„Susituokėme pernai. Iš pradžių viskas buvo gerai, atrodė, mūsų meilė tokia graži, begalinė. Tačiau po pusmečio prasidėjo nesutarimai. Tai ne tokią suknelę apsivilkau, ne tą televizijos laidą žiūriu. Kai gimė kūdikis, dar blogiau. Bandžiau aiškintis, paskui pradėjome nesikalbėti po kelias dienas. Įtampa darėsi nepakeliama, artėjome prie skyrybų, – pasakojo šiaulietė Jurgita. – Sužinojome apie bendruomeninius šeimos namus, pradėjome lankyti paskaitas, šeimos terapijos užsiėmimus. Po truputėlį santykiai gerėja.“

Įgalinti asmenį įveikti iškilusias problemas
Bendruomeniniuose šeimos namuose, įkurtuose Šiaurės Lietuvos kolegijoje, seminarą vedė Lietuvos ir Europos Traumų psichologijos asociacijos narys, sertifikuotas Europos psichologas Arūnas Norkus.

Pasak jo, kompleksinių paslaugų teikimas šeimai yra neįkainojamas. Šiauliai gali pelnytai didžiuotis tokia visuomenei reikalinga iniciatyva. Jau trečius metus žmonės gali kreiptis pagalbos iškilus šeimos krizei ar kitais gyvenimo atvejais, kai būtina psichologo konsultacija.

Ateina žmonės su labai dideliais skauduliais, pasimokyti, kaip auklėti vaikus, kaip su savimi susitvarkyti. Užaugome liepimų, nurodymų kultūroje, šeimos modelius iš tėvų perėmėme. Kiek dvasinio stingulio, nežinojimo, nepagarbos vienas kitam… Nemokame įsiklausyti, tartis. Vaikščioti mokomės metus, elementarios kalbos – ne mažiau dvejų, o tarpusavio santykių dar sunkiau išmokti.  

Iki šiol nėra drąsu kreiptis į psichologą poliklinikoje, o ir patekti nelengva. Baugina įrašai kortelėje, aplinkinių nuostatos. Kitose šalyse įprasta turėti savo psichologą. Kai kur ligonių kasos arba draudimo bendrovės kompensuoja psichologo konsultacijų išlaidas.

Mes gyvename puikioje valstybėje, bet vis dar daug dejuojame dėl sunkiai sprendžiamų traumuotos visuomenės problemų – skyrybos, patyčios, smurtas, savižudybės. Tai tėra pasekmės. Reikia šalinti priežastis. Žmonėms trūksta psichologinių žinių, o pagalba beveik neprieinama.

Bendruomeniniai šeimos namai jau turi didžiulį įdirbį, poreikis milžiniškas. Į renginius, pozityvios tėvystės mokymus registruojasi dvigubai daugiau asmenų nei yra galimybė priimti. Trumparegiška ir nedovanotina klaida būtų, jei ši veikla nutrūktų.

Tėvų šeimos modelis
Visi svajojame, kad gyvensime geriau nei mūsų tėvai. Kitam gali nepasisekti, bet ne man. Kodėl po kelių mėnesių prasideda nesutarimai? A. Norkaus teigimu, mūsų niekas nemokė gyventi šeimoje. Mes šeimos modelį gauname per pirmus trejus gyvenimo metus. Jei tėtis žiūri futbolą susikėlęs kojas ant stalo, sūnus taip pat sėdės, jam tai atrodys normalu.

Ateina kartu gyventi svetimi, skirtingi žmonės, kiekvienas su savo charakteriu, su savaip suprantamu šeimos modeliu. Klaidinga tikėtis, kad antrą pusę perauklėsime, pakeisime. Žmogus staiga nepasikeičia. O kodėl turėtų? Jei iškepei tortą, iš jo nepadarysi kotleto. Keistis galime tik patys.

Konfliktai neišvengiami. Pasak A. Norkaus, jų būna net psichologų šeimose. Svarbu, kaip jie sprendžiami. Vienoms šeimoms įprasti nekalbadieniai. Kaip sužinoti, kas netenkina, jeigu niekas nepaaiškina, jeigu nesiginčijama, nesitariama? Kitose būna konfliktiški santykiai, bet jie vis tiek geriau negu tyla, kuri neveda į santykių gerėjimą.

Nepatenkinti psichologiniai poreikiai
Visų poreikių suskaičiuoti niekas nebandė. Saugumo, teisingumo, bendrumo, bendravimo, meilės, draugystės, valdžios, galios, pripažinimo, dėmesio... Jie visi svarbūs, įgimti. Kai šitie poreikiai nepatenkinti, bandome pažeminti kitą pusę, kad jaustumės geriau.   

