Kartu su šiauliečiu kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu žvalgydamiesi po Salduvės piliakalnio istoriją sužinojome dar vieną įdomų dalyką – gali būti, kad kadaise ant šio piliakalnio stūkso kryžiuočių pilis...

Nesusipratimas? Spaudos klaida?..
Tai, kad Salduvėje stovėjo kryžiuočių pilis, pasak V. Purono, tikrai nėra nesusipratimas. Jo teigimu, tai patvirtina bene pats seniausias iš žmonių lūpų Šiauliuose užrašytas padavimas, pirmą kartą paminėtas kapitaliame leidinyje „Senovės Lenkija“ („Starożytna Polska“, 1846). Ten nedviprasmiškai minima kryžiuočių pilis.

„Tuojaus už miesto stūkso kalnas, truputį mažesnis už Vilniaus pilies kalną, bet panašus į jį, kurį gyventojai lietuvių kalba vadina Salduvės kalnu. Jame, kaip sako vietos padavimas, buvo pilaitė arba, kaip tvirtina kita tradicija, stovėjo medinė kryžiuočių pilis...“ – padavimą rastą lenkiškame leidinyje papasakojo V. Puronas.

Anot kraštotyrininko, tą patį tvirtina ir tą patį padavimą mini straipsnyje apie Šiaulius kitas solidus XIX a. šaltinis „Encyklopedyja Powszechna“, išleista 1867 m. Varšuvoje. Šį padavimą galima rasti ir Rusijos generalinio štabo sukauptoje „Kauno gubernijos geografijos ir statistikos medžiagoje. 1861 m.“.

Kraštotyrininko teigimu, galima nurodyti dar kelis daugiau ar mažiau solidžius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios leidinius, kuriuose minima kryžiuočių pilis Salduvėje. Vėlesniuose spaudiniuose kryžiuočiai palengva išnyko, iš pradžių pavirtę medine pilimi, stovėjusia kovų su kryžiuočiais metu. Kaskart perspausdinant padavimą, populiariuose leidiniuose medinė tvirtovė ilgainiui tapo medine senovės lietuvių pilimi.

Tik ją mini gidas miesto svečiams, toks užrašas puošė Salduvės papėdę, tą patį tvirtina absoliuti istorikų, tyrinėjusių ankstyvąją Šiaulių raidą, dauguma. Akivaizdu, kad šis teiginys, kaip ir oficialioji Salduvės istoriografija – šviesaus patriotizmo kūriniai.  

Įdomu pasigilinti į pačius seniausius Salduvės kalno paminėjimus žmonių atmintyje ir spaudoje, juos palyginti su neseniausiais. Nieko nepadarysi, patyrinėjus spaudą, nuo XIX a. vidurio išlikusios septynios iškalbingos citatos demonstruoja, kaip pamažu iš Salduvės kalno biografijos mes ir mūsų mokslininkai palaipsniui tendencingai išskutome „gėdingą dėmę“ – legalią okupantų pilį prie Šiaulių.

Kryžiuočių juridinis falsifikatas?
Grįžkime prie nunykusio žodžio „kryžiuočių“. Galbūt jis slepia vieną iš Šiaulių ir Salduvės kalno istorijos epizodų, paskendusių praeities ūkuose, – kiek kartų žmonių pasakojimus yra patvirtinę istorikai? Gal iš tikro pilį pasistatė vokiečiai?

V. Purono teigimu, pagal geografiją didesnė tikimybė, kad ji buvo kalavijuočių, ne kryžiuočių. Tad kraštotyrininkas siūlo pasižiūrėti, ką apie tai sako senieji raštai.

Simonas Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, remdamasis Augusto Kocebaus „Senoji Prūsijos kronika“, išspausdinta 1808 m. (I.II, K-1), mini, jog karalių Mindaugą. Jis esą „tokiame suspaudime nieko negalėdams sumanyti, krikštytis pasiėmė ir atpūtodamas užrašė metuose 1252 7 dienoj rugpjūčio mėnesio miečeiviams Kuršą ir Žemaičius, kurių tos apygardos, arba pavietos, tame rašte yra minavojamos: Raseiniai, Laukuva, Betygala, Ariogala, Dainava, Dirvėnai, Šiauliai, Laižuva, Panemunė, Kulenė, Karšuva, Nadruva, Vyžainis, kurios vienok, šiandien ne visos žinomos.

Antru raštu metuose 1259 21 dienoj rugsėjo mėnesio dovanojo vėl pavietes: Dainavos, šiandien Skirsnemune vadinama, palikdama tenei sau valsčius Sentanės, Dernės, Kražinių ir nedidžius sluoksnius Grimbutinės su trimis kaimais Velžavos, atiduodamas jiems visus Šiaulius, visus Žemaičius, be tų valsčių, kurie jau buvo vyskupui Lietuvos padovanoti pirmiau“.

Tad V. Puronas svarsto, kad gal Salduvės kryžiuočių pilies padavimą iliustruoja šios citatos, tais laikais statyta pilis pasiliko žmonių atsiminimuose? Ir pats tuo suabejoja. Pasak jo, vargu ar toks istorinis faktas būtų praslydęs pro šiuolaikinio istoriko akis. Nors ir kaip ten būtų – įdomu. Senąją Šiaulių praeitį lietė ne tik kalavijas, bet ir diplomatinės aistros, atnešusios netikslumų dar į XIX a. pradžios istorikų darbus.

