facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pamačiusi mus besiruošiančius į mišką grybauti, septynerių metukų Lietuvoje atostogaujanti  anūkėlė pasiprašė kartu. Jai tai buvo pirmas pasivaikščiojimas po saulės užlietus pušynus, ieškant grybų, valgant bruknes, mėlynes ir kiškio kopūstus. Tiksliau – turėjo taip būti.

Kai pasiekėme vietą, kur provincijos keliukas staiga leidžiasi nuokalne žemyn, į mišką, pirmoji mintis šovė galvon, jog atėjome kitur, nes miško... nebuvo. Dar prieš du mėnesius čia ošė pušys, žaliavo eglių skaros, bolavo beržų kamienai, dabar driekėsi kelių hektarų plynė, styrojo palikti kelmai, mėtėsi šakos, vietomis priekaištingai į mus žiūrėjo pelkės akys... Miško čia nebeliko.

„O kaip paukšteliai ir žvėreliai? Kur jie dabar gyvens? Kodėl pjaunami medžiai, kurie mums valo orą ir yra naudingi sveikatai?“ – klausinėjo Airijoje mokyklą lankanti mažoji grybautoja. Prisipažinsiu, neturėjau ką pasakyti ar kaip paaiškinti tokį pastaruoju metu visą Lietuvą apėmusį ekovandalizmą.

Internete daug nepasitenkinimo dėl beatodairiškai kertamų miškų. Piktinasi ir diskutuoja, kas neabejingas tam, kokia Lietuva liks po mūsų. Internautai klausia, kodėl vietoje 42 miškų urėdijų liko viena – „urodija“.

Į klausimus sutiko atsakyti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Virgilijus Mikšys. Be abejonės, tai yra mokslininko požiūris į situaciją. Bet ačiū jam.

– Pradėkime nuo Lietuvos miškų istorijos. Teko girdėt, jog viduramžiais kitoje Baltijos pusėje esančių valstybių miestai buvo statomi iš lietuviškos medienos. Panašu, kad Lietuvos miškai ir šiandien tebevilioja užsieniečius?
– Prekyba viduramžiais buvo gana intensyvi, mediena irgi buvo prekiaujama. LDK laikais mediena buvo eksportuojama, daugiausia plukdant. Ar ji naudota miestų statybai – nežinau, bet laivams – tikrai. Eksportuota ir derva, ir pelenai. Gal daugiau eksportuota į Vakarų Europą, o kitoje Baltijos pusėje (Švedijoje) ir savų miškų bei medienos netrūko. Ir dabar netrūksta – Švedijos miškingumas per 50 proc. Tad jie medienos paruošia gal 10 kartų daugiau negu mes.

Šiuo metu tam tikras užsieniečių domėjimasis Lietuvos miškais irgi yra – tikslių skaičių nežinau, bet keli procentai privačių Lietuvos miškų dabar priklauso užsieniečiams (pavyzdžiui, gerai žinomai IKEA, ir pan.)

Valstybinės reikšmės miškų niekam parduoti negalima – tai draudžia teisės aktai. Kol kas pavojaus dėl kitų šalių fizinių ar juridinių asmenų įgyjamo miško tikrai nematau, tai net padeda spręsti labai mažų privataus miškų ūkio valdų problemą. Visos miškų ūkio veiklą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos (o jų pas mus daug, nemažai ir smulkmeniško-perteklinio reglamentavimo) galioja visiems nepriklausomai nuo savininko pilietybės. Jei tai taptų masiniu reiškiniu – gal ir kitaip vertinčiau (ko gero, esu tam tikro riboto-protingo protekcionizmo šalininkas). Bet kai kažkas perka, kažkas juk ir parduoda. Jeigu dauguma Lietuvos privačių miškų savininkų tikrai nuspręs, kad jiems miškų nereikia – parduos.

– Kokia buvo miškų padėtis nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais? Skaičiai, faktai... Galbūt galite paminėti žinomus to meto miškininkus?
– Pradėta rengti savus miškų specialistus nuo 1923–1928 metų ir nuo 1938 metų Žemės ūkio akademijoje. Nuo 1927 metų – ir Aukštesniojoje miškų mokykloje Alytuje.

