Trumpiausią metų naktį, per vasaros saulėgrįžą, šventiškai žaižaravo Pašto sala Jelgavoje. Čia „nutūpė“ ir dar viena Irenos bei Viliaus Šliuželių skulptūra. Dėl karantino reikalavimų plenere, skirtame Aleksandrui Djačenko atminti, šiauliečiai menininkai dalyvauti negalėjo, skulptūrą lipdė savo sode, bet jų sukurta „Kraičio skrynia“ sėkmingai nukeliavo, įkurdinta šalia kolegų latvių naujųjų darbų. Vis dėlto lygiadienį šventė visi drauge, gėrėdamiesi ugnies žaismu, trykštančiu pro skulptūrų ažūrą.

Tradicija rengti didelio formato šamotinių skulptūrų simpoziumą-plenerą Jelgavoje prasidėjo 2013 m. Jų meninis vadovas buvo Aleksandrs Djačenko. Nuo  2014 metų simpoziumas tapo tarptautiniu ir ne sykį jame dalyvavo šiauliečiai menininkai Irena ir Vilius Šliuželiai.

Laikraščio skaitytojams apie kūrybinę bendradarbiavimo su latviais patirtį pasakoja Irena Šliuželienė.

– Šiauliečiams nepamirštamą įspūdį paliko ,,Saulės stulpai“ prieš trejus metus. Jūsų draugystė su šamotine keramika prasidėjo nuo susitikimo su latvių menininkais?
– Mūsų mokytojo Aleksandro Djačenko, kuris išmokė kurti didžiules šamotinės keramikos skulptūras, nebeturime. Pernai susirgo „kovidu“, ir po Naujųjų atsisveikinome. Jelgavoje, Pašto saloje, kasmet vyksta plenerai, jo rūpesčiu pradėtas kurti šamotinių skulptūrų parkas, kasmet 4 skulptūromis pasipildo.

Nuo tos dienos, kai susipažinome, prabėgo 5 gražios draugystės metai. Ne kartą kvietėmės į Šiaulius, tik praėjusį rudenį saugojosi viruso, nebeatvažiavo. Plenerų metu galima sakyti, gyvendavome kartu dvi savaites, liko mieli prisiminimai iš susitikimų Užvenčio dvare. Gal sutapimas, bet Užvenčio malūne liko paskutinė jo gyvenime skulptūra – „Keltininkas“. Toks lyg pranašiškas ar lemtingas ženklas...

Šiemet jo atminimui vėl vyksta pleneras Pašto saloje. Ankstesniais metais menininkai savo darbo temas derindavo su smėlio skulptūrų festivalio tema, tačiau šiemet skulptūros apima gamtos ir tautosakos motyvus, tačiau svarbiausia, kad jos kuriamos kaip padėka A. Djačenko.

Dirba jo žmona Mārīte Margareta Djačenko kartu su Kristīne Djačenko, Ilze Emse-Grīnberga ir Jānis Leimanis. Yra 4 krosnys, traukdavome burtus, kas ant kurios lipdysime.

Šiemet irgi ketvirtoji turėjo būti mūsų. Mes pradėjome rūpintis, kokios sąlygos atvykti. Paaiškėjo, kad išsitirti neužtenka, turėsime 10 dienų karantinuotis. Nelabai norėtųsi tiek laiko be darbo sugaišti, nors gal būtų sudarę sąlygas darbuotis atskirai. Tačiau paaiškėjo, kad grįžus vėl 10 dienų reikės karantinuotis....

Abu su Viliumi paskiepyti, bet biurokratinių kliūčių pasibaidėme. Sprendimas rastas: viena skulptūra paprastai sveria apie 200 kg, tai mes padarome savo namuose taip, kad būtų išardoma, o tada spręsime, kaip ją į Jelgavą nugabenti, juk vieta paruošta, jau pastatyta lentelė su pavadinimu „Kraičio skrynia“ (Pūra lāde).

