Atkurtos nepriklausomos Lietuvos šimtmetis pažymėtas ypatingu atradimu – L. Mažylio atrastas Vasario 16-osios dokumentas grįžo į Lietuvą. O ką mes žinome apie žmones, kurie sunkiu pavojingu laiku išdrįso šį Aktą pasirašyti? Šiaulių apygardos teisme šią savaitę atvira lankytojams ekspozicija apie Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų signatarus teisėjus. Daugiausia vietos parodoje skiriama įdomiai, kontroversiškai vertinamai asmenybei – Stanislovui Narutavičiui. Kalbiname „Signatarų sienelės“ autorių, buvusį teisėją Alfredą Vilbiką.
– Kuo Stanislovas Narutavičius labiausiai išsiskiria iš kitų Nepriklausomybės akto signatarų?
– S. Narutavičius ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumento signataras, bet ir vienas iš keturių Tarybos narių, parašiusių patį Vasario 16-osios akto teksto projektą. Dėl to S. Narutavičius nusipelno didžiulės pagarbos ir dėmesio, kurio iki šiol trūko. Be to, jis – vienintelis teisėjas šiame tautos šviesuolių būryje.
– Kokioje šeimoje jis užaugo?
– Žemaitijos bajoras lietuvis S. Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšiuose, Plungės g. Nr. 32, vėliau gyveno netoli Alsėdžių Brėvikių dvare. Narutavičių šeima – išties neeilinė. Tėvas Jonas Narutavičius, Telšių apskrities teisėjas, kartu su sūnumi Kazimieru ir dukra Ana dalyvavo 1863 m. sukilime. Motina Viktorija Ščepovskytė-Narutavičienė buvo išsilavinusi, mokė savo vaikus prancūzų kalbos, vyrui mirus, patikėjo sūnų ugdymą Laurynui Ivinskiui.
– Mokymosi metais atsiskleidė iš tėvo paveldėta maištinga dvasia?
– Motina nenorėjo, kad vaikai mokytųsi rusiškoje mokykloje, leido į Liepojos gimnaziją, kurioje buvo mokoma vokiečių kalba. Ją baigęs 1882 m. S. Narutavičius įstojo į Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą, tais pačiais metais pašalintas už dalyvavimą studentų judėjime. Perėjo studijuoti į Kijevo Šv. Vladimiro universiteto juridinį fakultetą. 1887 m. gavo diplomą ir išvyko į Varšuvą. Ten pradėjo dirbti kandidatu į teisėjus. Per vienerius darbo teisme metus gilinosi į teisinę sistemą, praktinį įstatymų taikymą. Įspūdžiai teisme brandino mintį, kad būtinai reikia šviesti žmones. 1891 sugrįžo į Lietuvą.
– Ar yra išlikę prisiminimų, kaip atrodė jaunas S. Narutavičius, to meto inteligentas?
– Kunigas Mykolas Vaitkus atsiminimuose apie S. Narutavičių rašė: „S. Narutavičius buvo augalotas vyras, bent 6 pėdų, tiesiai bei sklandžiai nuaugęs, blondinas, dailiu apskritu veidu, linksmas, kalbus, garsiakalbis baritonas, mėgstąs kompanijoj savo dainuojamąjį meną nešykščiai parodyt. Atrodė labai draugiškas, geraširdis, labai veiklus, bet nepraktiškas, svajotojas socialdemokratas-dvarininkas, pasiryžęs varguolių padėtį gerint; jei reiks, tai ir savo dvarą liaudžiai pavest.“
– Kokie giminystės ryšiai gelbėjo S. Narutavičių, o galbūt ir supainiojo jo karjeros kelius?
– Trys vyrai iš Lietuvos, susiję su Bilevičių gimine, tapo išskirtiniais Lietuvos ir Lenkijos gyvenime. Stanislovas – Nepriklausomybės akto signataras, jo brolis Gabrielius – pirmasis Lenkijos prezidentas ir tolimesnis giminaitis J. Pilsudskis – Lenkijos vadovas, maršalas.
