Ar atsiras nors vienas, kas vaikštinėdamas Šiaulių bulvaru nepabandė pasimatuoti vidury gatvės kėpsančių smailianosių batų („Mano batai“)? Gal bandėte užsėsti ant geležinio dviračio prie Dviračių muziejaus? Šyptelti priverčia Aušros alėjoje priešais Povilo Višinskio biblioteką įbestas „Penzeliukas“, primenantis iškilų menininką pedagogą Gerardą Bagdonavičių. Pietinėje miesto dalyje „Sandoros“ progimnazijos kiemelyje prašosi paglostomas „Dievo avinėlis“. Taip mums apie save primena iš Radviliškio kilęs, Šiauliuose dailės mokslus krimtęs dailininkas, grafikas, skulptorius Martynas Gaubas, pasaulio skulptorių tinklo „Sculpture network“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys, sukūręs gerokai per pusę tūkstančio skulptūrų iš medžio, akmens, bronzos, gerai žinomas Lietuvoje ir užsienyje.

O šiemet talentingasis skulptorius laimėjo dar vieną konkursą – jo pateikta horeljefo idėja J. K. Chodkevičiui atminti pripažinta geriausia.

Siūlome pokalbį su M. Gaubu apie menininko požiūrį į istoriją ir nuolat kintančią menininko kasdienybę.

– Kaip kilo mintis dalyvauti Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo organizuotame konkurse iškilaus LKD karvedžio paminklui kurti?
– Į konkursą pakvietė organizatoriai. Tai nebuvo viešai paskelbtas konkursas, jie patys atsirinko tris menininkus.
Paskutinių konkursų patirtis rodo, kad organizatoriai pasirenka menininkus, kuriais pasitiki, kad padarys tinkamai, tada numatomi honorarai už idėjos pateikimą.

Kai būna dideli vieši konkursai, dažniausiai nieko nemoka ir daugelis stipresnių menininkų net nedalyvauja. Dažnai konkursai sunkiai vyksta, daug diskusijų, pasipriešinimo. Net jei darbas laimi, nebūtinai įgyvendinamas. Paskutiniu metu jau keliuose konkursuose dalyvavau, kur žinojau, kad bus sumokėta.

Tais metais (2014 m.), kai buvo skelbiamas konkursas Ch. Frenkelio paminklui, dalyvavau 8 konkursuose, iš jų gal šešiuose užėmiau antrąją vietą. Esi arti geriausių, bet kažko pritrūko ir nė cento negauni. Pamatai, kad laikas sugaištas, mėnesio ar daugiau reikia paruošti maketą, sukurti vizualizaciją, kaip skulptūra atrodys aplinkoje, apskaičiuoti sąmatą. Neseniai teko šnekėtis su menininku, kuris sakė: keturioliktame konkurse dalyvauju ir nieko nelaimiu. Skulptoriai nusivilia,  nes neatsiperka laikas, įdėta energija ir konkursų lygis prastėja. O kai numatytas honoraras, drąsiau dalyvauti.

Šįsyk niekur neieškojau, nesikreipiau, buvau fondo vadovo Edmundo Jakilaičio pakviestas.

– Ko gero, apie karvedį J. K. Chodkevičių nedaug buvote girdėjęs. Ar neišgąsdino istorinė tema?
– Mano tėvukas, medžio skulptorius, tautodailininkas Edmundas Gaubas su Lietuvos istorija draugauja, visą gyvenimą nepaleidžia, man augant ant sienos visa didžiųjų kunigaikščių kolekcija  puikavosi. Žalgirio mūšis („Žalgiris. Lietuviai sugrįžo“), Vytauto ir kitų kunigaikščių horeljefai išdrožti. Tik atrodydavo, kad po Vytauto lyg viskas nutrūko.

J. K. Chodkevičiaus pavardė buvo girdėta, bet neužfiksuota, koks tai per žmogus, kokį indėlį įnešęs ne tik į Lietuvos, į visos Europos XVII a. istoriją. Jonas Karolis Chodkevičius su visa Lietuvos-Lenkijos kariuomene, Abiejų Tautų Respublikos, atlaikė turkų spaudimą ir veržimąsi.

Keista, kad gyvenu Lietuvoje, mokiausi istorijos, o pirmą kartą teko išgirsti apie Salaspilio mūšį dabartinėje Latvijoje. Jis įeina į pasaulio sėkmingiausių mūšių dešimtuką. Su 3-4 tūkst. karių nugalėjo Švedijos armiją, kurioje buvo 14 tūkst. daug geriau ginkluotų vyrų. Net nenugalimąjį švedų laivyną sutriuškino.

