Dabar žiemos sporto mėgėjai svajoja tik apie kalnus, o atostogos be slidžių ar snieglentės neįsivaizduojamos. Žiemos sportu nebijo užsiimti tik ekstremalai. Anot jų, slidinėjimas sukelia azarto, adrenalino jausmą, taip pat atpalaiduoja labiau nei bet kokia kita sporto šaka. Jei jau nusprendėte vykti slidinėti, tai ne tik apsišarvuokite pačia geriausia įranga, bet ir žinių bagažu. Pagal statistiką, traumas patiria kas dvidešimt penktas išvykęs slidinėti žmogus, o slidinėjant patirtų traumų reabilitacija trunka net iki pusės metų.

„Greičio valdymas – vienas svarbiausių dalykų“
Kalnų slidinėjimo instruktorė, daugkartinė Lietuvos čempionė ir prizininkė Anžela Aleksandravičienė, kuri slidinėja per 30 metų, teigė jog iš tikrųjų tai yra labai pavojinga sporto šaka, kurioje galima patirti daug traumų.

„Dabar visai neseniai vienas žmogus patyrė baisią traumą: slide perpjovė sau blauzdą net iki kaulo. Keista, jog jis pats slidinėja ir varžybose dalyvauja. Tačiau tai buvo tikra nelaimė, o ne jo kaltė. Nesvarbu, kad slidinėjimo mėgėjai kažkiek pasportuoja, o tada nusprendžia važiuoti į kalnus slidinėti. Reikia pasisamdyti instruktorių, pradėti slidinėti ne nuo stačių kalnų, o nuo tokių, kurie skirti pradedantiesiems, jog viską tinkamai išmoktų ir tinkamai pasiruoštų.

Todėl yra skiriama net 10 taisyklių tiems, kurie slidinėja kalnuose. Visų taisyklių laikymasis užtikrina saugų slidinėjimą. Būna įvairių atsitikimų, kai žmonės nežino taisyklių, o po to juos išveža traumuotus. Pirmoji taisyklė – pagarba kitiems. Nuo to viskas ir prasideda, nes nesi vienas ant kalno, o yra masė žmonių. Dažnai žmonės sako, kad važiuosiu paslidinėti, savimi pasitikiu, tačiau turi būti ir pagarba kitiems.

Antra taisyklė – vidinio greičio kontrolė, kuri yra labai svarbi. Dažnai mėgėjai išmoksta kažkiek slidinėti ir leidžia sau padaryti tai, ko pagal galimybes jie negali padaryti, o tada ir susitraumuoja. Trečioji taisyklė – krypties pasirinkimas. Turi būti atidus, žinoti, kur važiuoji, turi pasirinkti taką, kuriuo tu važiuosi.

Ketvirtoji taisyklė – prasilenkimas. Svarbu neužkirsti kelio. Visada žmogus iš viršaus turi žiūrėti į apačioje esantį žmogų. Tas žmogus, kuris yra viršuje, jei atsitinka kokia nelaimė, dažnai būna atsakingas už tai. Penktoji taisyklė – pradėjimas, startavimas, lipimas į viršų.  Labai svarbu yra iš kurios pusės lipi.

Šeštoji taisyklė – sustojimas greitose trasos dalyse, kopimas ir nusileidimas pėsčiomis. Kai yra maži kalneliai, būna, kad vieni slidinėja su rogutėmis, kiti – su slidėmis, ir būna kad vieni kitiems užvaro ant kojų. Septintoji taisyklė – kopimas ir nusileidimas pėsčiomis. Slidininkas ar snieglentininkas kopdamas ar nusileisdamas pėsčiomis turi laikytis šone nuo nusileidimo trasos.

Aštuntoji taisyklė – atsižvelgti į iškabas ir ženklinimus. Kalnuose yra daug įvairiausių ženklų, todėl privaloma atsižvelgt į visas iškabas ir ženklinimus esančius prie nusileidimo trasų. Devintoji taisyklė – pagalba. Nelaimingo atsitikimo atveju kiekvienas slidininkas ar snieglentininkas privalo padėti nukentėjusiam.

Paskutinioji taisyklė – tapatybės nustatymas, kuri labai siejasi su prieš tai paminėta taisykle. Kiekvienas slidininkas ar snieglentininkas bei liudininkas ar atsakingas asmuo privalo apsikeisti vardais ir adresais po incidento.

Sustojimas tinkamoje vietoje bei greičio valdymas – vieni svarbiausių dalykų. Kalnų slidinėjimo sporte taip pat yra reikalingas šalmas ant galvos, apsaugos ant nugaros. Nesvarbu ar tu – sportininkas, profesionalas ar mėgėjas, žmogus nėra visada apsaugotas“, – pasakojo kalnų slidinėjimo instruktorė A. Aleksandravičienė.

Skaudi patirtis, pakeitusi sportininko požiūrį
Dažniausiai traumos įvyksta tiems, kurie pervertina savo galimybes. Būtina įvertinti ne tik savo, bet ir šalia šliuožiančio galimybes. Reikėtų pasirinkti ne tik nesudėtingą trasą, bet ir tinkamą greitį ir vengti susidūrimų su kliūtimis. Slidinėjant dažniausiai pasitaikančios traumos yra sumušimai ir raumenų, kelio, sąnario traumos.

