1836 – 1858 m. nutiesus plentą Ryga-Tilžė ir 1871 m. atidarius Liepojos-Romnų geležinkelį, Šiauliai tampa svarbiu prekybos centru. Čia ėmė vystytis ekonominės perspektyvos, tad Šiauliai formavosi kaip stambus Lietuvos Šiaurės vakarų regiono pramonės centras. Netrukus miestas tapo žymiu odos apdirbimo centru. Ch. Frenkelis įsigijęs odų rauginimo dirbtuves miesto pakraštyje su keliais samdomais darbuotojais pradėjo gamybą ir sumaniai plėtojo veiklą.

Nuo šeimyninio verslo prie manufaktūrų
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza pasakoja apie Šiaulių pramonę, kuriai istoriškai labai svarbus laikotarpis yra XVIII a. pabaiga ir akcentuoja Antano Tyzenhauzo vaidmenį. Jis dar nepriklausomos Lietuvos-Lenkijos valstybės laikais tapo Šiaulių ekonomijos valdytoju ir ėmėsi labai didelių miesto pertvarkymo darbų.

Viena iš karališkųjų ekonomijų buvo Šiaulių miestas su apylinkėmis, kur buvo renkami mokesčiai, skirti išlaikyti Lietuvos ir Lenkijos karalių. Jas reikėjo sutvarkyti ekonomiškai, kad būtų galima gauti daugiau pajamų, juk karaliui reikėjo ir kariuomenę išlaikyti, ir apsirengti, ir išlaikyti reikėjo rezidencinius rūmus, organizuoti puotas bei iškilmes.

„Vieni iš tokių darbų, kurie susiję su verslo skatinimu, su amatininkiškų verslų augimu, yra susiję su A. Tyzenhauzu, kuris pradėjo statyti didžiules amatininkų dirbtuves Šiaulių mieste ir tose dirbtuvėse plėtojo įvairius verslus. Tai ne tik alaus bravoras, spirito varyklos, plytų gamyba, įvairūs darbai, susiję su būtiniausiais miestiečių poreikiais. Jis kvietė amatininkus iš kitų vietovių keltis į Šiaulius, statė amatininkams dirbtuves, kvietė žmones, kad jie užsiimtų įvairiais verslais. Šiauliai kaip miestas įgavo verslumo, gamybos plėtotės požymių. Vienas iš didžiųjų A. Tyzenhazo darbų buvo miesto centrinės aikštės suformavimas, miesto perplanavimas. Reformos vyko XVIII a. pab. Tuo metu vyko labai stambus miesto ekonominis augimas. Jo reformos buvo susijusios ir su Joniškiu, šiek tiek Žagare, nes panašias reformas jis plėtojo ir kitose ekonomijose, kurios buvo skirtos išlaikyti karaliui. Šiauliai yra panašūs su Gardino miestu, nes A. Tyzenhauzas reformas darė ir Gardine“, – sako R. Balza.

Anksčiau verslai buvo šeimyniniai, tad kuriasi manufaktūros-fabrikinės gamybos atsiradimo užuomazgos. O vėliau, jau XIX a., įvairūs pramoniniai išradimai, garo mašinos, elektros agregatai lengvina rankų darbą.

Gaminius reikia parduoti ir reikia ieškoti, kur juos parduoti, todėl rekonstruojamas miesto centras, išplečiama turgaus aikštė, kurioje vyksta prekyba. Produkciją galima išvežti, tad atsiranda kelių tinklas, kuriuo prekės išvežamos į Rygos pusę, Memelį, Vilnių, Kauną. Taigi paspartėjusi gamyba paskatina ir prekybos suaktyvinimą, atsiranda daugiau produkcijos, ja reikia prekiauti ir vietoje, ir ją išvežti.

Ch. Frenkelio odų apdirbimo dirbtuvės
Po 1795 m. Lietuva kaip valstybė nustoja egzistuoti ir prijungiama prie carinės Rusijos. Trečiasis padalijimas pasiekia ir Šiaulius – miestas tampa carinės Rusijos sudėtine dalimi. Be jokios abejonės, iš pradžių įvyko tam tikras nuosmukis – sumažėjo gamyba, sunkiau plėtojosi prekyba. Tačiau nereikia užmiršti, kad XIX antroje pusėje pasaulio išradimai aktyviai ima veikti didžiąją dalį tiek Lietuvos, tiek carinės Rusijos miestų.