Kai pradedi domėtis, unikali asmenybė atsiskleidžia. Genialus karo lauko vadas turėtų ne mažiau gerbiamas būti už Vytautą. Man buvo atradimas, kad jis miestus įkūrė, vienuolynus, bažnyčias pastatė, funduodavo mokyklas, jėzuitus rėmė ir bernardinus. Buvo be galo kuklus ir pamaldus. Prieš mūšį melsdavosi 40 val. Kai ruošėsi Salaspilio mūšiui, jo kažkodėl neparėmė kiti didikai, kaip Radvilos, tai jis pardavinėjo savo sidabro kolekciją, kad galėtų karius aprūpinti, išlaikyti. Su pergale sveikino popiežius ir kitų šalių valdovai, bet jis į Vilnių grįžo ne su armija, o patyliukais nakties tamsoje – tokio kuklumo žmogus.

– Turbūt menininkui nelengva paklusti labai griežtiems konkurso reikalavimams, prisitaikyti prie ypatingos Lietuvos dailės muziejaus-Chodkevičių rūmų aplinkos?
– Taip, sąlygose sudėtos labai aiškios ribos. Buvo etapas, kad per Zoom susitikome su komisijos nariais. Visų mūsų buvo išplėsti darbai, apimantys daugiau negu vieną sieną. Aš pats buvau išdėliojęs pagal strategijas, kurias J. K. Chodkevičius naudojo karyboje. Lenkijoje nemažai tokių filmukų padaryta, peržiūrėjau.

Mano buvo sumanyta, kad ant sienos gabalais išmėtysiu tokią išsprogdintą  kompoziciją ant didelio ploto. Mums pasakė viską suspausti, sutalpinti į vieną sieną. Dviejuose metruose turi sutilpti. Tokia organizatorių užsakovų vizija. Mūsų prašė horeljefą daryti, skulptūros neatplėšiant nuo sienos. Daug numatyta: realistinis portretas, herbas, tam tikri mūšiai paminėti. Man pirma mintis buvo tokį ažūrinį daiktą daryti – ietys suremtos, užrašai, per langus įspūdingai atrodytų. Tačiau neleista, plėstis, skulptūra neturi siekti langų.

Dabartinė kompozicija taip pat gali keistis. Labai laukiu diskusijų su istorikais bei architektais, kurie man pagelbės dar stipriau įsigilinti ir geriausiai atskleisti tokią įspūdingą asmenybę ir jo darbus. A. Gelūnas, Nacionalinio dailės muziejaus direktorius, yra menininkas, bandysime eskizą vesti iki galo, aptarsime kuriuos įvykius labiau akcentuoti, kuriuos į antrąjį planą patraukti. Architektas prof. A. Žebrauskas taip pat padės.

– Kuo jūsų darbas buvo išskirtinis, kad surinko žymiai daugiau balų?
– Imdamasis naujo darbo labai dažnai apmąstau, koks į šį reiškinį klasikinis požiūris ir ką galima kitaip, netikėčiau padaryti. Mano skulptūros pagrindo sprendimas šachmatinis, kad nebūtų plokštuma vienoda, vietomis kiaurymės. J. K. Chodkevičius paprastai vaizduojamas su puošniu žiponu, su prabangiais kailiais. Nusprendžiau priešingai daryti, sukūriau blizgančius šarvus. Kiti kolegos centravo figūrą, ją sureikšmino, aš ją nustūmiau į šoną, palikau daugiau ploto istoriniams įvykiams. Daug dėmesio skyriau herbams, kitoms detalėms. Matyt horeljefo kompozicija išlaiko dermę su rūmų fasadu, aplinka ir išryškina J. K. Chodkevičiaus neeilinę asmenybę. Toks įvertinimas džiugina, esu be galo dėkingas už kiekvieną atiduotą balsą.

– Kaip kūrybinį procesą veikia vidinis konfliktas tarp menininko laisvės ir būtinybės priimti kompromisą?
– Parodose gali daugiau nei 90 proc. būti savimi. Man pasitaikydavo, tiesa, kad truputį perlenkdavau lazdą, patardavo ne viską visuomenei rodyti. Bet personalinėse parodose gali laisvas būti. Kuo labiau eini į viešesnę erdvę, tuo labiau atsiranda kompromisų ieškojimas. Kai kuriems menininkams sunku į kitų nuomonę įsiklausyti. Kai ledo ar smėlio festivaliuose dalyvauji, pamatai žmonių reakcijas, kokios idėjos jiems tinka.

