Chaimo Frenkelio viloje toliau tęsiasi viešų paskaitų ciklas „Šimtmečio naratyvai“: Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius skaitė viešą paskaitą „Lietuvių išeivija modernybės ir tautiškumo baruose“. Pranešėjas šiauliečiams pristatė lietuvių išeivijos situaciją, kurią lėmė ir vykstanti modernizacija.

Profesorius E. Aleksandravičius lietuvių išeivių gyvenimą pažįsta ne iš knygų, dažnai lankosi lietuvių bendruomenėse, įsikūrusiose Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos šalyse, stebi ir apibendrina ten vykstančius procesus. Profesoriaus svarstymai apie dabartinio pasaulio būtį, Lietuvą globalizacijos procesuose išsakomi viešosiose paskaitose ir spaudoje, sulaukia didelio visuomenės dėmesio ir susidomėjimo.

„Modernizacija – viena iš labiausiai miglotų dalykų“
Profesorius E. Aleksandravičius teigė, jog paskaitoje būtina pakalbėti apie lietuvių modernizaciją ir išeivijos arba diasporos vaidmenį.

„Mūsų šis susitikimas lemia, kad turime kalbėti apie šimtmečio įvykius, modernizaciją, kuri yra viena iš labiausiai miglotų dalykų. Ar užtenka kompaktiško tualeto, kuris būtų jau nebe už tvarto, bet apskritai apie tualeto turėjimą verta kalbėti. Pirmojo pasaulinio karo etnografija dar parodytų vokiečių karių pasibaisėjimą, nes dauguma mūsų ūkininkų ir būdelių neturėjo. Kažkas gali sakyti, kad būdelių pastatymas jau yra modernizacija.

Peiliai, šakutės, baltos staltiesės ir lėkštės yra modernizacija? Tikriausiai jos yra. Ar dantų šepetėliai, asmeninė higiena kasdienybėje yra modernizacija? Akivaizdu, kad tai ne patys pagrindiniai dalykai.

Modernėjimo kelyje mokslininkai ieško solidesnių apibendrinančių savybių, kurios leidžia kalbėti apie tai, kad viena tauta yra moderni, o kita gyvena kitaip. Atrodo, kad modernizacija taip pat gali ateiti labai tradicinėmis formomis. Pagal tam tikras egzistencines savybes, pagal žmogiškuosius tarpusavio santykius galima sakyti, kad nesame labai moderni tauta, tačiau žvelgiant į turimus mobiliuosius telefonus ar vairuojamus automobilius, galima ir pasiginčyti“, – sakė E. Aleksandravičius.

Lietuviai yra labiausiai emigruojanti Europos tauta
Profesorius E. Aleksandravičius kelia klausimą, kodėl po 1990 m. lietuvių tauta išgyveno patį didžiausią emigracijos pliūpsnį. Niekada Lietuvos istorijoje nėra buvę, kad tiek daug žmonių būtų palikę savąją žemę.

„Galime sakyti, kad tai yra ekonomika, kažkur dešimt kartų didesni atlyginimai ir laisvos sienos. Judėti beraščiui, kai nemoka kitų kalbų, nesupranta kitos kultūros, pasidarė visiškai lengva. Kodėl tokio masto emigracijos nėra Vengrijoje? Galime pasakyti, kad tik dėl algų, bet kodėl, kai gerovė kyla, pasitenkinimas savuoju gyvenimu nedidėja.

Modernizacijos ir emigracijos santykis yra sudėtingesnis. XX a. modernumas susijęs su labai dideliu judrumu. Tiek olandai, tiek anglai turėjo sukūrę milžiniškas kolonijas. Kadaise Anglija buvo valdžiusi net trečdalį  pasaulio. Anglas, kad ir kur nuvažiuotų, to nelaiko emigracija. Pavyzdžiui, lietuviai, įgiję gydytojo profesiją, vyksta stažuotis į Londoną, o Londone gyvenantys gydytojai vyksta į Australiją. Tos šalys, kurios per istoriją yra labiausiai traumuotos, turi diasporinę sąmonę, o kitos, galima sakyti, neturi“, – pasakojo profesorius.

E. Aleksandravičius susirinkusiems teigė, jog lietuviai yra labiausiai emigruojanti Europos tauta, o tai dar labiau išryškina, kad lietuviai nyksta. Šiuo metu Europoje yra 13 tautų, kurios sparčiai mažėja. Profesorius išskyrė, jog mažėja ir kroatai, tačiau reikėtų pasiginčyti, kuri tauta mažėja didesniu greičiu. Tai, žinoma, kiekvieną skaudina ir vargina.

XIX a. pab. Vilniuje buvo 2 ar 3 proc. lietuviškai kalbančių žmonių, nors profesorius E. Aleksandravičius nesilaiko to principo, kad lietuviai yra tik tie, kurie kalbėjo lietuviškai. Jam lietuvis yra sudėtingesnis reiškinys.

„Jei mes sakome, kad Vakarų kraštas yra modernus, tada kiek išeivija iš ten parveža tam tikrų bruožų. XIX a. pab. kai kurios tautos tiesiog iš tikrųjų neturėjo jokių galimybių išgyventi be emigracijos. Didysis darbo siurblys su pramonės perversmu ir milijonais žmonių buvo JAV, kuri darbo rinką galėjo susiurbti iš vargstančios Europos. Pavyzdžiui, XIX a. pab. buvome labiausiai atsilikęs kraštas visame Vidurio Rytų Europos regione. Labiausiai atsilikęs agrariniu pobūdžiu, nes nei miestai vystėsi, nei pramonė kūrėsi“, – pasakojo profesorius E. Aleksandravičius.