Socialiniai tinklai vis giliau veržiasi į mūsų kasdienybę. Knygai ar laikraščiui atsiversti reikia pastangų, nusiteikimo, o telefone brūkštelėjai pirštuku ir atsiveria... Sužinosi, kas šį sezoną ,,ant bangos“, o ką iš spintos šveisti lauk. Paaiškės, kuo būtina pavaišinti svečius, kokiu šampūnu trinkti galvą, kokios sofos trūksta tavo namuose... O kur dar gausybė gyvenimo mokytojų, siūlančių paskaitas apie tai, koks maistas mūsų protą padarys šviesų ir skaidrų, kurion pusėn akelėm klapsėti, kad išsvajotasis žiedą užmautų egzotiškiausiame paplūdimy... Gausybė patarimų, kaip išauginti tobulus vaikus, daryti karjerą, būti vyrą suprantančia ir lepinančia žmona, atrodyti žaviai ir jaunatviškai... Ar tikrai viso šito reikia?

ŠulskytėMūsų pašnekovė Donata Grakauskaitė-Šličienė savęs nevadina influencere-įvaizdžio formuotoja,  bet socialiniuose tinkluose rašo nemažai. Ir knygą ,,39 dovanos“ yra išleidusi. Gali būti, išleis dar ne vieną, nes psichologės-psichoterapeutės darbo patirtis kaupiasi, taikant biblioterapijos, hipoterapijos metodus, ieškant būdų, kaip padėti likimo nuskriaustiems vaikams ir jų šeimoms.

– Koks stiprios moters stereotipas vyrauja visuomenėje? Ar būtina su juo tapatintis?
– Aš žodžio ,,stipri“ linkusi vengti, nes man kartais pritrūksta jame aiškumo. Nes skirtingose situacijoje šis žodis turi visai kitą atspalvį. Pvz., mama auginantį neįgalų vaiką, gebanti jį nuvežti į tolimiausią pasaulio kraštą, kad gautų naujausią gydymą, nemiegoti ištisomis savaitėmis, bet neturinti jėgų iš vyro prisiteisti alimentų – ar stipri? Man atrodytų stipri, bet turi Achilo kulną.

Stiprumas kartais būna su patogumo kažkam kitam atspalviu. Argi nepatogu, jei moteris geba auginti vaikus, kurti darbo vietas ir namo į 5 aukštą užnešti pilnus krepšius maisto? Žinoma, patogu, bet ar tai pagarbu? Vyras trina rankas patogiai sėdėdamas fotelyje ir sako: „Uj kokia tu stipri, paduok man dar arbatos“?!

Kitas stiprumas – moteris kenčia vyro smūgius ir priklausomybes, nes ji stipri ir atlaikys, bet vaikai auga traumuojami. Ar čia tikras stiprumas?

O gal stiprios moterys, kurios gyvendamos baisiame nepritekliuje, sugeba kurti laimę ir džiugesį? Ir užauginti mandagius vaikus, prižiūrėti ligotus tėvus, o jų namuose visada jauku ir švaru.

Taigi aš matau daug stiprumo atspalvių. Gal būčiau konkretesnė ir žodį „stipri“ pakeisčiau į tikslesniais: atkakli, nuolanki, ryžtinga, optimistiška ir t. t.

Stebiu obels žiede dūzgiančią kamanę. Ji klampoja per žiedą niekur neskubėdama ir nesiblaškydama. Jai nerūpi, ką aplinkui zirzia uodai. Ji žino savo tikslą. Kamanė žino, kas nesaugu, todėl man priartėjus, ji palieka savo žiedą, nors labai jo geidė.

Kažkodėl nemaža dalis moterų gyvenimo rutinoje pamiršta savo esybę, nuolaidžiauja kitų įgeidžiams, bando save keisti, tramdyti savo svajones.

Kodėl kai nepatinka pieštuko spalva, žmogus nemėgina jo perlaužti? Nes žino, kad perlaužus liks ta pati spalva, bet pieštukas jau bus sulaužytas. Tas pats ir su žmogumi. Persilaužus galima gyventi, bet ar bebūsite savimi? Ar prisitaikymas prie kitų norų stiprybė?

