Šviesus šviesus kambarys. Beveik jokių daiktų – tik paveikslas. Šiltos spalvos plaikstosi bijūnų žieduose, vos vos mėlynas kraštelis pereina į švelniai žydrą, pakeliui pasigriebia šiek tiek gelsvos, lyg netyčia prasibrauna raudonis, tarsi susigėsta ir nublykšta rausvais, žalsvais atspalviais. Tai Ryčio Garalevičiaus kūrinys. Jaukios ir šiltos žemės spalvos – kaip Gitanos ir Neringos Trinkaičių  gyvenimas: daug daug šviesos, pasitikėjimo, daug noro matyti, pažinti, suprasti, dalytis. Dalytis džiugesio spalvomis, lapo kvapu, širdies šviesa.

Dvi seserys, dvi įdomios asmenybės šiemet gražios sukakties proga pasidovanojo sau šį paveikslą, kuris pasakoja apie močiutės-babos augintus bijūnus, atgaivina sielą lyg panėrus rankas į išpurentą juodą dirvą,  traukia vėl ir vėl  kartoti mylimų poetų žodžius. Bet apie tai tegu pasakoja pačios sesės.

Auksinis sesių ruduo
27 metus Gitana moko vaikus lietuvių kalbos. Pasak jos, mokytoju gali būti tik tas, kuris be savo darbo negali gyventi. Jos novatoriškos pamokos uždega, įkvepia pamėgti literatūrą, ieškoti  išraiškos savo  jausmams ir mintims. Ji mylima esamų ir buvusių  mokinių, gerbiama tėvų ir kolegų.

Kai spaudoje pasirodė žinia, kad „Romuvos“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Gitana Trinkaitė yra tarp dešimties miesto pedagogų, pelniusių Metų mokytojo nominaciją ir premiją, pasirodė įdomus komentaras-sveikinimas: ‚Aš jau nebeatsimenu, kuri iš Jūsų, Neringa ar Gitana, mokėte mane lietuvių kalbos, bet labai labai džiaugiuosi, dėkoju ir sveikinu.“ Iš tiesų  daug kam sunku atpažinti dvynes ne vien dėl to, kad labai panašios. Jos beveik visur dviese, ir „labas, sesės“ – įprastas išsigelbėjimas nuo klaidos.

„Šis ruduo mums auksinis dėl kelių priežasčių, –  pradeda Gitana. – Šie metai mums jubiliejiniai, per abi visas šimtmetis. Dar smagiau, kad jie atnešė profesinį vertinimą. Mes nėjome į tai specialiai, bet taip susiklostė. Mes – gegužiukai: gimėme gegužės 9-ąją. Dabar tai Europos diena. Per gimtadienį gavome padėkas už kalbos puoselėjimą ir panašius dalykus. Viena nuo Mero, kita nuo Seimo nario. Turbūt jos rodo profesinę brandą.“

Neringa sako, kad abi vieną kelią rinkosi – lietuvių kalbos studijos Šiauliuose, po 7 metų – vadybos magistrantūra. Abi – pedagogės. Neringa – Šiaulių televizijos Žinių tarnybos vadovė, tačiau savęs žurnaliste nelaiko: „Nesu žurnalistė – aš pedagogė. Patinka darbas televizijoje – pagauti žinią,  susitarti, nuvažiuoti, pasikalbėti. Malonu, kai vertina kaip draugę, nieko pikta nedarančią.  Žinoma, ne visada tik pagyrų sulaukiu, pasitaiko nepatenkintų – ne taip parodė, ne tą pakalbėjo. Juk gyvenime visokių dalykų būna. Man grįžtamieji ryšiai labai svarbūs, malonieji labiau širdį kutena:  štai neseniai J. Budriūnaitę kalbinau. Tokia ji šilta, jauki, paprasta, kvatoklė... Rašė paskui, kad atvėriau ją kaip kriauklelę.“