Skaitant kai kuriuos mūsų senovės tyrinėtojus, nereta užtikti mintį, kad žemaičiai nemėgo rašto, manė jį esant nelabojo išmislu. Dėl šios priežasties tik XVI a. prasidėjo lietuviška raštija. Galbūt tą sąlygojo anie falsifikatai – pirmasis juridinis ginklas, kurį mums pritaikė vokiečiai. Keliems šimtmečiams atgrasė mūsiškius nuo raštijos.

Kryžiuočiai pilį pasistatė legaliai?
Istorijos vadovėliuose galima atsekti, kad pagal Salyno sutartį didysis kunigaikštis Vytautas 1398 m. atidavė Ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio, – tuose plotuose buvo ir Šiauliai. Vienuolika metų Ordinas šeimininkavo mūsų krašte, apkrovė gyventojus dideliais mokesčiais, ėmė įkaitus bei alino žmones priverstiniais darbais.

Kronikos mini, jog kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių, kad kažkurią vieną pilį net pats Vytautas jiems padėjo statyti.

Iš tos daugumos V. Puronas nerado nė vienos mūsų mokslininkų darbuose: „Gal prastai ieškojau, gal laikotarpis buvo gėdingas..?“ – svarstė kraštotyrininkas.

Žemaičiai pilį sudegino legaliai
1409 m. visa Žemaitija sukilo. Žemaičiai, remiami atvykusios į pagalbą Lietuvos kariuomenės, griovė riterių pilis, naikino jų įgulas, vijo vokiečius iš savo krašto. Išsivadavusi Žemaitija vėl susijungė su visa Lietuva. Daugiausia tikimybių, kad būtent šį periodą ir mena liaudies atmintis senojoje Šiaulių biografijoje.

Nedraugiškai skambantis padavimas slepia vieną iš mūsų tautos kovos prieš įvairiaplaukius „išvaduotojus“ epizodų. Galbūt medinė Salduvės pilis ir buvo viena figūrų politinėje šachmatų lentoje, Vytauto Didžiojo batalijų inventorius. Galbūt ši užuomina yra pirmasis tautinio, išsivaduojamojo sukilimo Šiauliuose paminėjimas? Turbūt per tą 1409 m. sukilimą ir supleškinome kryžiuočių statytą medinę pilį. Galbūt...

Du padavimai apie tą patį?
Liaudies atmintis padavimuose ir kitaip užšifravo kalno nelemtą likimą. Atsimenate, kad Šimšės priemiesčio istorija prasidėjo nuo kalno vietoje buvusio „nedorėlių miestuko“, Dievo rūstybės sunaikinto, kuriame stovėjo Saldžiausios širdies bažnyčia? Nejau tą patį įvykį mini kitas kryžiuočių laikus siekiantis padavimas?

Kiek kartų savo biografijoje senoji Šiaulių žemė buvo įvairių feodalų ar kitokių galiūnų dovanojama, išvaduojama, nuomojama, engiama, kiek kartų liaudies rūstybė išsiverždavo sukilimais, maištais, ugnimi...

Nebylus stūkso senasis piliakalnis, – neatskiriama mūsų žemės dalis. Nelengva ir sudėtinga kartais būna ir didžio žmogaus, ir mažo krašto, ir tylaus kalno biografija.

Kasinėjo, kas netingėjo
Anot V. Purono, pats žymiausias Šiaulių kalnas iki šiol netyrinėtas. Nei istorikų, nei archeologų. Užtat kasinėtas. Jį kasinėjo, kas tik norėjo ar kam baisiai reikėjo… 1769 m. ant jo apsikasė sukilimo slopintojų būrys iš Gardino įgulos.
Kraštotyrininkas pasakojo, kad Balys Buračas užrašė žmonių pasakojimus, jog dažnai šalia kalno plūgas išversdavo rąstų. Kalną supylė švedai, taip porino kai kurie senbuviai.

Rodos, kaizerio vokiečiai ten buvo įsirengę stebėjimo punktą. II pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m., tarybiniai kariai buvo įtvirtinę vadavietę-sekyklą. Pokariu piliakalnio šlaitais plerpė, juos graužė LDAALR motociklininkai.

1977 m. amerikietiškas buldozeris „Continental“ Salduvės kalną supusį reljefą pritaikė monumentui „Tarybinei armijai išvaduotojai“. Tuomet kasikai ir užtiko tris švediškus kardus, – pasakojimai apie švedus pasitvirtino.

Mokslininkai netyrinėjo?
XX šimtmečio pradžioje čia lankėsi vienas kitas mūsų praeities tyrinėtojas. Kalną truputį tyrinėjo Petras Tarasenka. XX a. trečiajame dešimtmetyje jo parašytas kalno apyrašas laikomas autoriaus fonde Lietuvos MA Centrinėje bibliotekoje, Rankraščių skyriuje (F 235). Taip pat V. Puronas girdėjo, kad vienas šviesus pokario mokytojas su vaikais, užlyginęs piliakalnio viršuje buvusius apkasus, rado vieną kitą istorinį radinuką, kurį atnešė  į „Aušros“ muziejų.

Tačiau pasak kraštotyrininko, apie tai plačiau papasakotų tik miesto archeologai.

Galbūt kryžiuočiai slepia vieną iš Šiaulių ir Salduvės kalno istorijos epizodų, paskendusių praeities ūkuose.
Dailininko Gustavo Dores pieš.

Pasak V. Purono, galima nurodyti ne vieną daugiau ar mažiau solidų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios leidinį, kuriame minima kryžiuočių pilis Salduvėje.  
Dailininko Sigito Kazlausko pieš.