– Ypatinga šviesa sklinda šeimose, kurios išgyveno drauge 30, 40, 60 metų. Bet daug dažniau matome popžvaigždukų „myli – nemyli“ variacijas, TV laidose vos ne kasdien aptarinėjama, kas kaip ir kodėl nusivylė antrąja puse. Susidaro įspūdis, kad 5 metai – viskas, meilės nebėra, laikas skirstytis. Ar šeimos vertybės subiro, neteko prasmės?
– Ar esate stebėję kaip patinėlis stengiasi sudominti savo patelę, kokius talentus demonstruoja? Juk ir žmonės santykių pradžioje bando pademonstruoti savo asmenybės grožį, charizmą pačiais įmantriausiais būdais. Romantika liejasi iš gausybės rago, o ją vainikuoja saldžios glamonės.

Tomis akimirkomis, visas supantis pasaulis išnyksta ir liekama tik dviese (tarsi socialiniame burbule).

Įvairių rūšių gyvūnai skirtingai supranta poravimosi tikslą. Vieni žino, kad sukuria šeimą visam gyvenimui (pavyzdžiui, gulbės), o kiti žino, kad šis poravimosi džiaugsmas gali baigtis net mirtimi (maldininko patelė, poravimosi metu dažnai suėda savo patinėlį). Šį poravimosi tikslą labai svarbu žinoti ir žmogui. Nuoširdžiai sau atsakyti: ar tikslas sukurti šeimą, kurioje praleis visą savo gyvenimą, ar tai tik vienas iš etapų? O gal šeima kuriama dėl dar kitų priežasčių?

Tikslo aiškumas gali padėti išgyventi sunkmečius ir rasti krizių įveikos būdus. Taigi, jei tikslas buvo trumpalaikis, tai jį pasiekus galima išsiskirti, bet... galima persvarstyti, kaip pasikeitė pasaulio matymas ir tikslai. Galima juos pakeisti!

Jei šeima planavo likti kartu, kad ir kas nutiktų, bet vis dėlto atsidūrė aklavietėje, verta prisiminti apie galimybes. Jos yra dvi: pirmoji –  išsiskirti, antroji –  likti kartu. Ne šiaip likti, nes nieko neketinate daryti, bet jūs abu sąmoningai pasirenkate likti kartu ir imsitės aktyvių veiksmų, kad jūsų šeima stiprėtų.

Atmintyje atgaivinkite tuos aistros mirksnius, kai jūs buvote tarsi tik dviese šiame visame pasaulyje, kada jūsų nepalietė nei socialinės normos, nei kitų nuomonė. Šios akimirkos yra svarbus patyrimas- priminimas, kuris gali tapti aiškia nuoroda  nenukrypti į kitus, tuo metu visai nesvarbius užsiėmimus ar veiklas.

Stenkitės išlaikyti pagarbą sau ir savo apsisprendimui. Ir žinoma, nepamirškite pagarbos savo sutuoktiniui. Jei supykus, įsiskaudinus norėsis ,,įkąsti“, paklauskite savęs, ar tai pasitarnaus jūsų šeimos tvirtumui? Ar šis elgesys tikrai šią akimirką būtinas?

– Žmonių tarpusavio santykiai turbūt neįmanomi be konfliktų. Nemalonu, kad vyras pasikarščiavęs už įžeidžius žodžius neatsiprašo. Pačiai irgi sunku tokiam žingsniui prisiversti. Laukiame, kad jis bent apkabintų, patylėtų šalia. Nuoskaudos kaupiasi, ir nuo mažiausios kibirkšties pliūpteli su dviguba jėga.
– Gyventi lengviau atleidus... Įsisukus į pykčio ir nenoro atleisti užuomazgos voratinklį, neretas pameta galvą. Pykstama ant kaltininko, sunku atleisti tiems, kurie jūsų neapgynė. O koks dar įsiūtis kyla ant savęs! Juk aš pati nepastebėjau, juk aš pati tai leidau!