Pagrindinis Neringos darbas–  televizijoje, o viešojo kalbėjimo ir žiniasklaidos pagrindų paskaitos kolegijoje, jos žodžiais, – vyšnia ant torto. Didžiausias džiaugsmas su jaunimu žiniomis dalytis. Jos pedagoginis talentas neliko nepastebėtas: Lietuvos pramonininkų konfederacija Neringai Trinkaitei, Šiaulių valstybinės kolegijos lektorei, dėstytojai, skyrė nominaciją „Profesijos riteris“ už indėlį ruošiant specialistus Lietuvos pramonei, verslui, viešajam sektoriui,  už aukštą profesionalumą bei profesinės garbės, etikos, supratimą, visuomeniškumą. Neringa gerbiama kaip  žodžio meistrė, kurianti prasmingus, tekstus, ypatingą dėmesį skirianti kalbos taisyklingumui, be galo atsakinga, reikli  sau.

„Mes po vieną negalime, ir draugai sveikindami taip juokauja  –  kartu kelią pradėjome, ir vertinimas vienu metu ateina“, – juokiasi Neringa žvelgdama į Gitaną.

Vartai į kitą žmogų – per savo širdį
Be mokytojos pareigų, Gitana  dar yra Pagalbos vaikui skyriaus vedėja. Tačiau sako neleidžianti šiuo žodžiu į ją kreiptis: „Pirmiausia esu Gitana, paskui mokytoja, o ta „vedėja“ – tik administracinė funkcija. Juk nesikreipiame į mokinį „ei, gimnaziste“, vardu pakviečiame. Taip ir su kiekvienu žmogumi – vardą, pavardę minime. Į žmogų kreipiamės ir čia negali būti jokių pasipūtimų, jokių kraštutinumų.“

Seseriai pritaria Neringa: „Nekenčiu tokių, kurie gavo pareigas ar pinigus didesnius ir užrietė nosį. Pripildė save kaip stiklinę ir garsiai skamba. Abi nemėgstame pasipūtėlių, ignoruojame tokius. O pasitaiko. Ir garsiai pasakome, primename, kad klasiokas, iš to paties kaimo.“

Gitana tęsia abiem svarbią temą: „Po kiekvienomis pareigomis slypi žmogus. Iš vieno žodžio, vieno žvilgsnio supranti, koks žmogus viduje. Prasižioja, ir viskas aišku. Močiutė sakydavo: žmogus turi būti ir prie svečio, ir prie pečiaus.

Vadinasi, turi būti paprastas, atviras, tolerantiškas. Dažnai sakau: jei atvažiuotų Gitanas Nausėda, aš mokėčiau priimti. Prieš tai pasiskaityčiau protokolą. Jei į mokyklą ateitų išmaldos prašantis žmogus, taip pat rasčiau, apie ką pasišnekėti. Savo nuoširdumu vartus gyvenimui turime atverti. Per savo širdį atveriam vartus į kitą žmogų.“

Abi seserys sutaria, kad nuoširdumas, vidinė šiluma yra ta V. Mačernio eilėse minima šviesa  –atverianti, uždeganti, įprasminanti mūsų būtį.

Kas yra pilnatvė?
Gal dėl to, kad gimė gegužę – pačiame pavasario sprogime, abi seserys mėgsta puoštis. Pasak jų, pavasarį atsiveria gražiausios žemės spalvos – jaukios ir šiltos. Pavasarį atgimstame skleistis ir keistis,  mąstyti, planuoti... Ir profesija tokia – kasmet reikia atsinaujinti. Ar gali metai iš metų rodytis tuo kostiumėliu? Neee. Seserys prisipažįsta, kad viena su kita rūbeliais apsikeičia, naują įsigijusios nepiktai varžosi, kuri pirma pasipuoš.

