Saulės mūšyje 1236 m. apginta ne tik besikurianti Lietuvos valstybė, bet ir kuriam laikui susilpnintos Vokiečių ordino pajėgos.

Kaip sako istorikas humanitarinių mokslų daktaras Romas Batūra, nors abu ordinai – Kryžiuočių ir Kalavijuočių – ir nebuvo sujungę jėgų, vis tiek ėjo artyn vienas kito per mūsų žemes. Tai akivaizdu tapo XIV a., kai abu žygiuodavo iš skirtingų pusių. Jų susijungimas per nukariautas žemes būtų buvęs lemtingas.

„Pergalė Saulės mūšyje liudija, kad Lietuva per kelis šimtmečius atlaikė milžinišką agresyvių vokiškų, Vakarų Europos jėgų spaudimą. Lietuva prisidėjo prie to, kad šios negalėjo susijungti. Turime žinoti, kad mūsų protėviai prisidėjo prie gyvenimo demokratijoje laisvės kovomis, gindami savo etnoso egzistenciją ir valstybingumą bei neleisdami iki begalybės išsiplėsti minėtai agresijai“, – sako R. Batūra.

Saulės ar Šiaulės?
XIII a. pradžioje Rytų Pabaltijyje karus pradėjo vokiečių ordinai.1202 m. karo ėmėsi kalavijuočiai, o 1226 m. – kryžiuočiai. Prūsija, dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijos palaipsniui buvo užgrobtos, beliko tik Žemaitijos teritorija, kuri skyrė du vokiečių ordinus.

Priešas atėjo ir į Šiaulių žemę. Pirmiausia istorikas R. Batūra paaiškina Saulės mūšio pavadinimo etimologiją.

XIII a. Livonijos kronikose, pasirodo, buvo lotyniškai parašyta, kad priešas įsiveržė ir mūšis vyko „in terra Sauleorum“. „Dėl to atsiranda Saulės žemė. Bet iš tikrųjų turėtų būti Šiaulės. Akademiko kalbininko Zigmo Zinkevičiaus nuomone, Šiaulės mūšiu ir reikėtų vadinti. Tai atspindi Šiaulėnai (ne dėl to, kad ten įvyko mūšis), kur piliakalnis vadinosi Šiaulės kalnu. Jis ir atspindi Šiaulės žemės, kurios pakraštyje greičiausiai ir buvo, vardą. Šiaulys yra karys, t. y. šaudytojas iš lanko. Iš čia prigijo Šiaulių vardas. Kalavijuočių eiliuotoje Livonijos kronikoje lotyniškai in terra Sauleorum užrašyta, nes lotynų  kalboje nėra š raidės. Todėl užrašiusieji negalėjo užrašyti „šiauleorum“. Taip įsigalėjo Saulės žemė. O iš tikrųjų galėtume sakyti Šiaulės mūšis“, – analizuoja istorikas.

Toliau tęsia R. Batūra savo pasakojimą ir sako, kad Rygoje buvo sukauptos didelės jėgos –  europinės, slavų, rusų žemių, kurios žygiavo per Žiemgalą ir atvyksta į Šiaulių žemę. Ir čia sustoja tam tikroje strateginėje vietoje – dabartinėje Šiaulių miesto teritorijoje, kurios senovę liudija archeologiniai duomenys.

Lemtingoji rugsėjo 22 diena
Pirmo tūkstantmečio viduryje vystėsi Šiaulių gyvenvietė. „Priešas įsiveržęs į Šiaulių žemę įkuria stovyklą. Paprastai taip ir vykdavo karuose – įkūrus stovyklą dieną ar kitą priešai viską niokoja aplinkui, o paskui vėl susirenka ir žygiuoja toliau arba jau traukiasi namo. Mes žinome, kad kautynės vyko 1236 rugsėjo 22 d., kai priešas jau traukėsi. Išvakarėse jis pajudėjo, kaip mokslininkai spėja, iš savo stovyklos dabartinėje Šiaulių miesto teritorijoje.