Šie jausmai užgula taip stipriai, kad, rodosi, Puntuką panešti būtų lengviau. Kyla mintys, kad kažin ar pavyks kada atleisti. Kartais imamasi išmoktų atleidimo technikų. Deja,  jos ne visada efektyvios, nes  atliekamos mechaniškai, nesutvarkius vidinio chaoso.

Ar kada susimąstėte, kad atleidimo procese nosį kyšteli giliai kamputyje užslėpta baimė? Baimė, kad atleidus dings budrumas ir koja pati nejučia vėl užlips ant to paties grėblio. Neramu, kad vėl tapsime nuolankūs prieš skriaudėją, kad teks vėl būti auka.  

Atminkit, kad atleisti – tai nereiškia grįžti į ankstesnį toksišką santykį! Galima atleisti ir eiti savo keliu. Atleisti – tai atsikratyti naštos ir rasti laisvę rinktis!

– Viena pažįstama pasakojo, kad jos bičiulė nustojo bendrauti, paleido keistas paskalas miestelyje, sužinojusi, kad per karantiną jų kavinė nebankrutavo. Nebeskambina, į svečius nekviečia. Kodėl tiek negražių dalykų padaroma iš pavydo?
– Jei jūs kasdien nuosekliai ir daug dirbate, tikėtina, kad jums visai neblogai sekasi.  O žmonės, iš šono stebintys jus, dažnai pasako: ,,Kaip pasisekė!“ arba ,,Tu gimei po laiminga žvaigžde“. Tik jie nežino, kiek teko dirbti, kol aplankė sėkmė. Ne kartą buvote ,,baltų varnų“ būry, nes aplinka nesuprato, o gal net ir pavydėjo sėkmės.

Kai pasiekiame nedidelę pergalę, visada šalia atsiranda ,,patarėjų-ekspertų“. Jie teigia mus pažįstantys gerai, nes kažkada bendroje eilėje su mumis stovėjo laukdami Gyvenimo sėkmės. O mes stiprūs, todėl turime teisę neprašyti gyvenimo gairių, t. y. nuorodų į tai, ką, kaip, kada, su kuo ir kur turime veikti. Deja, šie žmonės jaučiasi mūsų Sėkmės talismanais ir reikalauja dėkingumo. Kartais net bando pasakyti, kad mūsų asmeniniai pasiekimai visai nereikšmingi, nes kaimynės šuns uošvės pusbrolio patėvio draugai yra pasiekę žymiai daugiau.

Tai tiesiog pavydas. Ir tokiomis akimirkomis gali būti pikta, skaudu, atsiranda noras gintis ar net nepatogumo pojūtis. Mes norime daugiau nebegirdėti patarimų, nebendrauti su šiais pavyduoliais. O nepratrūkti irgi sunku.

– Kaip išgyventi šias akimirkas?
– Prisiminkite, kad esame laisvi priimti sprendimus patys ir toliau gyventi taip, kaip norime, nes daugelis sprendimų buvo sėkmingi, nes šiandien esame ten, kur esame! Taip, jūs kartais klystate, bet iš savo klaidų mokotės. Šios pamokos yra jūsų asmeninis turtas, todėl niekam nevalia į jį kėsintis! Jei gaunamų patarimų jūsų gyvenime per daug, galite nubrėžti ribas, mandagiai atsisakydami. Galite ir rinktis, kiek artimai bendrausite su jus supančiais asmenimis. Kartais atstumo išlaikymas yra vienintelis galimas saugus bendravimo būdas.

Venkite net mintyse piktų palinkėjimų. Visada (net ir didžiausiam savo priešui) linkėkite išminties. Tik būdami išmintingi, jie pajėgs suprasti savo klaidas ir kurti gražius ir sveikus santykius! O tai bus naudinga ir jums.