Žinoma, ne viskuo gali dalytis. Yra tabu. Arba žiogeliu pažymėtas daiktelis – tada neliesk. Anksčiau abi mėgo fotografuotis, dabar – nelabai. Gal branda pomėgius keičia. „Nebenorime kelionių, triukšmo. Esame namisėdos, nebenorime net į svečius eiti“, – sako Neringa.  „Bet į teatrą, kultūros renginį ar krepšinį  – neatsisakom niekada“, – užbaigia mintį Gitana.

Namuose visos keturios krepšinį žiūri, varžybų nepraleidžia. Ir sesės, ir mama, ir Gitanos dukra septintokė Una.  „Pašūkaujame, ypač kai  Šiaulių „Šiauliai“ žaidžia – reikia palaikyti saviškius“, – sako Gitana. „Apskritai, mes už gražų žaidimą, dažniausiai  palaikome silpnesnius, – papildo Neringa. – Aš ir televizijoje ne vieną šia aistra užkrėčiau.  Mes turime raganišką bruožą uždegti kitus. Ir pedagogui to reikia. Kad tave sektų, kad klausytų.“

Pasak Gitanos, krepšinio bendruomenė yra kaip šeima: „Nei aš pažįstu tų žmonių, nei ką, o kai į varžybas ateiname, mums sako – „labas, sesės“. Juokingos esame,  bet tai žmonių grupė, kurioje jaučiamės gerai.“ Žinoma, teatre ar Frenkelio viloje kita publika, bet irgi gerai.

„Su vaikais kalbamės dažnai, kada žmogus jaučia harmoniją su savimi. Kaip randasi pilnatvė ČIA IR DABAR. Nelengva šitų dalykų išmokti, – svarsto Gitana. – Kartais sakome: pradėsiu, sportuosiu, keisiu... nuo kažkada... Neišmokstame ypač svarbių dalykų –  patylėti, klausytis...“

Jai pritaria Neringa: „Mokau kitus, seminarus vedu, kad būtina skirti laiko SAU. Bent 20 minučių atsiribokite nuo kitų, išeikite, juokitės, klausykitės muzikos, ką nors malonaus veikite – vaikai, lyginimas, vakarienės ruoša čia neįeina. O pati...“

Bet Gitana ją nutraukia: „Mes darome. Juk pasėdime bibliotekoje, užeiname į bažnyčią, skaitome knygas. Kultūriniai renginiai – irgi laikas sau. Aš tik neišmokau dar vieno dalyko, kaip Neringa – vaikščioti. Una jau vaikšto ir babą įtraukė: 76 metų močiutė vaikšto drauge.“ Neringa  nesiginčija:  „Iš tikro, smagu vaikščioti. Einu ir apsižvalgiusi, kad niekas negirdi, deklamuoju H. Radausko eilėraštį: „Aš mačiau šiandie veidą rudens, / Liūdną veidą tarp lekiančių lapų. / Gilumoj geležinio vandens / Jam nuo ašarų akys sušlapo.“ Dievinu Radauską, užuodžiu lapą, imu kaštoną į vieną delną, į kitą. Ogi jau 10 tūkstančių žingsnių nueita.Tikrai nepaprastumas paprastume.“

Nė dienos – pavėjui
Seserys pasakoja, kad pedagogo profesija išmokė skaičiuoti atliktus darbus ir atidėtus, analizuoti priežastis. Tokių darbo knygučių nemažai susikaupia, kas penkeri metai krūvą sudegina.  „Mes turime tuos pliusu- minusus užsidėti. Negali būti diena praleista pavėjui“, – tvirtina Neringa. Jai pritaria Gitana: „Mes turime sodybą Kuršėnuose. Ten yra ekonomės knygos. Atsiverti ir matai: kada žolė pjauta, kada česnakai sodinti šiemet, kada pernai, pavartęs rastum ir užpernai derlius koks. Tai – Neringos sumanymas. Toks įprotis – paplanuoti, pasižiūrėti, palyginti metus. Vienais metais žolę pjovėme 6 kartus, kitais – 5. Naujasis butas irgi turi ekonomės knygą: kada meistras atėjo, ką padarė, ką pirkome, kodėl netiko ir pan. Įdomu po kiek laiko paskaityti.“    