S. Narutavičiaus svainiu tapo grafas V. Zubovas, nes abu vedė Bilevičiūtes. S. Narutavičiaus ryšiai su V. Zubovu išliko draugiški visą gyvenimą. Joana Bilevičiūtė, Stanislovo žmona, buvo J. Pilsudskio pusseserė. Gal tai lėmė S. Narutavičiaus pastangas sutaikyti Lietuvą su Lenkija. Nors Narutavičių namuose buvo kalbama lenkiškai, bet lietuvybės išsaugojimas Stanislovui atrodė labai svarbus reikalas. Su žmona steigė lietuviškas mokyklas.
– Kokia S. Narutavičiaus veikla svarbi lietuvių tautiniam atgimimui?
– S. Narutavičius advokatavo iki 1908 m. Telšių teisme. Lietuvoje vykstant tautiniam atgimimui, 1905 m. Vilniuje vyko inteligentų pasitarimai, kuriuose dalyvavo S. Narutavičius ir jo svainis grafas V. Zubovas. 1905 m. rugpjūtį išrinkti atstovai susirinko Vilniaus generalgubernatoriaus rūmuose. Pasitarime turėjo dalyvauti tik rinktieji atstovai, bet generalgubernatorius įtraukė tiek pat ir savo valdininkų. Telšių delegatų įpareigotas S. Narutavičius pareiškė protestą. S. Narutavičiui nespėjus baigti kalbos, generalgubernatorius jį nutraukė, todėl S. Narutavičius oriai išėjo iš posėdžio salės. Kita bajorų delegacija iš Gardino taip pat palaikė S. Narutavičių. Advokatas Jonas Vileišis viešbutyje priėjęs padėkojo ir pritarė protesto pareiškimui.
S. Narutavičius nuo 1907 m. rugpjūčio 7 d. – Lietuvos mokslo draugijos steigimo dienos – buvo jos tikrasis narys ir rūpinosi lietuvių etnografinio paveldo išsaugojimu. Brėvikių dvare sukauptas rinkinys buvo vienas geriausių iš visų Žemaitijos dvarų bibliotekų.
– Kokios drąsaus svajotojo savybės atsiskleidė kuriant keistą projektą – Alsėdžių respubliką?
– S. Narutavičius su 9 alsėdiškiais išvyko į Vilniaus seimą. Jo pastabos dėl kai kurių Seimo nutarimų teisinio pagrindimo buvo labai laiku, padėjo išvengti painiavos. S. Narutavičius Seime iškėlė mintį, kad žemė turi tapti tautos nuosavybe ir turi būti nacionalizuota.
Grįžęs iš Seimo S. Narutavičius kartu su kitais alsėdiškiais nutarė įsteigti Alsėdžių respubliką ir ginti jos gyventojus. Prezidentu tapo jis pats. Su pagalbininkais skubiai įvedė tvarką: įsteigė valsčiaus teismą, išrinko du policininkus, pasiūlė nebemokėti valdžiai mokesčių, mokykloje pradėta mokyti lietuviškai. Apylinkėje įsivyravo tvarka, jokie plėšikai nedrįso pasirodyti jos teritorijoje. Alsėdžių respublika gyvavo daugiau kaip mėnesį. Tai buvo drąsus, netgi šokiruojantis, viešas iššūkis imperinei caro valdžiai. Kai jos išrinktieji buvo teisiami rusų valdžios Panevėžyje, V. Zubovo pastangomis gavo tik simbolines bausmes.
– Dirbdamas teisme taip pat savitai priešinosi okupacinei valdžiai?
– S. Narutavičius gilinosi į teisės klausimus, todėl jį, kaip prisiekusįjį advokatą, į savo sąrašus įtraukė Kauno apygardos teismas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje S. Narutavičius likęs Lietuvoje įsteigė lietuvišką teismą, vokiečiams aiškino, kad taip protestavo prieš lietuvių rusinimą ir okupaciją. Kai vokiečiai norėjo teisti tuos, kas bėgo nuo priverstinių darbų, rekvizicijų, Telšiuose nerasta sekretoriaus lietuvio, todėl į S. Narutavičių vokiečių valdžia kreipėsi pagalbos, o jis ruošdavo teismo sprendinius, kurie buvo palankūs teisiamiems gyventojams.
– Kaip S. Narutavičius pakliuvo į Lietuvos Tarybą?