Po žemės reformos dauguma miškų tapo valstybiniais, buvo sukurta valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra (miškų urėdijos). Bet šio laikotarpio miškų naudojimo ir paties miškininkavimo aš per daug neidealizuoju. Šalies teritorijos miškingumas minimu laikotarpiu tikrai nepadidėjo, greičiau net šiek tiek sumažėjo. Medienos buvo iškirsta daugiau, nei per šį laikotarpį miškuose jos priaugo. Šiuo metu esame toli nuo tokios situacijos...

Žinoma, Lietuvos valstybei labai reikėjo lėšų išgyvenimui – funkcionavimui, o mediena buvo vienas iš nedaugelio tuo metu galimų lėšų gavimo šaltinių. Be to, žinomos ir šio laikotarpio politikų nuomonės, kad miškų, ypač augančių derlingose, žemės ūkiui tinkamose žemėse, reikėtų iš viso atsisakyti – iškirsti ir paversti žemės ūkio naudmenomis. Atskirose vietose taip ir buvo daroma (pats esu matęs dokumentų su tokio pobūdžio sprendimais), nors masiniu reiškiniu tai netapo.

Iš šio laikotarpio miškininkų pirmiausia paminėtinas prof. Povilas Matulionis. Jo biografija, nuopelnai Lietuvai ir jos miškų ūkiui, taip pat mokslo organizavimui tikrai plačiai aprašyti. Beje, yra žinoma, kad P. Matulionis pasitraukė iš Miškų departamento direktoriaus pareigų būtent dėl jo ir kitų politikų bei valdininkų skirtingų požiūrių į miškus bei jų išteklių naudojimą.

Galėčiau dar paminėti Antaną Rukuižą – aktyvų miškininką, nuo 1936 metų Miškų departamento direktorių, kuris gerokai reformavo miškų valdymą, skatino pažangesnį (medynų ugdymas, atkūrimas ir pan.) miškininkavimą.

– Ką lietuviui ir Lietuvai reiškė miškas anksčiau ir ką – dabar?
– Galimi visokie vertinimai: emociniai-lyriniai, ekonominiai ir pan. O ir lietuviai visada buvo skirtingi – kunigaikščiui ar dvarininkui miškas reiškė viena, baudžiauninkui – gal kita... Jei apie emocijas – taip, buvo ir šventos giraitės ar medžiai... Žinoma, miško ištekliai (mediena ir visi kiti) žmonėms visada buvo svarbūs ir reikšmingi, praeityje dar reikšmingesni negu dabar (juk naftos, gamtinių dujų ir dar daug ko žmonija tada nežinojo ir nenaudojo).

Bet miškų plotus jau nuo žemdirbystės pradžios (o tai kelių tūkstančių metų laikotarpis) žmonės tik mažino. Ir ne vien mūsų krašte. Tai galioja praktiškai visam pasauliui – miškai pirmiausia buvo verčiami žemės ūkio plotais, vėliau – ir kitos paskirties žeme.

Nors esu miškininkas, bet turiu vertinti objektyviai: tai, ką mes vadiname „civilizacija“, formavosi ir vystėsi tikrai ne miškuose, bet naudojant miškų išteklius. Lietuvoje miškų plotų mažėjimas pasibaigė praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Nuo tada vyksta priešingas procesas. Beje, tropinių miškų gamtinėje zonoje miškų plotų mažėjimas tęsiasi ir dabar...

Ką miškas lietuviui reiškia dabar – irgi labai sunku pasakyti: taip pat daugybė skirtybių, sociologinėse apklausose nuomonės ir reikšmė pasiskirsto į nemažą kategorijų (grupių) kiekį. Atrodo, žymi dalis labai miškais rūpinasi, miškininkus peikia, kad jie ne taip rūpinasi... Bet nemaža dalis ir šiukšles į mišką veža... Pamatę kirtavietę – pyksta, bet jei brangsta malkos arba šildymas, jei mediena brangoka – irgi pyksta.

Daugumos apklausų rezultatai rodo, kad bent 2/3 lietuvių mano, kad apie miškus ir miškų ūkį viską gerai išmano (daug geriau nei miškininkai...) Deja, atsakymai į kitus klausimus paprastai parodo, jog yra priešingai...