Pasak Neringos, užrašymas padeda svarbius dalykus atsiminti. Tarkim, sugedo hidroforas. Ar baigėsi jo galiojimo laikas? Kur rasi pirmiausia? Ekonomės knygoje. „Taigi rašome, kiek ir ko pasėjome, kiek nurovėme ar nukasėme, kiek trąšų pirkome – sakyčiau, kaip Šatrijos Raganos. Juk savo sodybą dvareliu vadiname“, – juokiasi Gitana. Moterys yra rašiusios ir dienoraščius, dar tebesaugo 1992-ųjų užrašus. Juk visai įdomu, ką beždžionės metais veikė katinas, kas į svečius buvo atėjęs.Todėl šių archyvų dar neišmeta.

Neringa pasakoja, kad jos abi žemės žmonės – jaučiai, mėgsta turėti. Sodyboje visko prisikaupė, šalia brangius žmones primenančių daiktų, limpa ir limpa nauji. Laikas reviziją daryti, pertvarką. Tiesa, įpročiai keičiasi į gera: „Anksčiau kaip išprotėjusios kiekvieną žolelę lesiojom, dabar jau leidžiame sau jų nepastebėti.“

Gitana sako, kad meilė žemei, gėlėms iš tėčio giminės pareina. Močiutė Stanislava Trinkienė – tremtinė. Net Sibire apsisodino gėlėmis, bulvių užsiveisė, rodė pavyzdį, kaip reikia gyventi. Verbūnuose į jos sodybą visas kaimas eidavo gėlių. Tėčio vyriausioji sesuo Genutė – irgi gėlių karalienė. Sesės – trečioji Trinkų  karta. Dažnai girdi patarimų, kad lengviau būtų naujoviškai – pievelė, robotas žolėje ropinėjantis, pušis už 5-6 šimtus eurų. „Gal kam gražu, patogu. O mes pačios tvarkomės. Sodyboje ar bute, pačios sau dizainerės. Ką sugalvojome, tą turim. Mes – jaučiai: mums visko daug reikia, – šneka Neringa. O Gitana pritariamai linksi: „Norfoje“ randame gėlių svogūnėlių. Juk užtektų vieno pakelio, o mes du perkame. Kad gausiau bujotų, kad gražiau būtų. Mažinti ko nors dar nepavyksta.“

Moterys sako sodyboje gerai pailsi, gali visą dieną net nesusitikti. Abiejų darbas įtemptas. Nuomonės kertasi retai, nebent emocijos plyšta. „Nesame visai vienodos, – apibūdina Neringa, – Gitana daugiau mąsto, aš darau. Jos darbas toks – pirma pagalvok. O aš sakau: ne, padarysiu, paskui pagalvosiu, kas išėjo.“

Ne menininkės – tik meniškos
Gitana įtikinėja Neringą, kad laikas savo poezijos knygą išleisti. O ši juokauja: „Sakome esančios kūrybiškos. Man patinka darbas ekspromtu, televizijoje dažnai planuoji vienaip, o tenka visai kitaip ar net kitą žmogų kalbinti. Man juokinga,  kai klausia, ką suplanavau rytojui. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi, o televizija juokiasi dešimtkart labiau. Kiekviena diena – ekspromtas.  Džiūgauji, kad pavyko. Tačiau gyvenime esame statiški. Nori rašyti – reikia kėdės, stalo reikia, plunksnos... Prisilipdai tokių dalykų... Laikas praeina, ir svajonės lieka neįgyvendintos.“

Gitana neatlyžta: „Bet reikia turėti svajonę. Kai viešai pasižadi, labai veikia. Visi klaus – ar rašai, ar rašai?“