– Lietuvių konferencijos organizaciniame komitete 1917 m. rugpjūčio 1–4 dienomis dalyvavo ir net pateikė savo lietuvių ir vokiečių kalbomis paruoštą rezoliuciją, tačiau jai nebuvo pritarta. Buvo sudaryta delegacija, kuri su vokiečių administracine valdžia Vilniuje turėjo išsiaiškinti situaciją dėl leidimo surengti Lietuvių konferenciją. Ją sudarė S. Narutavičius, B. Dirmantas ir J. Šaulys. Leidimas buvo gautas, tačiau su atitinkamomis sąlygomis. Reikėjo sukviesti ne mažiau kaip 200 žmonių, o karo metu tai nebuvo lengva padaryti. Suvažiavimas turėjo išrinkti Lietuvos Tarybą.
S. Narutavičius dvikinke bričkele apvažiavo visą Žemaitiją kviesdamas šviesuolius lietuvius į Vilniaus konferenciją.1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis į Vilniaus konferenciją susirinko 214 atstovų iš 32 apskričių, nors kviesti buvo 264. Buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba. Rugsėjo 22 d. į Tarybą vietoje dviejų pasitraukusių asmenų išrenkami S. Narutavičius ir J. Vileišis. Konferencija priėmė baigiamąją rezoliuciją.
– Kokie nesutarimai trikdė Tarybos narius?
– 1917 m. gruodžio 8 d. Taryboje siūloma Lietuvai monarchija. Į tai S. Narutavičius A. Smetonai atkerta: „Liaudis ne taip menka, kaip šnekama, ir interesuojasi viešaisiais klausimais.< ...>Stoviu už respubliką.“ Už monarchiją balsavo 13 narių, už parlamentinę respubliką balsavo S. Narutavičius, S. Kairys, M. Biržiška, J. Šaulys ir J. Vileišis.
Vokiečių valdžia, tikėdamasi suderinti tekstą dėl Lietuvos nepriklausomybės skelbimo, pakvietė Lietuvos delegaciją į Kauną. Ją sudarė A. Smetona, J. Šaulys, S. Kairys, J. Staugaitis ir S. Narutavičius. Tačiau buvo nuspręsta, kad į Kauną važiuos tik dalis Tarybos narių. Tarp jų nebuvo S. Narutavičiaus, matyt, dėl nuomonių skirtumo su A. Smetona. 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą keturi Tarybos nariai įvertino kaip pralaimėjimą, S. Narutavičius pavadino nepriklausomybės iliuzija. 16 Tarybos narių dokumentui pritarė, prieš buvo M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius. A. Stulginskis susilaikė.
S. Narutavičius Taryboje tampa vis svarbesnis. Jis vedė derybas, įtikinėjo okupacinės valdžios atstovus pakeisti gruodžio 11 d. pareiškimą, tai yra, jame numatytus Lietuvos įsipareigojimus, tačiau nesėkmingai. S. Narutavičius tvirtai gynė nepriklausomybės skelbimą, tačiau reikalavo, kad tai padarytų ne Lietuvos Taryba, o Steigiamasis seimas. Kadangi nepriklausomybė glaudžiai susijusi su vietos savivalda, šio klausimo sutvarkymas pavestas S. Narutavičiui ir J. Staugaičiui.
– Kaip pavyko įveikti monarchijos šalininkus?
– Sausio 26 d. svarstomas notifikavimo klausimas. Po diskusijų dėl valstybės valdymo formos Taryba gavo S. Narutavičiaus, J. Vileišio, M. Biržiškos, S. Kairio pareiškimą: ,,Kadangi Lietuvos tarybos didžiuma, krenpuodama (pasisavindama) Lietuvos Steigiamojo Seimo teises, yra 13 balsų iš 20 nutarusi Lietuvos valdymo formą ir net nusprendusi pakviesti karalių, mes neišstodami iš tarybos skaitome tą 13 ypatų nustojusiais Lietuvos konferencijos Vilniuje1917 m. rugsėjo mėn. 18–22 dieną duotų įgaliojimų.“ Juos parėmė tik P. Klimas. Po tokio balsavimo visi keturi Tarybą paliko.
Vėliau Tarybos dauguma sutiko su ketvertuko formuluote dėl Lietuvos nepriklausomybės ir jie grįžo į Tarybą. Lietuvos tarybos posėdyje 1918 m. vasario 15 d. vienbalsiai nutarta kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu.