– Ar tiesa, kad sengirės Lietuvoje yra retos?
– Na, pirmiausia diskutuotina pati „sengirės“ sąvoka. Tikriausiai norite paklausti apie labai senus, didelio amžiaus (gamtinės brandos ar panašaus amžiaus) miško plotus? Ar natūralius (beveik natūralius – bent jau niekada nekirstus) miškus?

Taip, labai senų ar nors dalinai natūralių miškų šalyje nėra daug. Priežastys paprastos – praeityje tiesiog nebuvo tikslų išsaugoti bent nedidelius natūralių ar nors dalinai natūralių miškų plotų pavyzdžius.

Dabar Lietuvoje apie 25 tūkst. hektarų miškų – rezervatiniai, juose jokia ūkinė veikla nevykdoma. Tarp jų yra tiek sengirių požymius atitinkančių, tiek ir jaunesnių medynų. Ateityje jie visi įgis visus natūraliai augančių miškų požymius. Tačiau taip augdami miškai tikrai ne visada išliks didelio amžiaus – seni medžiai (jų grupės, medynai) mirs, juos keis jauni.

Šalyje yra ir apie 260 tūkst. ha II miškų grupės miškų. Juose pagrindiniai miško kirtimai (ir tik neplyni) leidžiami tik tada, kai medynai pasiekia gamtinės brandos amžių (pradeda savaime irti, medžiai miršta dėl senatvės), todėl ir šie miškai dabar įgyja, ir ateityje įgis bent dalį sengirių požymių.

Na, o brandžių medynų (ūkinės brandos amžius) Lietuvoje šiuo metu turime daug – apie 450 tūkst. hektarų, 22 proc. visų medynų ploto. Ir jų plotas bei dalis pastaruoju metu tik didėja, kai praeityje jų dalis buvo mažesnė nei 10 proc.

– Populiariai paaiškinkite urėdijų reformos priežastis ir esmę. Ką laimėjome ir ką pralošėme?
– Reformą vykdė ne mokslininkai. Mūsų nuomonės dėl jos niekas net neklausė. Todėl ir komentuoti nenoriu – tegul komentuoja jos vykdytojai ar pan. Be abejo, savo nuomonę turiu...

– Kokia situacija su šalies miškais po 1990 metų Lietuvoje, Šiaulių rajone?
– Akivaizdu, kad miškingų teritorijų daugėja ir šalyje, ir Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje. 1991 m. Lietuvos teritorijos miškingumas buvo 29,8 proc., o 2017 m. – 33,5 proc. Tuo tarpu po Antrojo pasaulinio karo miškingumas siekė tik 19,7 proc.

2007 metais Šiaulių rajone 2007 m. buvo apie 59 tūkst. hektarų miškų, 2017 metais – daugiau kaip 62 tūkst. hektarų miškų.

– Prieš savaitę buvau nuvykęs į Šaukėnų girininkijos miškus. Nustebino čia iškirsti didžiuliai plotai, paliktos šakų krūvos, vietomis mėtėsi net 10–12 cm skersmens rąstukai. Juk galima pigiai visa tai parduoti kaip malkas... Kiek žinoma, anksčiau šakos būdavo išvežamos arba utilizuojamos vietoje...
– Lietuvoje didžiausias leistinas plynųjų pagrindinių miško kirtimų biržės plotas – 8 hektarai (IVA miškų grupė). Realiai tokie biržių plotai reti, jos paprastai gerokai mažesnės. Jeigu plotas didesnis – negerai, tai teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Bet abejoju, ar didesnis – už tai baudžiama, todėl norinčių taip rizikuoti beveik nepasitaiko. Didesnio ploto plynam kirtimui ir leidimo niekas neduotų...

Jeigu matėte „šakų krūvas“ (gal jos labiau panašios į rietuves?), tai reiškia, kad šakos (kartu ir  tie „10–12 cm skersmens rąstukai“) bus parduodamos – smulkinamos, gaminama skiedra, kuri bus naudojama energetinių reikmių tenkinimui (biokuras deginimui katilinėse). Jos kirtavietėje paliktos laikinai ir tam, kad apdžiūtų.

(Bus tęsinys)

2018 08 31 27

Miškas po miškininkų invazijos.
Autoriaus nuotr.

2018 08 31 28

Pamačiusi tokį mišką, anūkėlė apibėrė mane klausimais...
Autoriaus nuotr.

Į viršų