Todėl 21 diena galėtų būti Šiaulių paminėjimo diena, o 22-oji – jau mūšio diena. Po paros, nužygiavus prie Jauniūnų, prie Mūšos brastos kalavijuočiams buvo pastotas kelias. Daug būtų galima kalbėti, ar tikrai taip buvo, mat vieni mano, kad galbūt į pietus nuo Šiaulių, kiti – kad dar kitur, bet reikia pasakyti, kad  XX a. vokiečių mokslininkas Benihofenas, tyrinėdamas kryžiuočių ordino istoriją aptiko Vokietijos archyvuose vėlyvo XVII a. kariuomenės žygiavimo žemėlapį, sudarytą kariškių, kuris labai atitinka Jauniūnų brastą“, – sako R. Batūra.
Pats istorikas puikiai prisimena, kaip lankėsi Jauniūnuose esančioje sodyboje, per kurią eina keliukas, atvedęs iki mūšio lauko.

„Jis tęsiasi per sodybos kiemą, už kurio teka Mūša. Ten buvau seniai, 1983 m. pradėjau ieškoti duomenų, ir šeimininkas man parodė brastoje grindos medžio (grindinių) liekanas, kurias žemę dirbdamas aptiko. Ten kadaise buvo ir tiltukas. Tik XIX–XX a. atsirado dabartinis kelias, iš Šiaulių nusidriekęs į Joniškį, kuris yra kilometrą vakariau nuo istorinio senojo kelio“, – sako R. Batūra.

Taigi, priešas iš Šiaulių traukėsi, jau aplinkui nuniokojęs gyvenvietes, galbūt puolęs Salduvės arba Šiaulių pilį, stovėjusią Salduvės piliakalnyje.

Keliavo link Žiemgalos ir čia prie Mūšos, kaip rašo kronininkas, savo priešus pastebėjo vakare – jau temo.

„Faktiškai lietuviai Mūšos brastą užblokavo. Atėjo naktis. O iš ryto, kaip rašoma kronikoje, pastebėjo, kad jie yra apsupti iš visų pusių – iš vakarų ir rytų buvo pelkės, iš visų pusių vandenys aplink kilometro ilgio sausumą. Kaip rašoma, magistras Folkvinas ragino savo karius kovoti, bet bijota prarasti savo žirgus, kadangi aplinkui buvo pelkės. Lietuviams tai buvo paranku, nes ordino riteriai šiuo atveju praranda galimybę kovoti su žirgais. Priešas buvo triuškinamas, bet dar laikėsi pagrindiniai riteriai – pagrindiniai vokiečių riteriai broliai“, – aiškina R. Batūra.

Su kokio lygio priešu lietuviai susidūrė?
Kaip sako istorikas, kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai turėjo savo narius – brolius riterius ir brolius vienuolius. Vienuoliai atlikdavo kulto apeigas, o riteriai buvo kariai. Riteriai tikrai nebuvo eiliniai „kareivukai“.

Beje, seniai įkurtas Kryžiuočių ordinas dar egzistuoja ir šiandien Vokietijoje, bet dabar jis jau yra nepavojingas ir užsiima visai kitais dalykais – labdara. Anuomet jis buvo agresyvi karinga organizacija, kurią sudarė vokiečių žemių kunigaikščių, baronų sūnūs. Jie vykdydavo, galima sakyti, šventą pareigą.

Vyresniems sūnums palikdavo savo valdas, o jeigu gimsta jaunesni vienas, du ar trys sūnūs, juos atiduoda karui į Kryžiuočių ordiną. „Ordinas buvo turtinamas vokiečių feodalų, baronų, kunigaikščių jaunesniųjų sūnų injekcijomis. Jie atvykdavo į ordiną ruoštis kaip kariai profesionalai kartu su broliais vienuoliais – ordine egzistavo vienuoliška ir kariška dvasia. Tai buvo to meto profesionali kariuomenė. Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinai po Saulės kautynių susijungė į vieną – į Vokiečių arba Kryžiuočių ordiną“, – sako R. Batūra.

Nelieka jokios abejonės, kad protėviai susidūrė su aukščiausio karinio lygio Europoje jėgomis. Riteris kryžiuotis galėjo vesti atskirais atvejais iki tūkstančio raitelių. Tai buvo vadai, galima sakyti, šių dienų pulkininkai! Kiekvienas buvo kaip geras sportininkas, kuris galėjo kovoti su kalaviju, ietimi, gerai jojo, ir iš lanko šaudė. „Pabandykite jodami ant žirgo sviesti ietį arba su ja taranuoti priešą“, – šypsosi istorikas.