Ekstremalaus žiemos sporto entuziastas Darius pasakojo, jog prieš kelerius metus slidinėdamas kalnuose neišlaikė pusiausvyros ir krito ant kieto sniego.

„Leidausi trasa kaip įprastai, tačiau vieną akimirką praradau orientaciją, nes buvau išvystęs per didelį greitį. Viskas įvyko labai greitai, net nesupratau, kas įvyko, tik nukritęs pajutau aštrų skausmą dešinėje alkūnėje.

Gydytojų prognozės man buvo liūdnos – laukė ilga reabilitacija. Rankos gydymas truko daugiau nei tris mėnesius, taip pat pats gydymas buvo labai varginantis. Teko ne tik nešioti gipsinę langetę, bet ir praleisti ilgas valandas sporto salėje su kineziterapeutu.

Manau, kad visą šią nelaimę lėmė tai, kad naiviai žiūrėjau į pasiruošimą ir pasirinkau sau per sunkią slidinėjimo trasą. Prieš pradėdamas slidinėti net nežinojau, kaip reikia teisingai apsisaugoti ir tinkamai pasiruošti, kad išvengčiau traumos.

Kiti, atsidūrę mano vietoje, tikriausiai net nebenorėtų pažiūrėti į kalnus, tačiau aš vis tiek užsiiminėju slidinėjimu, nes tai yra mano gyvenimo aistra. Žinoma, dabar slidinėju ypač atsargiai. Dabar žinau, kad norint tinkamai apsisaugoti, reikia prieš tai apšilti, dėvėti apsauginius rūbus, svarbiausia reikia mokėti pasirinkti saugų greitį“, – pasakojo kalnų slidinėjimo entuziastas Darius.

Profesionalo karjeros kaina – gyvenimas kalnuose bei milžiniški pinigai
Kalnų slidinėjimo instruktorė A. Aleksandravičienė teigė, jog pagal kalnų slidinėtojų mėgėjų skaičių galima sakyti, jog ši sporto šaka yra gana populiari Lietuvoje.

„Pati esu ukrainietė, atvykau į Lietuvą 1984 m., o mano kaime Užkarpatės srityje teko ne tik matyti daug lietuvių, bet ir girdėti lietuvių kalbą. Lietuviai jau nuo senų laikų važiavo ne tik į Užkarpatės sritį, bet ir į Bukavelį. Kalnų slidininkų mėgėjų yra labai daug, o ypač daug lietuvių.

Gaila, tačiau tai yra brangus sportas tiems, kas nori profesionalios sportininko karjeros, nes viskas yra iš tėvų lėšų. Tai nėra nei krepšinis, nei futbolas, nei lengvoji atletika, viskas priklauso, ar tėvai išgali aprūpinti savo vaiką. Norisi juk ir į kalnus nuvažiuoti, išbandyti visą įrangą, aprangą. Viską supirkti ne vieną tūkstantį eurų kainuoja.

Palyginti su Latvija, tai pas mus sportininkų yra labai nedaug. Latvijoje yra sistema,  o pas mus žiemos sportas – šlubuojantis. Latvijoje yra ir kalnas, ir sporto mokykla, jie dalyvauja įvairiose varžybose, o pas mus – tik Druskininkų sporto mokykla. Žinoma, yra sportininkų, kurie atstovauja Lietuvai olimpiadoje“, – pasakojo A. Aleksandravičienė.

Kalnų slidinėjimo instruktorė taip pat papasakojo, jog iš Lietuvos neblogai sekasi tokiems profesionaliems sportininkams kaip Rokas Zaveckas, Andrejus Drukarovas, kuris gyvena Šveicarijoje, bet  treniruojasi Italijoje. Vaikų grupėje net du tapo Baltijos čempionais, o tai yra gan aukštas pasiekimas. Tokio lygio varžybose dalyvauja apie 15 šalių.

„Kai varžybos vyksta tose šalyse, kur yra kalnai, tai ten ir laimi vaikai, gimę kalnuose. Tad kai mūsų vaikai sugeba ir į dešimtuką pakliūti, tai yra gana didelis pasiekimas.

Džiugu, jog einame po truputį į priekį. FIS varžybose stipriausiais konkurentais išlieka sportininkai iš Suomijos, Rusijos, Baltarusijos, Švedijos, Čekijos, Lenkijos.

Kol tėvai savo vaikų nefinansuos, tol jie nepasieks aukštų rezultatų, jog galėtų patekti į rinktinę. Į pasaulio čempionatus lietuviams yra sunku pakliūti, nes reikia ne tik gyventi kalnuose, bet ir maišą pinigų turėti. Mano nuomone, mėgėjai ir toliau kalnuose slidinės, o dėl profesionalių sportininkų, tikiu, kažkas pasikeis“, – pasakojo kalnų slidinėjimo instruktorė A. Aleksandravičienė.