Lengviausias, dažniausias būdas – kalbėti garsiau negu ji (arba jis). Dažniausiai, deja, to išmokstame iš tėvų ir iš mokytojų.

„Jei grįžę iš darbo visą vakarą praleidžiame prie televizoriaus, kurie psichologiniai poreikiai patenkinami? – klausia A. Norkus ir komentuoja situaciją: – Po kažkurio laiko vyrukas grįžta išgėręs. Rytą jam skauda galvą, žmona jam verda arbatą ir „vaizdingai“ apibūdina, koks jis yra. Neigiamo dėmesio gauna su kaupu. Neigiamu būdu moteris tenkina ir savo poreikius Ji jaučiasi galinga, nes „auklėja“ vyrą.“

Dažnai gerųjų savybių nepastebime, blogąsias išryškiname. Jei 35 metus kasdien pora riejasi ir gyvena kartu, jie kažkokiu būdu tenkina vienas kito psichologinius poreikius. Vaikai nepasakys ačiū, nes užaugę, ko gero, gyvens labai panašų gyvenimą.

Bendravimo pozicijos
Nesutarimai pačioje pradžioje kyla iš to, kad netinkamą bendravimo poziciją pasirenkame.

Vaikas – linksmas, nerūpestingas, drąsus, žaidžia, erzina, audringai pyksta, bet trumpai…

Vaikai mus sugeba išvaryti iš proto. Užsispyrę, viską nori išbandyti, erzina kitus, pyktį išreiškia labai stipriai. Pavyzdžiui, susipešė smėlio dėžėje, žėrė smėlio į akis, po kelių minučių žaidžia toliau. Vaikui lengva įpiršti savo nuomonę, tarkim, pirmokui mokytojos nuomonė svarbesnė nei mamos.

Tėvas moko, nurodinėja, primeta savo nuomonę, kontroliuoja, baudžia.

Suaugęs – atsakingas, turi savo nuomonę, gerbia kitoniškumą, supranta, kad kitas gali galvoti kitaip.

Blogiausia, kai poroje bendraujama iš psichologinių tėvo pozicijų. Abudu galvoja, kad turi antrą pusę perauklėti, nes geriau žino, kaip elgtis. Jei neklauso, jį ar ją reikia nubausti – palyginti su kuo nors, išvadinti neigiamais žodžiais. Neretai moteris elgiasi su vyru kaip su vaiku. Kontroliuoja, nurodinėja, bara. Vedė mylimą moterį, o gyvena lyg su mama, mokytoja ar savininke.
Bendravimo pozicijos nebūna nuolatinės. Kiekviena pora pereina įvairias. Siekiamybė, kad kuo dažniau bendrautume iš suaugusiojo pozicijos. Kai supranti, nedaug tereikia, kad pakeistum santykius.

Žodžiai ir gestai – konfliktogenai
Neigiamus jausmus priimta išreikšti įvairiais posakiais, žodžiais ir gestais, kurių dauguma susiję su protinės galios ar seksualinio elgesio vertinimu. Daugelį jų A. Norkus vadina įvardžiais. Vieni jų – keiksmažodžiai, dažniau pasiskolinti iš slavų kalbų. Kiti – proto gebėjimų apibūdinimai: asilas, durnius, debilas, daunas, idiotas.

Dažnai vartojami, net vaikų kalboje, seksualinio elgesio apibūdinimai. Kieme neretai išgirsi vaikus, vienas kitą „py...“ vadinančius. Vargu ar žino, ką tai reiškia, bet gražiai skamba… Karlsono sindromu galėtume pavadinti jausmą, kad esi aukščiau už kitus. Tam parodyti naudojami ne tik išvaizdos apibūdinimai (tešle, nulėpausi), bet ir kitame kontekste visai paprasti žodžiai: panele, prasčioke, blondine. Tarkime, šis žodynas būdingas ne itin aukštos kultūros asmenims. Bet yra rafinuotų pažeminimo būdų. Pavyzdžiui: „Normalių tėvų vaikas, normalus vyras taip nesielgia. Save gerbianti moteris be vyro į vakarėlį neina.“ Arba gyvenimiškas pavyzdys: ,,Teatro rūbinėje susitinka seniai nesimačiusios mokslo draugės. Viena jų aikteli savo vyrui girdint: „Kokie kailiniai, čia tai vyras.“

Gestų išmokstama ankstyvoje vaikystėje. Jie taip pat nukreipti į proto ar seksualinių gebėjimų vertinimą. Neretai tėvai savo džiūgavimu paskatina vaikus. Pavyzdžiui, kai kūdikis išmoksta špygą suraityti.