Praėjęs savaitgalis buvo sudėtingas. Šeštadienį pliaupė lietus ir dirbti negalėjome. Sekmadienį stiprus vėjo gūsis nuplėšė palapinę, rodės, gamta nori išbandyti mūsų stiprybę.

– Abi šeimas siejo prasminga kūrybinė bendrystė, kuri nenutrūksta išėjus amžinybėn Aleksandrui. Savo dėkingumą ir kitus šiltus jausmus sudėjote į savo naują kūrinį?
– Ta skrynia – bokštas, puoštas, latviškais ir lietuviškais raštais. Viršuje – rankos, leidžiančios paukštį į dangų. Tai dovana, skirta menininko ir mokytojo Aleksandro atminimui.

Nepaisant gamtos išdaigų, rūpesčių dėl karantininių draudimų, visą kūrybinį laiką vidinė graži būsena glosto širdį. Nors dirbome atskirai – latviai Jelgavoje, o mes čia, Šiauliuose – bendravome, susirašinėjome, dalijomės įspūdžiais.

Bičiuliai latviai aplankė Aleksandro kapą, mes tą susimąstymo valandėlę praleidome Kryžių kalne. Paprastai menininkai – tai katinai, kurie mėgsta gyventi sau vieni. O Djačenkos dalijosi visomis paslaptimis. Mes valandų valandas kalbėdavomės, svarstėme, kodėl suskilo, kas ne taip padaryta.  Vieni šalia kitų tobulinomės. Atviras nuoširdus buvimas  drauge – didelis kraitis. Vieni kitus supratome iš pusės žodžio. Pabuvimas kartu, pripildo, maitina. Labai pakili būsena.

Bendravome dažniau rusiškai, mūsų kartos žmonėms tai lengviausias susišnekėjimo būdas. Tačiau iš abiejų pusių buvo bandoma pasisveikinti, ištarti „labanakt“ lietuviškai arba latviškai. Kalbos giminingos, panašios, daug ką suprasti įmanoma, tačiau buvo ir kuriozų.

Susitikdavome Užventyje. Rūpestingi šeimininkai pastato stogines netoliese. Dirbame ir vieni kitus girdime. Nejučia su Viliumi  susiginčijame: toje ar kitoje vietoje koją įstatyti. Pasiklausome ir jų tarpusavio ginčų, nepiktų, darbinių. Kartą Vilius išgirdo – „kapec“. Susirūpinome, kas bloga atsitiko. Gal sugriuvo viskas? Pasirodo, latviškai šis žodis reiškia „kodėl“.  

– Bendradarbiaujant su latvių menininkais  jau nemažai skulptūrų sukurta ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje?
– Užvenčio dvare jau stovi keturios dviejų metrų aukščio skulptūros. Vienais metais mes sukūrėme skulptūrą „Ventos lelijos“, o jie – „Sūkurys „Ventos valsas“. Kitais metais jiedu padarė „Keltininką“, o mes – ,,Venta iš Užvenčio“.

Jei nesukliudys pandemija, į šiemetinį plenerą vėl pasikviesime latvius. Užvenčio dvare skulptūros labai gražiai prigyja, kaip ir Pašto saloje, kur daugiau nei dvidešimt džiugina žmones. Pašto sala yra ideali vieta šamoto skulptūroms. Ir menininkams patogu – krosnys visai šalia, niekur vežioti nereikia. Ir vakarais pasivaikščioti malonu, savitas apšvietimas sukuria estetišką reginį.

– O Šiauliuose idėja įkurti skulptūrų parką dar tebeplevena ore?
– Kai mus pasikvietė latviai, Aleksandrs Djačenko, Marite Djačenko nieko neslėpė, labai atvirai mokė, rodė, aiškino. Užventyje bendraudami pleneruose iš jų mokėmės. Ir sukirbėjo mintis, kodėl mes negalime kažko panašaus?