„O gal visai faina būtų parašyti knygą apie dvynes su poezijos intarpais, – lyg ir nusileidžia spaudimui Neringa. – Tik poezijos nėra. Reikia iš naujo rašyti. Juk peikė tada mane doc. D. Striogaitė, peikė. Sakė, nėra to grūdo... O gal yra... Gal mes dar nesubrendome kūrybai. Nenorime populiarėti. Laužiukas suliepsnos ir užges...O kam?“

„Taigi mes ne menininkės. Tik meniškos. Darbščiosios bitelės, – sako Gitana. – Sukurti kažką ekspromtu yra džiaugsmas. Idėja man – vienas žodis: tarkim, rugsėjo 1-ajai „Vėjas“, paskutiniam skambučiui  – „Bangos“. Prie to žodžio viskas prilimpa. Kitą scenarijų vėl pradedu nuo balto lapo. Nesu kopijavusi teksto. Mes net savo žinutėmis draugams galime pasigirti. Kai parašome žinutę, tas žmogus sako: verkiau aš ir visi, kas skaitė. Nemėgstame tokių: sveikinu su gimtadieniu, linkiu meilės, laimės, pinigų. Šiurpas ima.“

Neringa įsiterpia: „Man tai baisiausias sveikinimas – atvirukas su paruoštu tekstu. Tik pasirašai, baisu. Man pavogti, nukopijuoti tekstai yra šiukšlės, pigus balastas. O jei iš širdies – individualu, jautru. Tik viena kitai nedaug gražaus pasakome. Kai sužinojau, kad tu esi Metų mokytoja, ką tau parašiau?“ Gitana ieško telefone: „Kai aš parašiau, jog esu Metų mokytoja, tu man parašei: „O Jėzau!“  Kai sumą įvardijau: „Eik tu sau! Kada apdovanojimai?“

Kad viskas mums būtų gerai
Pašnekovės užsimena apie malonų susitikimą Verbūnuose po 35 metų. Bailiukės buvusios iš pradžių, viena be kitos – nė žingsnio. Ne iš karto aktyvistėmis tapo.

„Iki šiol kiekvieną mokytojo dieną jaučiame priedermę pasveikinti savo nuostabią lituanistę G. Kabalinskienę,  aplankyti pirmąją mokytoją Žadeikienę, – kalba Neringa. – Žadeikienė irgi prisimena mus mažiukes: viena žiūri į mokytoją, kita į sesę. Taigi mes visada kartu – kaip bėgiai. Nesame karjeros žmonės, nepavydime viena kitai. Jei kada nors pavydėčiau Gitanai, tegu į mane trenkia žaibas. Pasididžiavimas yra. Skalambijau visiems, kad sesė Metų mokytoja tapo.“

Gitana pritaria ir apibendrina: „Kokį apdovanojimą begautum, turi išlikti paprastas ir nuoširdus. Ne aukso žiedais ir karoliais žmogų matuojame – santykiai svarbiausia.  Ir noras mūsų visai paprastas: kad viskas mums būtų gerai.“

Šiaulių miesto Metų mokytojai. Gitana Trinkaitė antra iš kairės.
Asmeninio archyvo nuotr.

Profesijos riterio ženklas ir sertifikatas.
Asmeninio archyvo nuotr.

Literatūriniai skaitymai „Miestui, draugui, gėlei“ VU Šiaulių akademijos Botanikos sode.
Redakcijos archyvo nuotr.

Neringai Trinkaitei įteiktas Profesijos riterio apdovanojimas.
Asmeninio archyvo nuotr.

R. Garalevičiaus bijūnai parodoje Šiaulių universiteto galerijoje 2019 m..
Redakcijos archyvo nuotr.

Metų mokytoja „Romuvos“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Gitana Trinkaitė (viduryje).
Asmeninio archyvo nuotr.