– Kaimynė neretai ateina pasiguosti. Prisipažinsiu, jos nuolatinis verkšlenimas varo iš proto. Kaimynas nuolat skolinasi pinigų. Kartą atsisakiau, tai pasibaisėjo, net išdrįso paklausti: „Tai kur išleidai atlyginimą? O ir dukra juk stipendiją gauna.“ Kaip atpažinti, kad ribos jau peržengtos?
– Kartais iš aplinkos pasipila gausybė reikalavimų. Tenka rinktis, brėžti giežtas ribas. Ir tai  nėra taip paprasta, kaip kartais gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio…

Juk taip norisi būti šiltam su kiekvienu  žmogumi! Taip nelengva daug kartų pasakyti ,,NE“, kai žmonės reikalauja, piktinasi, reiškia naujas tik ką sukurtas teises ar net grasina. Kaip gerai, kad jau turima gyvenimo patirtis primena, kad tokiais gerais norais (padėti visiems reikalaujantiems) kelias tik į perdegimą grįstas.

Jausmai, vidinė savijauta yra puikus lakmuso lapelis. Jei jūs santykyje su kitu asmeniu jaučiate susierzinimą, dirglumą ar diskomfortą, tikėtina, kad jau yra peržengtos ribos.

– Ką daryti, kad jos nebūtų peržengtos, kaip jas atstatyti?
– Primetamos atsakomybės grąžinimas. Užduokite klausimą sau – ar tikrai tai jūsų atsakomybė ar vis dėlto kažkam bus labai patogu, jeigu jūs perimsite atsakomybę? Gautu atsakymu pasidalykite su reikalautoju.

Kalbėkite ramiai ir venkite kaltinimų. Geriausia, kad pokalbis vyktų dviese tet-a-tet. Papildomi žiūrovai gali sustiprinti agresoriaus tikėjimą savo reikalavimais.

Atminkite, kad ne į visus ,,kodėl?“ jūs privalote pateikti atsakymus. Jei nesijaučiate stipriai, užtenka ,,ne“, nes toks yra jūsų sprendimas ir jį privaloma gerbti!

Nebijokite brėžti ribas! Būkite drąsios ir ginkite save! Atminkite, kad meilė sau nėra egoizmas! Egoizmas yra reikalauti, kad jūs gyventumėt ir elgtumėmės taip, kaip kiti to reikalauja!

– Savo straipsniuose nuolat pabrėžiate, kad moteriškumas – pati moters prigimtis, suteikta gamtos. Taigi ir jos stiprybė?
– Pastebiu, kad radikalūs pokyčiai gamtoje labai panašu į moters pradą. Į moteriškumą, kuris nėra priskiriamas konkrečiai kultūrai, rasei ar epochai. Tai panašu į moterį, kuri yra pilnatviška, vientisa ir nuolat kintanti. Kaip ir gamtoje, kartais moterys sunyksta, o kartais moterys pražysta. Pražysta tos, kurios turi stiprią vidinę laisvę. Kad ir kaip ji engiama, baudžiama, slopinama, šmeižiama ar spaudžiama, ji visada randa būdą stiebtis aukštyn. Galbūt ne taip, kaip tikimasi ar kaip reikalaujama, bet ji tai daro savaip ir tai būna kelias į atsiskleidimą.

Stiprios moterys yra tos, kurios turi slaptą vidinį fantazijų pasaulį, kuriame brandina savo mintis ir troškimus,  nevaržomus kaip padangėje sklandantis sakalas. Šiame pasaulyje moteris išpuoselėja ir išaugina stiprius idėjų daigus, kuriuos radusios tinkamą akimirką neša pasodinti į realų pasaulį. Šie daigai sužysta ir subrandina sėklas kitai kartai.

Moteris kartais primena vilkę, kuri geba ginti savo teritoriją pirmiausia iššiepdama dantis. Tik nedorėliui neatsitraukus ir toliau kėsinantis į jos teritoriją – kanda. Su artimaisiais ji meili, švelni, atidi, guvi, energinga ir ištikima.

Moteriškumas jau yra kiekvienoje moteryje. Tai prigimtis, perduodama iš kartos į kartą, iš praeities į ateitį, o svarbiausia – ji gyvena dabartyje.