Daugelis kūrėjų esame egocentriški, atrodo – aš darau geriausiai. O kai pamatai, kaip komisija, kaip žiūrovai vertina ir nebūtinai tavo darbą išrenka geriausiu, negali to ignoruoti. Anksčiau droždamas medinukus, emocijai išreikšti galėdavau kreivas kojas, vieną ranką trumpesnę, kitą ilgesnę, kreivą kaukolę daryti. Labai emocingi jie būdavo. O viešoje erdvėje yra tam tikros taisyklės, privalai jų laikytis, ypač jei istorinę asmenybę vaizduoji.  

– Didelę dalį visuomenės ilgas karantinas varo iš proto. Kaip šį laiką išgyvenate jūs?
– To socializavimosi, bendravimo trūksta. Parodos buvo neišvengiama gyvenimo dalis. Tapybą žiūrėti internetu sudėtinga. Bendrą vaizdą susidarai, bet nepajunti emocijos. Nuotraukos to kvapo neperteikia. Matai, kas keičiasi, kas autoriaus kūryboje pastovu, bet tik tiek.

Ėjimas į parodą buvo šventė, pasikalbi, emociją patiri. Kai nėra žmonių, darbus atidžiai apžiūri, gali emociją išjausti. Per atidarymą kolegas matai, kaip jie prisistato. Trūksta gyvos emocijos, gyvo susitikimo.

Keista, kad karantino metu galerijas uždarė. Pats kai dirbau „Laiptų galerijoje“, mačiau, kad paprastomis dienomis vos 5 ar 6 žmonės ateina. Nepalyginsi, kiek maksimose stumdosi vienas šalia kito. Psichologinei būsenai padėtų apsilankymas galerijose.

Teko girdėti, kai kuriose šalyse psichoterapeutai išrašo bilietą į galeriją, kad žmonės išliptų iš buities. Jei matai tik daiktus, kurie funkcionalūs, lieki rutinoje. Vaizduojamoji dailė padeda išlipti iš įprastų klausimų – ką valgysi? Paveikslas nėra būtinybė, bet kai save pamaitini naujomis įžvalgomis, naujomis emocijomis, gauni šviežio oro.

Dažnai prisėdu prie kompiuterio ir stebiu tarptautines meno muges Niujorke ar Paryžiuje. Išsisaugau blokais. Tai irgi lavina. Kai esi matęs 50 tūkst. skulptūrų, gali palyginti, lengviau įžvelgti skulptoriaus „gramatines klaidas“. Savišvieta visada svarbi buvo.

Kai važiuoji kur nors atostogauti, pirmas darbas būna aplankyti galerijas, muziejus. Tada jau gali prie jūros gulėti. Profesinis interesas. Iš dalies erzina. Negali ramiai pro skulptūrą praeiti ir vis mažiau pasigėrėjimo jauti. Pasižiūri ir nenorom stebi, kas ne taip padaryta. Tos detalės puikios, o tas… čia nesujungta, gal mazgo to nereikėjo, gal linija ne tokia... Dar susilaikau, kitiems nesakau, bet patį ima erzinti, atradimo džiaugsmą sumenkina. Reikia naują hobį susigalvoti, kad vėl galėtum džiaugtis.

Tarp kitko, galiu pasigirti. Karantino laiko atradimas – savo rankomis pastatyta pirtelė. Sodą turime, tai dabar mūsų šeimos savaitgaliai su pirtimi. Pasikaitini, į pusnį įkrenti, pasivolioji.

Su šešiolikmete dukra sode nusilipdėme besmegenį. Kad ir savo sode, vis tiek norisi kokybės. Dukra jau beveik pavargus, bet atsinešu įrankius, siūlau čia užapvalinti, ten gumbą išlyginti... Juk galėtum bet kaip suritintu sniego kamuoliu pasidžiaugti, bet...

– Bet gali būti, kad visuotino užsidarymo laikotarpis palankus kūrybai?
– Niekas man per daug nepasikeitė. Geram pusmečiui į priekį darbų yra. Kūryba nesustojo. Šiek tiek techninių nepatogumų atsirado. Prireikė molio ar varžtų maketui sutvirtinti, nesinori užsakinėti, gal apsieisiu, kažką kitą paveiksiu. Parduotuvė beveik šalia, mieliau nuvažiuotum, rodos.

Bet negaliu skųstis, yra kam daug blogiau, karantinas visiškai gyvenimą pakeitė. Daug mano kolegų, puikių meistrų, kurie su smėliu ir ledu dirbo, lieka be nieko. Mėnesiais į namus negrįždavo net rūbų pasikeisti, iš vieno festivalio lėkdavo į kitą, daug uždirbdavo, o kai viskas sustojo, turi pertrauką daryti.

