Šiauliuose dirbti ir mokytis – „ne lygis“. Iki šiol šią frazę tenka išgirsti iš jaunimo lūpų. Pastarieji mieliau galvoja apie studijas Vilniuje, Londone ar Dubline. Save linkę nuvertinti ir verslininkai, manantys, kad konkurencinėje kovoje prieš šalies sostinę laimėti neturi jokių galimybių.

Kodėl mažieji šalies miestai iki šiol taip nuvertinami ir kaip atsikratyti šio pasenusio požiūrio?

Trūksta motyvacijos
VRM viceministro Arnoldo Abramavičiaus nuomone, visa bėda yra ta, kad mes niekaip neišsikapstome iš vidutinių pajamų spąstų.

„Jeigu pažiūrėtumėme į Šiaulių regiono rodiklius, tai jie nėra nei labai blogi, nei labai geri. Nėra taip blogai, kad visuomenė, bendruomenė, verslas koncentruotųsi ir darytų proveržį“, – vykusioje konferencijoje „Neapibrėžtumo spąstai – atsparaus regiono scenarijai“ kalbėjo viceministras.

Tuo tarpu Tauragės regione situacija buvo tokia prasta, kad savivaldybės jautė pareigą kažką keisti.

„Kaip žinia, regioninės politikos būsimas pagrindas yra miestų ir funkcinių zonų plėtra. Funkcinių zonų plėtros pilotinis projektas jau vyksta Tauragėje, ten ieškoma bendrų paslaugų, transporto optimizavimo regioniniame lygyje sprendimų ir pan. Visos Tauragės regiono savivaldybės turi intenciją pagerinimo, nes prieš kelerius metus jų rodikliai buvo pakankamai blogi. Dabar jau matyti rezultatai ir jie kyla aukštyn“, – lygino A. Abramavičius.

Anot jo, Lietuvos regionams „meduolio“ politika yra veiksmingesnė negu „botago“. Todėl keliamas tikslas paskatinti regionų savivaldybes tvirtintis veiksmingas regionų plėtros strategijas, kuriose būtų kuriamos funkcinės zonos, peržengiančios vienos savivaldybės ribas.

Turi kompleksų  
Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas įsitikinęs, kad siekiant pokyčių svarbu žmones užkrėsti pasitikėjimu ir drąsa. Jis prisiminė, kad po 1990-ųjų Akmenės rajonas buvo skaudžiai nukentėjęs ir praradęs trečdalį gyventojų. Todėl tapęs meru pirmiausia susirūpino rajono įvaizdžio gerinimu ir požiūriu į regionus. Deja, kaip sakė meras, keisti įvaizdį iki šiol nėra labai lengva, nes tam trukdo pasenęs kai kurių politikų, žurnalistų požiūris ir žmonių skirstymas į miestiečius ir kaimiečius.

„Tas bendras menkinimas ir dalijimas žmonių ir priveda prie nevisavertiškumo komplekso, atsiliepia verslams, išsilavinimui, žmonių psichologinei būklei. Todėl aš visada pristatydamas Akmenės rajoną sakau: žiūrėkit, o kas tas Vilnius – tai šalia Baltarusijos, visiškai Lietuvos užkampyje esantis miestelis prie Gudijos ir Astravo, o Akmenė – tai Lietuvos-Latvijos centras. Tuo vadovaujantis tu pradedi kelti žmonių savivertę, tampi pavyzdžiu, užkrečiančiu kitus“, – akcentavo V. Mitrofanovas.

Laimės ieško svetur
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktoriaus pavaduotoja mokslui prof. dr. Diana Cibulskienė atkreipė dėmesį į tai, kad regionų plėtrai trukdo prastėjanti demografinė situacija. Jaunuoliai, svetur matydami patrauklesnes studijų galimybes, išvyksta į kitus miestus ar net šalis.

„Prieš keletą metų buvo net tokia mada važiuoti į užsienį, nes kaip aš nevažiuosiu, jeigu mano klasiokai visi išvažiuoja. Galbūt tai irgi turėjo kažkiek įtakos norui studijuoti Lietuvoje“, – svarstė D. Cibulskienė.

Profesorės teigimu, iš įvairių institucijų iki šiol girdima, kad mūsų aukštųjų mokyklų studijų kokybė yra žema, todėl normalu, kad jaunuoliai išvažiuoja svetur.

„Tie vaikai neturi noro likti čia, galvoja, kad išvažiuos į užsienį ir ten bus geriau, nors mano nuomone, Lietuvos studijų institucijos pasižymi tikrai aukšta kokybe. Vis dėlto džiaugiuosi, kad po truputį tas požiūris keičiasi ir jaunimas vis atranda tų privalumų ir pozityvių dalykų, esančių Lietuvoje ir, atitinkamai, regionuose“, – džiaugėsi švietimo atstovė.

Regionus nuvertina
Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPAR) prezidentas Vytis Lembutis apgailestavo, kad šiuo metu bene didžiausia problema yra darbo jėgos stygius. Iš statistikos duomenų matyti, kad pandemijos pradžioje buvo nedidelis nedarbo lygis, bet kartu ir milžiniškas darbo jėgos trūkumas, kas ekonomiškai yra du nesuderinami dalykai.

