Šio straipsnio rašymo motyvai
„Šiaulių naujienose“ skaitėme Liudviko Rulinsko straipsnį „Medis – augimo, jėgos, stiprybės ir amžinojo gyvybės atsinaujinimo simbolis“, kuriame komentuotos simbolinės medžio prasmės, būtent:  medis – neišsenkantis energijos šaltinis; visiems žinomas iš medžių gaunamų medžiagų naudojimas medicinoje (patarta paskaityti Manfred Himeb knygą „Medžiai gydo“);  žmonės, būdami arti medžių, dažnai pajunta paguodą arba įgyja naujo ryžto gyventi;

draugiškas ryšys su medžiu, kuris savo gyvybinėmis jėgomis lydi mus kasdienybėje ir sapnuose, yra pirmas žingsnis į teisingumą; daug žymių menininkų, filosofų ir poetų kartkartėmis lankydami „savo medžius“ pasisemdavo įkvėpimo ir naujų kūrybinių jėgų; žinojimas, kad žmonės ir medžiai turi bendrą likimą, dar nėra visai išnykęs iš žmonių sąmonės ir šiandien įgauna naujos energijos.

Reikia pasakyti, kad kiekvienas mūsų iš savo patirties pasakytume ir kitų sąsajų, rodančių žmogaus ir jo aplinkoje augančio medžio tarpusavio ryšį.

Man gyvenime dažnokai teko „bendrauti“ su medžiais: gėrėtis ir didžiuotis jais, jų gailėtis ir net bijoti. Iš kur tokios būsenos? Tikriausiai jos kildavo dėl to, kad mano tėvelis žinojo be galo daug dalykų apie medžius iš pasaulio mitologijos, buvo sukaupęs gausybę praktinių stebėjimų, todėl brangino tuos augalus su kamienais ir šakų vainikais. Tėvelis mano, penkerių metų berniuko, sąmonėje suformavo išskirtinai pagarbų požiūrį į Stelmužės ąžuolą, įskiepijo meilę tūkstančio metų senumo Kurtuvėnų ąžuolui ir kt. Nuolat girdėdavau pasakojimus ne tik apie tų medžių išskirtinumą, bet ir apie tai, kokie žymūs žmonės jų pavėsyje ilsėjosi...

Ryšys su medžiu – prigimtinės kultūros dalis
Prigimtinė kultūra – per neapibrėžtą laiką susiklostęs regiono, giminės, labiau šeimos ar net atskiro asmens teigiamas požiūris į visa, kas yra šalia tavęs, gebėjimas toje vietovėje prisiminimais grįžti į praeitį, rasti joje širdžiai brangių dalykų, gėrėtis jais ir mėgautis patirta dvasine atgaiva. Šiuo aspektu, manau, – medžiams tenka nemažas vaidmuo, formuojantis kiekvieno žmogaus prigimtinei gamtojautai ir ekologinei jo sąmonei.

Iš vaikystės metų atmintyje liko gyvi kurtuvėniškių – mokytojų, mokinių, miestelio gyventojų – praktinio ryšio su medžiais vaizdai. Šalia mokyklos ošė nuostabių eglių alėja. Kurtuvėnų centrinę gatvę puošė keli galingi kaštonai. Į jų viršūnes išskirtinėmis progomis būdavo keliami ąžuolų vainikai, skirti  atvykstantiems svečiams – vyskupui, Lietuvos kariams ir kitoms tautos asmenybėms – pagerbti.

Neišdildomai įkrito atmintin ypatingas įvykis, kai pirmosios okupacijos vieną rytą šalia mokyklos prie pat okupantų rusų ginkluoto kariškio posto augusiame aukštame berže suplevėsavo trispalvė vėliava.

Nežinau nei idėjos iniciatoriaus, nei tendencijos, kodėl buvo nuspręsta  įvažiavimą į mokyklos teritoriją papuošti kaštonais. Juos sodino mokiniai, bet nuolatinis prižiūrėtojas buvau aš. Kaštonai kasmet stiebėsi aukštyn, gražiai sužaliavo.

Prigimtinės kultūros požiūriu įdomu tai, kad po septynerių metų, t. y. 1947-aisiais,  mūsų šeimai parbėgus iš Sibiro tremties, aš – keturiolikmetis jaunuolis pirmiausia skubėjau prie tų aukščiau išvardytų medžių. Kažkokio nenusakomo jausmo vejamas iš Viekvedžių kaimo bėgte bėgau 6 km į Kurtuvėnus, kad pamatyčiau eglių alėją, savo sodintus kaštonus ir mokytoją Juliją Petniūnaitę, kuri anuomet organizavo trispalvės iškėlimą.

Deja, kaštonų ir eglių nebebuvo: šiuos brangius man medžius ištraiškė vikšrais okupantų rusų tankai... Begalinis liūdesys sukaustė mano širdį visiems laikams. Ir dabar, kai tenka pravažiuoti per Kurtuvėnų miestelį, tie patirti vaikystėje jausmai atgyja.

Taigi, medis gali sužadinti ir sunkius išgyvenimus, bet pastarieji niekad nebūna vieni – šalia jų pamąstymai, pasvarstymai, stiprinantys saviugdą.

Beržai – istorinio įvykio ženklai
Ypatingi jausmai ir prisiminimai liko iš vienos mano kelionės 1947 m., kai senelė Felicija vežė mane su mama į svečius pas gimines. Važiavome arkliuku nuo Bubių link Kryžkalnio. Visas kelias vingiavo tarp gražuolių baltakamienių beržų. Nepaprastas jausmas užplūdo mane, nes tokio vaizdo per savo keturiolikos metų gyvenimą nebuvo tekę matyti. Jausmai dar labiau sustiprėjo, kai senelė papasakojo, kad tuos beržus sodino valstiečiai 1928 m. Lietuvos dešimties metų nepriklausomybei pažymėti.