– Kokias parodas, kokius artimiausius darbus planuojate?
– Atitolau nuo parodų. Pernai vasarą keturiasdešimtmečio proga Vilniaus Rotušėje buvo paroda („Rembo. Auksinė amžiaus krizė“). Po 5 ar 7 metų pertraukos. Triukšmelio sukėlė. Kai padarai, apgalvoji, ką geriau galėjai padaryti. Galybės personalinių parodų vyko. Daugelis nuo kažko nusikopijavę rašo 27, kaip prieš 15 ar 20 metų buvo, o iš tikrųjų gal pusšimtis. Ir gerai, kad pamažina.

Kažkada žiūrėjau – tokių skulptūros klasikų kaip M. Navako ar P. Mazuro 5–6 personalinės parodos. Dieve, kokia man gėda... Per metus tiek padarydavau. Gal mažiau yra geriau. Matau, kad nebesikeičiu. Pirmosios parodos menininkui yra labai svarbu, kad suprastum savo vietą. Po kiekvienos parodos matai, kas patiko, kas ne. Juk nekuri tik sau, gera gauti atgalinį ryšį.  Atsiranda fanų, palaikymo komanda.

Visada jaučiu, kad tie žmonės duoda stiprybės. Tas ratas nuolat kinta, vieni nustoja domėtis, ateina kiti. Žinau, kad tikrai palaikys Šiauliai, Radviliškis, kad Birštonas palaikys. Jei nebūtų menininkų kolegų, su kuriais bendri projektai daryti, jei ne parodos – liktum vienas sau.  

Kiekvienas praeitas etapas turi savo žavesio. Norisi apmąstyti ir dar geriau padaryti. Dabar vyksta darbas su J. K. Chodkevičiaus projektu. Daug laiko suvalgo paruošiamieji smulkūs darbai. Vien herbų 12, dar užrašai, pati karvedžio figūra.

Birštone gal 4 mano darbai pastatyti. Dabar šiek tiek apmiręs miestas, nieko naujo nevyksta. Su  Esu atradęs sau naują medžiagą – plastikus. Nebrangi, lengva nešioti, didelės galimybės apdirbti, tai su Pakruojo dvaru bendradarbiaujame.

Pastaruoju metu Kaune esu padaręs bronzos skulptūras Abraomui Mapu ir Č. Sugiharai atminti. Kaunas kitais metais bus Europos kultūros sostinė. Deriname naujus projektus su kauniečiais ir vilniečiais, su Ryčiu Zemkausku bendraujame, gal gims gerų dalykų.

– Sakėte, kad užaugote tautodailininko medžio drožėjo šeimoje. Kodėl, kaip sakoma, nuo drožlių krūvos pakilęs savo kūrybai visai kitas medžiagas pasirinkote?
– Mano senelis su medžiu dirbo, tėvas drožinėdavo. Kai Žalgirio mūšį drožė, mus su broliu prašė sužeistus karius, savus ir kryžiuočius, papozuoti. Duodavo gerame darbe padrožinėti. Nuolat drąsino, skatino, kaltuką padarė. Kryžius dirbdamas mums leido kirviu pakapoti.

Iš tiesų tėvukas pradžią davė. Drožinėjau. Vieną malką paėmęs skulptūrėlę išdroži, už ją visa priekaba malkų išeina. Ilgainiui pamačiau, kad mediena ribota. Šaka pasitaikė, papuvęs ar įskilęs, turi prisitaikyti. Bronza ar akmuo visai kitas dalykas. Gerokai brangiau, aišku, ir negali prisidengti, kad medžiaga neleido. Lieka tik tavo meistrystė. Su bronza investicijos didesnės, bet visai kitos galimybės. Gali plonus pirštelius paaryti, ranką išsukti, balerina ant vieno piršto gali visą skulptūrą atlaikyti.

– Straipsnis išeis jūsų gimtadienio išvakarėse, tad linkime smagios šventės, sveikatos, kūrybinės sėkmės.
– Kai prisimenu Šiaulius, viduje sukruta dėkingumo jausmas. Gerą patirtį „Laiptų galerijoje“ turėjau. Svarbiausias gyvenimo žingsnis, kad atsidūriau Šiaulių universiteto Menų fakultete. Studijos atvedė į meno pasaulį, įkvėpė, uždegė, suteikė pasitikėjimo. Ir iki šiol jaučiu didelį palaikymą.

Autoportretas su ne savo šunimi.
M. Gaubo archyvo nuotr.

Autoportretas be pavadinimo.
M. Gaubo archyvo nuotr.

J. K. Chodkevičiaus herbas iš M. Gaubo kuriamo horeljefo J. K. Chodkevičiui atminti.
M. Gaubo archyvo nuotr.

„Lietuvaitė“. Aut. M. Gaubas.
M. Gaubo archyvo nuotr.