Tačiau lietuvių apsuptis buvo neįveikiama – pasiekėme pergalę, kuri buvo nepaprastai reikšminga. „Tai liudija, kad Lietuva, lietuviai, baltai, aukštaičiai, žemaičiai, prūsai, kuršiai, žiemgaliai vis dėlto turėjo gerą karinę organizaciją, ginklus, nebuvo pagonys neigiama prasme, kaip linkstama dažnai apibūdinti. Reikia pasakyti, kad tuo metu Europos ginkluotė nebuvo pasaulinio masto. Geriausia dar tuo metu ginkluotė buvo Rytuose: Kinija, Indija, totorių mongolų Aukso Ordos valstybė nuo Karakurumo iki Rusios. Jie turėjo puikius lengvesnius šarvus, žirgus kurie žygiavo trūkstančius kilometrų per visą Aziją“, – sako R. Batūra.

Užspaustas priešas tarp Mūšos ir Tautinio vingio buvo sutriuškintas, kai kalavijuočių rinktiniai riteriai jau buvo apsiausti be žirgų ir gynėsi su skydais. Lietuvių kariuomenė priešą taranavo su medžiais.

„O tie medžiai, kaip suprantama, buvo mietai trijų–keturių metrų ilgio. Keli, du–trys vyrai paimdavo nupjautus kamienus ir tiesiog smūgiuodavo į skydais prisidengusius ir žiedais susispietusius riterių likučius. Taip buvo išmušti jau paskutiniai kryžiuočių riteriai“, – paaiškina istorikas.

Kiek žuvo priešų
Žuvo visos priešų pajėgos, bet kiek tiksliai kariavusių – ne visiškai yra aišku. „Tuo metu fiksuodavo tik ordino brolių žūtį, o kiek eilinių karių, talkininkų, iš pavergtųjų žemių – niekas nežino. Kalavijuočiai jau varėsi prieš Lietuvą pavergtuosius – latvius, t. y.  latgalius – rytų Latvijos gyventojus, lyvius – Dauguvos ir Rygos įlankos pakraščio gyventojus, kurie giminingi estams“, – sako R. Batūra.

Kryžiuočiai prievarta mobilizuodavo nukariautų žemių  pajėgas ir iš toliau varė šitą kariuomenę per dar neužgrobtą Žiemgalių kraštą.

Eiliuotoji Livonijos kronika mini kad Šiaulės žemėje žuvo 48 ordino broliai, kiti šaltiniai mini, kad  50 ir net 60. Turbūt patikimiausia remtis didžiausiu skaičiumi.

„Sudariau didžiausių ordino pralaimėtų mūšių Pabaltyje XIII. a. lentelę. Pirmą vietą skaičiuojant žuvusiuosius užima Durbė – 150 ordino brolių, magistras ir maršalas. Aiskrauklė – 71. Ir Šiaulių mūšis – 60. Taip kad trečia vieta per visą XIII a. Turint omenyje, kad tai buvo pirmas toks kryžiaus žygis, tai Šiaulės mūšio vieta yra greta Durbės“, – sako istorikas.

Šis mūšis ir lietuvių pergalė jame fiksuoja jau egzistuojančios Lietuvos valstybės, Mindaugo valstybės esmę. Didysis įvykis mobilizavo visas gynybines jėgas, galima sakyti ir Mindaugo jėgą. „Be jo, vargu ar šis mūšis galėjo įvykti. Taip kad mūšis fiksuoja kietumą atremiant pasaulinio masto agresiją. XX a. vokiečių mokslininkai pripažįsta, kad tai pasaulinio masto mūšis“, – tikina istorikas.

Saulės mūšis ir lietuvių pergalė jame fiksuoja jau egzistuojančios Lietuvos valstybės, Mindaugo valstybės esmę. Tautodailininko Stanislovo Vyšniausko kūrinys.
Artūro STAPONKAUS nuotr.