Poetė Janina Jovaišaitė mirė šių metų birželio 25 d. Pagaliau, praėjus beveik 3 mėnesiams, įvykdyta jos paskutinė valia – poetės palaikai ilsisi Šiaulių senosiose kapinėse, šalia mylimų senelių Teodoro ir Barboros Jovaišų.

Įveiktos administracinės kliūtys
Janinos Jovaišaitės (Obuchavičienės) palaikai buvo kremuoti ir saugomi laidojimo namuose, kol  bus priimti sprendimai. Iš pradžių negauta leidimo poetę laidoti Senosiose miesto kapinėse, nes jos uždarytos nuo 1959 m. Trūko teisinio pagrindo nustatyti laidojimo vietą, kadangi Teodoro Jovaišos šeimos rūsys kažkada buvo pažymėtas lentele, bet ji dingusi, be to, rūsys pripažintas esąs avarinės būklės. Buvo siūloma poetę laidoti K. Donelaičio kapinėse jos tėvų kape arba kolumbariume. Tačiau velionės bičiulės nepasidavė, darė žygius, kad būtų išimties tvarka įvykdyta mirusios valia. Jos paliudijo, kad poetė pasakojusi, jog Teodoras Jovaiša, jos senelis, išpirko žemę senosioms miesto kapinėms praplėsti ir pasistatė savo šeimos kriptą. J. Jovaišaitė pasirūpindavo prie kriptos uždegti žvakutes. Prireikė net Seimo narių įsikišimo, gautas Kultūros paveldo departamento sutikimas. Atsižvelgta į Jovaišų giminės nuopelnus (senelis išpirko žemę, dosniai aukodavo vargšams, tėvas buvo tremtinys, organizuodavo pabėgimus iš Sibiro, Janina Jovaišaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, savo lėšomis išleido 13 poezijos rinkinių) galų gale Šiaulių miesto savivaldybės taryba leido išimties tvarka nebeveikiančiose senosiose miesto kapinėse Ežero gatvėje palaidoti birželio 25 dieną mirusios poetės J. Jovaišaitės palaikus palaidoti šeimos rūsyje, iš šoninės kriptos sienos išėmus kelias plytas, pastatyti nišoje urną su velionės pelenais.

Išlydėjo plunksnos broliai ir seserys
Rugsėjo 17-ąją Saulės laikrodžio aikštėje įvyko atsisveikinimo su poete J. Jovaišaite ceremonija, jai vadovavo velionės bičiulė literatė Elona Antakauskė. Poetės pagerbti atvyko Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, susirinko Šiaulių miesto ir Šiaulių krašto literatai, poetės tolimos giminaitės, ją pažinoję bičiuliai. Tik nebuvo nė vieno Šiaulių miesto savivaldybės atstovo.

Janina Jovaišaitė gimė 1929 metais Šiauliuose. Mokėsi Šv. Jėzaus Širdies seserų pradžios mokykloje, vėliau – 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – S. Šalkauskio gimnazija). Rašyti eilėraščius pradėjo nuo devynerių metukų. II pasaulinio karo metu mirė senelis, tėvas buvo ištremtas į Vorkutą.

1992 m. su E. Puzanausku, R. Šileika ir kitais miesto literatais J. Jovaišaitė įkūrė Šiaulių literatų kolegiją „Taškas“. 1994 m. prie savo namų atidarė literatūrinę kiemynę „Žalčio lūšna“, organizavo mitologinės poezijos konkursus.

Jos kūryba spausdinta Šiaulių miesto ir respublikinėje spaudoje, pagal poetės tekstus sukurta dainų. o pirmąją poezijos knygą „Saulės laikrodis“ ji  išleido tik 1989 m. Po to išėjo dar 12 poezijos rinktinių.

Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės Birutės Jonuškaitės, poetė prasitarusi, kad  galėjo kur kas daugiau pasiekti, tačiau nebuvo, kas paskatina, pastūmėjimo trūko. Ji sakė, kad poetės rankraščiai bus perduoti Maironio literatūriniam muziejui, kuriame bus parengta nedidelė ekspozicija. Bičiuliai kalbėjo, kad poetė buvo giliai įaugusi į Šiaulių žemę, tikėjusi, kad meilė ir poezija gali pripildyti gyvenimą, o žemiški buitiniai rūpesčiai jai buvo svetimi.

Dr. Nerijus Brazauskas, remdamasis J. Jovaišaitės eilėmis, kalbėjo, kad visą gyvenimą poetė kūrė save, ilgėjosi žodžio patvarumo, nešė „poezijos spinduliuojantį jungą.“ Poetas Jaunius Kulnys sakė, kad didžiausios Janinos įkvėpėjos buvo šimtametės liepos prie namų. Jos laukinis sodas ypatingas. Jame jokios šakelės nulaužti negalima, nes viena reikalinga katelėms palypėti, kita dangun gražiai žiūri. Tolima giminaitė Juzefa prisiminė Janinos žodžius, kokie svarbūs jai medžiai – viename ji regi tėvo tvirtybę, kitame motinos grožį, trečiame – jos pačios dvasia. Visi kalbėjusieji pabrėžė ypatingą poetės namų aurą ir atvirą moters širdį.

„Jau nebesvarbu, kokius sunkumus Janinai gyvenimo kelyje teko įveikti, kokios kliūtys vykdant velionės valią nugalėtos, poetė, garbingos bajorų, inteligentų šeimos atstovė, atgulė ten, kur jos širdis veržėsi. O šiandien tegu ji pati kalba eilėmis“, – sakė B. Jonuškaitė. Visą valandą, vėjui blaškant stambius lietaus lašus, skambėjo J. Jovaišaitės posmai. Kai eisena pasisuko kapinių link, nušvito saulė. Gal teisi buvo poetė: „Kai mes būsime istorija/mūsų knygos/pasiuntiniai į ateitį –/kažkur su kažkuo bendraus.“