangaus kritulių, ir kukli užuovėja, suteikusi kambario jaukumo visai parodai.
Kraštotyrininkas pažymėjo, jog žinant XIX a. dailininkų-iliustratorių kruopštumą, jų tikslią ranką, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad parodos lankytojų tarpe beveik nesimato kasdieniniais rūbais apsirengusių žmonių, dauguma jų – šventiškai pasipuošę: vyrai su cilindrais, katiliukais, moterys – su pelerinomis. Tad V. Puronas pastebėjo, kad palyginus ano laikmečio Berlyno, Varšuvos ar Peterburgo madas, šiauliečiai apsirengę normaliai. Anot jo, nebuvome „gūdi provincija“.

Vieta. Nustatant pirmųjų parodų vietą, pasak kraštotyrininko, belieka remtis tradicija ar kitais šaltiniais. „Tygodnik powszechny“ informacija, jog parodos teritorija buvo „kitoje miesto pusėje, netoli ežero“, V. Purono teigimu, reikalauja patikslinimo.

Kraštotyrininkas pabrėžė, kad vieta, artimiausia mūsų tyrinėtai ikonografijai, tai – „kazermės“ caro laikų kareivinės, buvusioje dabartinės S. Lukšio gatvės kaimynystėje. Nuotraukose, išlikusiose iš Pirmojo pasaulinio karo, panašią statinių grupę, buvusią toje vietoje, anot jo, galime atpažinti pastatuose, matomuose šiose senovinėse graviūrose.

„O dabar grįžkime į dabartį iš praeities, kurioje buvome prieš 141 metų. Nusišypsokime aplinkiniams, pasižiūrėkime pro langą: dabartis – tai praeities ateitis“, – džiugiai pirmųjų Šiaulių parodų XIX amžiuje apžvalgą užbaigė V. Puronas.

„Šiaulių žemės ūkio ir pramonės parodos pagrindiniai vartai“. „Klosy“, 1875 m.
(iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų).

„Žemės ūkio ir pramonės paroda Šiauliuose. Apdovanojimų įteikimas“. Dail. Podbielskio iliustracija, „Tygodnik powszechny“, 1879 m.