„Atsiranda  geležinkeliai. Dar prieš geležinkelius, prijungus Šiaulius prie carinės Rusijos, Rusija tiesia pagrindinius pašto kelius – prekybinius kelius ir maždaug 1840 m. pro Šiaulius yra nutiesiamas labai svarbus pašto kelias Sankt Peterburgas-Berlynas. Šiauliečiai jį vaidino Tauragės plentu. Tai tas kelias, kuris dabar sieja Rygą, Šiaulius ir Karaliaučių. Kelias buvo tiesiamas, žvyruojamas, statomos pašto stotys, užvažiuojamieji namai, karčemos, kad žmonės galėtų sustoti, pasikeisti arklius, permiegoti, pavalgyti ir keliauti toliau. Juk imperijos centras yra Peterburgas, tad jis turi būti susietas su visomis Europos sostinėmis. Pašto kelias pro Šiaulius vedė iš Peterburgo į Berlyną. Antras labai svarbus impulsas Šiaulių ekonominei raidai yra 1870 – 1871 metai, kai pro Šiaulius yra nutiesiamas geležinkelis ir Liepojos uostas jungiamas su Romnais Baltarusijoje. Kitaip tariant, Šiauliai sujungiami geležinkeliu į visą carinės Rusijos imperijos geležinkelių tinklą. Ir tai duoda impulsą atsirasti fabrikams, pramonės įmonėms. Geležinkelis produkciją susiejo su uostais. Tai yra Liepoja, į kur galima atplukdyti tam tikras žaliavas, gabenti jas į Šiaulius ir Šiauliuose iš jų pagaminti, o produkciją – išgabenti“, – sako R. Balza.

Vienas iš pirmųjų didžiųjų miesto fabrikantų, kuris pamato galimybę kurti Šiauliuose yra Chaimas Frenkelis. Ukmergiškis Balstogėje išmoko apdoroti žalią odą ir ją išdirbti taip, kad ši būtų naudojama tiek batų gamybai, tiek kitoms reikmėms. Sumanęs steigti odų išdirbimo įmonę ukmergiškis nusprendžia, kad Šiauliai yra labai tinkama vieta neatsitiktinai.

Vienas iš svarbesnių veiksnių, lėmusių pasirinkimą, – tai lengvas susisiekimas.

„Ch. Frenkelis stato įmonę Šiauliuose, žinodamas, kad žaliavą galima atsigabenti į Šiaulius. Jis svajojo apie atšaką nuo pagrindinės trasos iki gamyklos, bet jos nepavyko pasistatyti dėl nesutarimų su tuometine valdžia.

Dar vienas labai svarbus dalykas, dėl ko jis pasirinko Šiaulius, – odų apdirbimo pramonei reikia labai daug vandens, nes odą riekia mirkyti, plauti. Jis pasirinko sklypą, kuris yra tarp dabartinio Prūdelio ir Talkšos ežero. Be to, į Prūdelį atiteka vanduo iš Rėkyvos ežero. Ch. Frenkelis manė, kad to paviršinio vandens jam užteks, bet vėliau paviršinio vandens nebepakako, tad teko daryti artezinius gręžinius“, – sako R. Balza.

Taip pat Šiauliuose buvo daug darbo jėgos. Fabrike iki I pasaulinio karo dirbo per tūkstantį darbininkų, o mieste iš viso gyveno apie 9 tūkst. gyventojų.

Odų apdirbimo įmonė pradėta statyti 1870 metų pabaigoje. Ji iki I pasaulinio karo (kiek mažiau nei per trisdešimt metų) išauga iki 42 dviejų mūrinių 2 – 4 aukštų pastatų.

„Tai yra cechai, kuriuose mirkoma, išdirbama, rauginama oda. Specializuotasi batų padų gamyboje. Dar vienas svarbus dalykas – jis šalia gamyklos pasistatė dar vieną eksperimentinį cechą, kuriame gamino rauginimui skirtą medžiagą. Keletą mėnesių odas reikėjo mirkyti ir rauginti, kad jos būtų elastingos, kad iš jų būtų galima gaminti batų padus. Ch. Frenkelis tą procesą nuo dviejų-keturių mėnesių sutrumpino iki 2 – 3 savaičių. Kitaip tariant jis turėjo eksperimentinį cechą, kur dirbo mokslininkai iš Skandinavijos šalių ir bandė spartinti rauginimo procesą. Ir tai paspartino jo kaip verslininko augimą. Jis ėmė gaminti  „raudonuosius padus“, kadangi atrasta medžio mangrovijos žievė, kuri buvo gabenama tiek iš Afrikos, tiek Lotynų Amerikos, juos nudažydavo tokia spalva“, – sako R. Balza.

Rauginant su šia medžiaga, buvo gaunami aukštos kokybės vadinamieji „raudonieji padai“, kurie sudrėkę sukietėdavo ir nepraleisdavo drėgmės. „Raudonieji padai“ turėjo didelę paklausą rinkoje ir išgarsino Ch. Frenkelio odų fabriką. 1905 m. Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Ch. Frenkelio fabriko odos buvo pripažintos kaip geriausios ir apdovanotos aukso medaliu.

Technologiją naudojo ir kitos įmonės, bet carinės Rusijos imperijoje Ch. Frenkelis buvo, ko gero, vienas iš pirmųjų, kurie pritaikė šią technologiją.

Paminklas Ch. Frenkeliui stovi šalia Prūdelio.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

1894 m. Ch. Frenkelis pradėjo gaminti padų odą ir išplėtė fabriką, modernizavo gamybą, mechanizavo iki tol įmonėje naudotą rankų darbą: sumontavo garo katilus, įsigijo garu varomų mechanizmų (garo džiovyklų, presų ir kt.), pakeitusių dalį rankų darbo, ir pirmąją Šiauliuose „elektros dinamo mašiną“ – elektros generatorių savo elektros stočiai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.