Panašiomis priemonėmis mes demonstruojame savo pranašumą, žeminame kitą, patenkiname psichologinį poreikį jaustis aukštesniam. Ar tai padeda gerinti tarpusavio santykius?

Socialiniai stereotipai
Pasak A. Norkaus, viena iš poros nesusikalbėjimo priežasčių yra stereotipai, koks turi būti vyras ar moteris, kokį vaidmenį šeimoje turi atlikti. Nepateisinti lūkesčiai sukelia konfliktą. Psichologas aptaria eksperimento rezultatus, kokius reikalavimus visuomenė kelia vyrui ir moteriai. Pavyzdžiui, moteris turi būti puiki šeimininkė, išmanyti pedagogiką, būti gera pašnekovė visomis vyrą dominančiomis temomis: žvejyba, politika, sportas, dar turėtų būti puiki grožio specialistė ir pan.

Iš kitos pusės, norime, kad vyras atliktų remontą, sutaisytų elektrą, vairuotų mašiną, suprastų moterį ir t. t. Nusprendžiame, koks turi būti kitas, vertiname pagal stereotipus, imame menkinti.

Antra vertus, iš savęs sumenkinimo kyla nepasitikėjimas, pavydas, įtarumas. Jei nesijaučiu geriausias, bijau prarasti antrą pusę. Ypač jei nuo gimimo tėvai auklėjo, kad vis ne taip ką nors darau, įkalė, kad aš prastesnis.

Geriausias atvejis, kai abu pripažįsta vienas kito skirtingumus, „netobulumą“.

Nesmurtinio bendravimo principai
A. Norkus šiuos principus Lietuvoje pradėjo propaguoti prieš 15 metų. Jie puikiai tinka sprendžiant konfliktus. Žinoma, nereikia persūdyti. Šitaip bendrauti diena iš dienos nepatartina – galima kitą „išvesti iš proto“.

1. Nekalbėti apie kitą.

2. Nevartoti laiko apibūdinimų, kurie susiję su begalybe: visą laiką, nuolatos, amžinai, niekada.

Pavyzdžiui: Tu niekada manęs nesiklausai, tu amžinai sriubą persūdai… Tai sukelia norą priešintis, gilina konfliktą, nes antra pusė jaučiasi neteisingai kaltinama.

3. Kalbėti apie save, savo jausmą. Minėti faktą čia ir dabar. Pavyzdžiui: Man nepatinka, kad tu šiandien kambario nesutvarkei. Aš pykstu, nes tu vakare batus išmėtei.

Per dažnai kaltiname vieni kitus tuo, kas buvo prieš 10–15 metų. Antra, šitaip kaltindami užprogramuojame, kad neigiamas vertinimas tęsis ir ateityje. Antra pusė gaus neigiamo dėmesio elgdamasi ne taip, kaip norėtume.

Siūlomi principai padeda nekaltinti apskritai: aš nekaltinu, nebaudžiu, tik pasakau, kas man negerai. Mes galime tartis.

Santykių kūrimas – nuolatinis darbas
„Nereikia įsivaizduoti, kad visada santykiai bus tik geri, – sakė A. Norkus. – Jie banguos, svyruos. Tikrai susipyksite kada nors. Nereikia tylėti, būtina išsakyti, kas negerai, bet tai daryti tinkamai. Didelė klaida, kai moteris visą gyvenimą laukia, kad vyras susipras, ko ji trokšta. Reikia kalbėti.“

Baigdamas seminarą psichologas linkėjo siekti, kad santykiuose būtų pusiausvyra. Tikino, kad geriau bloga taika, nei geras karas. Geriau kalbėtis blogai, nei nesikalbėti visai. Ir pateikė užduotį pamąstymui:

Žilagalvis senučiukas rymo ant suolelio sode. Per atvirą langą iš kambario atklysta pažįstami balsai.  Anūkė prašo papasakoti, koks gyvenime buvo senelis. Suspurda seneliui širdis, įtempia klausos likučius, kad išgirstų, ką apie jį pasakys žmona, su kuria nugyventa koks 60 metų. Kaip manote, ko jis tikisi? Ko tikimės kiekvienas, kurdami šeimą? Ką galime dėl to padaryti?

Seminaro dalyviai tikisi atsakymų į opius klausimus.
Editos JATKAUSKIENĖS nuotr.