„Mūsų ugdymo įstaigose vaikams tebėra sakoma, kad pirmiausia Vilnius, tada Londonas, Dublinas, Paryžius ir visi kiti miestai, kur jūsų laukia karjera. O čia mes verčiamės iš kailio tam, kad jiems sukurtume darbo vietą, kur galėtų vaikščioti su „tapkutėm“, turėtų kavos aparatą, laisvalaikio zoną. Ir tokių įmonių regionuose, ypatingai Šiauliuose, yra apstu“, – paradoksą atskleidė V. Lembutis.

Dar viena problema, kuri galbūt suponuoja nevisavertiškumo kompleksą yra ta, kad vis dar tikima, jog tik Vilniuje galima rasti geresnį darbą, daugiau uždirbti ir pan. Tik niekas neatkreipia dėmesio, kad ten ir didesnė konkurencija.

„Kai mes pradėsime viską vadinti tikraisiais vardais, kai pasakysime, kad šalia didelės paklausos yra didžiulė konkurencija, kai šalia butų nuomos kainos yra ir atlygio skirtumas, tada galbūt mes pradėsime keisti mąstymą ir ugdyti savo vaikų kritinį supratimą. Vilnius – sostinė, tai ji blizga, ten daug žmonių, vietų, kur gali išeiti, bet taip pat ten yra daugiau iššūkių, su kuriais susiduriama: didelės nuomos kainos, gyvenamojo ploto stygius t. t.“, – priežastis, kodėl verta dairytis darbo ne tik Vilniuje, atskleidė Šiaulių PPAR prezidentas.

Pasirengę pasiūlyti daugiau
UAB „Baltic Champs“ generalinis direktorius Arūnas Radzevičius pripažino, kad iš pradžių pats svarstė, kodėl būtent verslas turėtų stengtis pritraukti daugiau žmonių į regioną, tačiau po kurio laiko šį požiūrį iš esmės pakeitė.

„Per paskutinius penkiolika metų mes pasakojome apie savo verslą per užsakomuosius straipsnius. Mes supratome, kad mūsų žinomumas gali mūsų verslui padėti ir tas žinomumas atvedė verslą ten, kur mes dabar esame“, – kalbėjo A. Radzevičius.

Dar daugiau sėkmės atnešė vizitai į užsienyje veikiančias panašias įmonės, konsultacijos su specialistais ir Vilniuje įsigyta bendrovė, vykdanti žemės ūkio verslą: „Išsiuntėme savo savininką į Vilnių ir dabar jis ne iš Vilniaus mokosi, o pats Vilniui ir Europai diktuoja madas, kurias mes generavome ilgą laiką, bet galbūt anksčiau pilnai neištransliavome.“

Dabar verslas turi 500 darbuotojų, visi dirba regione ir yra pakankamai nesunkiai pritraukiami.

„Manau, kad taip yra dėl verslo žinomumo. Daug kas priklauso nuo to, ką tu darai ir kaip tu save savo darbaiss pristatai visuomenei“, – pabrėžė A. Radzevičius.

Šiuo metu kvalifikuotų specialistų trūkumo problemą verslas bando spręsti savo jėgomis. Vienas pagrindinių sprendimo būdų – motyvuojantis darbo užmokestis.

„Mūsų mokami atlyginimai yra vieni didžiausių Šiaulių regione. Tiesą sakant, nelabai turime pasirinkimą. Jeigu mums reikia vadybininko, jų stovi eilė. Bet jeigu reikia inžinerinio profilio aukštesnės kvalifikacijos specialisto – jau problema. Todėl dairomės ir į kitus rajonus. Alga turi motyvuoti žmogų, kad jam apsimokėtų važinėti į darbą ir iš Mažeikių, ir iš Kėdainių“, – teigė verslininkas.

Vietiniai – nebūtinai konkurentai
UAB „Putokšnis“ generalinis direktorius Dovydas Stulpinas sutiko, kad būtina ieškoti talentų ir stengtis juos pritraukti, nesvarbu iš kurio šalies kampelio. Anot jo, Lietuva yra per maža šalis, kad sostinė būtų atskirta nuo likusių regionų: „Tiesiog turėtumėme žiūrėti į kaip vieną bendrą darinį su daug skirtingų ir unikalių kompanijų, geografiškai išsidėsčiusių per visą Lietuvą.“

Taip pat jis ragino atkreipti dėmesį į tai, kad stipriausios šalies gamybos įmonės veikia būtent regionuose.

„Eksportuojantys verslai neturi laiko galvoti, ar yra regione, ar Vilniuje. Fokusuojasi ten, kur yra jų verslas, ir ruošiasi ateičiai. Be to, konkurencija kuo toliau, tuo labiau darosi tarptautiškesnė, todėl nebėra atskirčių tarp lokalių vietinių žaidėjų ar regionų“, – sakė D. Stulpinas.

Šiaulių PPAR nuotr.