Šiauliuose buvo dvasinis pritarimas, tik norėjosi įsitikinti, kad galima padaryti. Kai svetur nuvažiuoji, viskas būna paruošta, stok ir kurk. Šiauliuose teko patiems organizuoti. Jei ne Dailės mokykla, ne kolegų pagalba, apsiverktum. Laimė, atsirado rėmėjų, buvo kas pasirūpina tvoromis ir kitais dalykais.

Talkšos ežero pakrantėje tada, be mūsų,  kūrė Aleksnadrs Djačenko, Marite Djačenko, Ilze Emse-Grinberga, Vitalija Kurtinaitienė. Saulės simbolikos interpretacijos pakylėjo, „Saulės stulpų“ švente visi džiaugėsi. O kur paskui skulptūras dėti? Problema, kad nėra numatyta joms vietos. Kol neparodai skulptūrų, negali nieko reikalauti. O kai yra...

Iš šamoto molio nulipdytos ir išdegtos skulptūros tampa atsparios drėgmei ir šalčiui, gali būti eksponuojami po atviru dangumi. Dailės mokyklos kieme jau stovi aštuonios. Visos turi apšvietimą, galėtų miesto erdves papuošti, džiuginti visuomenę. Pas mus – gerokai uždariau. Kauniečiai bandė mus nusivilioti, bet nepajudėjome. Laukiame, kol kas nors mūsų mieste pamatys joms vietą. Sveikatytės dar yra, išmonės užtektų ir bendraminčių.

Ir dabar, kai prisijungėme prie Aleksanro Djančenkos atminimui skirto renginio, mūsų draugai latviai dėkojo, jautėmės labai reikalingi. Smagu, kad karantinui atlaisvėjus, galėjome atvažiuoti. Mūsų „Kraičio skrynia“ lieka Jelgavoje, kaip nuoširdžios bendrystės, dalijimosi įprasminimas.

– Jūsų gyvenime atsirado svarbių permainų, atsikratėte administracinės naštos, o Vilius, galbūt – „viršininko“ namuose. Atsivėrė didesnė kūrybos laisvė?
– Esu mokytoja. Atsitiko, kad Dailės mokykloje trūksta keramikos mokytojų, nes Vitalija Kurtinaitienė užsitarnavo kelialapį į laisvę. Manau, kad turiu, ką vaikams pasakyti. Nuo 2020 metų sausio 1 d. tik laikinai ėjau direktorės pareigas. Dabar administracinio krūvio nebebus, su savo kolegomis gera dirbti, nebijau būti nebe direktorė. Svarbiausia, jei galėsime vaikui ranką ištiesti ir būti šalia – gerai. Dailė ir nuotolinis – netikra, nesuderinama – menas yra gili emocija.

O Viliaus pagalba man visada buvo didžiulė. Namuose manęs daug mažiau būdavo. Dabar naujas etapas. Abu kuriame drauge. Pastaruoju metu skambiausiai pagarsėjo mūsų šamotinė kūryba.

Bendru sutarimu dirbame, abu pasiprojektuojam eskizėlius, atsirenkame, kas vienam ar kitam geriau pavyksta. Smagu, kai keturios rankos, kitaip sunku suvaldyti 2 metrų aukščio skulptūrą.

Brandos laikas, susiformavo lyg ir tandemas. Darbas su šamotine skulptūra reikalauja abipusio supratimo, lipdoma apie dvi savaites, paskui džiovinama, o rezultatą pamatai, kai išdegama. Efektingas reginys žiūrovams, o kūrėjui ir jaudulys – šį kartą viskas pavyko puikiai, dėkingi savo mokytojui Aleksandrui.

Menininkų komanda.
V. Šliuželių archyvo nuotr.

„Kraičio skrynia“ prieš iškeliaudama į Jelgavą.
V. Šliuželių archyvo nuotr.