– Koks buvo pareiškimo tekstas?
– „Lietuvos Taryba kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo 18–21 dienomis, 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra, buvo su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu jos gyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai [...]vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Pasirašė J. Vileišis, S. Kairys, M. Biržiška, S. Narutavičius.
– Bet ir vasario 16 dienos posėdyje vėl prireikė S. Narutavičiaus principingumo?
– Vasario 15 d. posėdyje buvo pasiūlyta išbraukti žodį „galutinai“. Ketvertukas atsisakė už tai balsuoti. A. Smetona atsistatydino. Pirmininkauti pradėjo J. Basanavičius ir posėdį nukėlė į vasario 16 dieną sudarydamas galimybę partijoms pasitarti. Vasario 16 d. tęsėsi ginčai dėl žodžio ,,galutinai“. Pagaliau1918 m. vasario 16 d. 12 val. Didžiojoje g. 30-2 įvyko Lietuvos Tarybos posėdis, kuriam pirmininkavo J. Basanavičius. Jame vienbalsiai visų Lietuvos Tarybos narių priimtas ir abėcėlės tvarka pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas.
– Kas gali patvirtinti Akto autorystę?
– Kadangi J. Vileišis, S. Kairys, M. Biržiška savo prisiminimuose mini, kad Akto autorystė ne jų, o S. Narutavičiaus prisiminimų neišliko, gali būti, kad teksto autorius yra jis.
– Kodėl Aktą S. Narutavičius pasirašė ne kaip visi – kaip lenkas – Narutowicz?
– S. Narutavičius buvo bajoras, kilmę dokumentais dar carinei Rusijai įrodęs dvarininkas. Jo parašas akte byloja apie tai, kad lietuviai nėra tik valstietiška tauta, turi ir bajoriją, kuri dalyvavo kuriant, stiprinant Lietuvos valstybę. Be to, reikėjo šiam parašui drąsos: jis buvo vienintelis lenkų atstovas Lietuvos Taryboje. Bajorai, prisidėję prie lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio, savo luomų atstovų dažnai buvo laikomi išdavikais.
– Ar galime S. Narutavičių laikyti lietuviško teismo įkūrėju?
– S. Narutavičius darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 13 d. Organizuojant Lietuvoje teismus labai trūko teisininkų, galiojo įstatymai nuo Rusijos imperijos laikų. Aukštąjį teisinį išsimokslinimą Lietuvoje turėjo tik 40 asmenų, iš jų tik pusė buvo lietuviai, kiti – lenkų, vokiečių, rusų, žydų tautybės. Didelė dalis net kalbėti lietuviškai menkai temokėjo. 1920 m. S. Narutavičius pakviestas į Kauną organizuoti apygardos teismo ir 1920–1921 dirbo apygardos teismo nariu. S. Narutavičius gerai išmanė rusų ir europinę teisę, todėl galėjo daugiau dėmesio skirti Lietuvos teismų struktūroms, savivaldai kurti, kad būtų įtvirtintas valstybingumas.
– Asmeniniai išgyvenimai ar politiniai nesutarimai priveikė talentingą teisininką?
–Grįžęs į Brėvikius šeimininkavo ūkyje, vertėsi galvijų auginimu, bet nelabai sėkmingai. Naujosios valdžios nepagrįsti įtarinėjimai užkirto kelią į aukštesnes valstybines pareigas. Atsidūręs įtarinėjimų pelkėje jautėsi vienišas, nereikalingas. Gal tą jautrumą kėlė ir vaikystė be tėvo, šeimos nelaimės, vaikų ligos, ankstyva sūnaus mirtis, bendradarbių išdavystės…
S. Narutavičius mirė 1932 m. gruodžio 31. Palaidotas šeimos kape Alsėdžiuose. Jo vardu pavadinta gimnazija Alsėdžiuose.
Vasario 16 d. akto signatarai. Ketvirtas iš kairės S. Narutavičius. Archyvai.lt
Nuotraukos iš archyvų
A. Vilbikas: ,,Alsėdžių respublika – neįtikėtinai drąsus pareiškimas tuo laiku.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.