Labai gaila, kad Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga apie juos neišgirdome nė vieno žodžio, šalia kelio niekur nėra ir užrašo apie tą faktą. O ir  daugelio beržų jau nėra... Jų vietose – tuščios kiaurymės... Pažvelkite į šią nuotrauką. Taip  šiandien atrodo šio istorinio kelio pradžia.

Abejingieji prigimtinei regiono kultūrai tikriausiai man pasakytų: „Šie medžiai pasodinti ne vietoje, trukdo eismui.“ O kad būtų svariau, pridurtų žodžius – jie ligoti.

O kaip su ten gyvenančių ar gyvenusių Lietuvos piliečių emocijomis, kurias žadina prigimtinė jų kultūra? Nejaugi ir jas įvardysime kaip ne laiku ir ne vietoje išsakytas? Gal ir istorinio įvykio ženklus įvardysime kaip nebuvusius, likviduosime kaip trukdančius gyventi?

Ąžuolas, turintis šiauliečio vardą ir pavardę
„Medžiai, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Vienos rankos juos sodina, kitos slaugo, laisto, trečios – gina nuo kirvio, globoja, o paskutinės – nužudo pjūklu“, – rašė Romualdas Rutkauskas straipsnyje „Alfonso Samio ąžuolas“ („Sibiro Alma Mater“, 2012, p. 52). „Vis mažiau likę liudininkų, prisimenančių statybininkus, 1963 –1964 metų žiemą stačiusius penkiaaukštį baltamūrį Aušros take, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tada prieš mūrijant reikėjo sumontuoti bokštinį kraną, o toje vietoje stypsojo ąžuolaitis, matyt, sodintas senojo, jau nuversto namelio šeimininko“ (ten pat). Toliau rašoma, kad darbininkai buvo linkę medelį nupjauti, bet meistras Alfonsas Samys buvęs nepalenkiamas – glebaus ąžuolaičio gyvybę privalu išsaugoti. Ir jokių kalbų!

Statybininkai tą sunkiai išsaugotą medelį ir „pakrikštijo“ jo gelbėtojo vardu bei pavarde. Sako, kad vyresni to namo gyventojai ir dabar tą ąžuolą taip tebevadina.

Taigi, lipdamas laiptais link Auksinio berniuko, matai šį ąžuolą ir malonu prisiminti iškilų žmogų – statybininką.

Prisiminimai apie medžius Kalnuotajame Altajuje
Išskirtiniai prisiminimai aplanko iš gyvenimo tremtyje Kalnuotame Altajuje. Man, vaikui, buvo labai keista, kad mūsų gyvenvietėje neaugo nė vieno medžio – vietiniai gyventojai jų nesodino. Tačiau kalnuose, kurie supo mūsų varganas trobas, kerojo galingi medžiai. Gyventojai juos kirto malkoms, pirmiausia – arčiausia namų augusius... Atrodė, kad gamtos grožis jiems visai nesvarbus... Matyt, jį nustelbė noras nesivarginti. Kai teko toje vietoje apsilankyti po keturiasdešimties metų – visi artimųjų kalnų medžiai nuo gyvenvietės pusės buvo iškirsti...

Būtina pastebėti, kad tikrieji šeimininkai – altaječiai – gerbdavo medžius. Jiems dažnokai tekdavo  kopti  aukštų  kalnų šlaitais, keliantis iš vienos gyvenvietės į kitą. Kai pasiekdavo savo kelionės aukščiausią vietą, ant ten augusio maumedžio pririšdavo spalvoto audinio juostelę. Tai savita ritualinė padėka, kad pavyko pasiekti kalno viršūnę. Taip pamažu visas medis virsdavo tarsi kalėdine eglute, kuri tikrųjų altajiečių būdavo labai gerbiama ir godojama.
                
Medžio išsaugotas atminimas
Dažnokai pasitaiko, kad medžius prisimename liūdnomis aplinkybėmis. Vienas tokių atvejų mano gyvenime nutiko Kalnuotame Altajuje. Trys lietuvės moterys,  kurių viena buvo mano mama, šienavo. Bedirbant užėjo audra, šienautojos nuo lietaus pasislėpė po labai aukštu maumedžiu. Netikėtai į tą maumedį trenkė žaibas. Algimanto Jakučionio mama, stovėjusi prisiglaudusi prie kamieno, žuvo nuo žaibo iškrovos. Jos sūnelis liko visiškas našlaitėlis: ir be tėvelio, ir be mamytės.

Lietuviai tremtiniai palaidojo Algimanto mamą. Mano tėtis iš ten pat nukirstų jaunų  maumedžių kamienų padarė kapui tvorelę, o keturiuose kampuose pasodino po medelį.  Ant to maumedžio, po kuriuo žuvo lietuvė, kamieno vyrai išdrožė kryžiaus ženklą. Eidami pro šalį, kiekvienas mūsų sustodavome tylos minutei, sukalbėdavome maldą. Taip šis galiūnas tapo mums koplytstulpiu.

Po keturiasdešimties metų mes su Algimantu atvykome parsivežti jo mamytės palaikų. Minėto medžio neberadome. Kažkoks niekšelis atėmė jam gyvastį – nupjovė... Tačiau medžio kamieno dalis su išdrožtu kryžiumi tebegulėjo šalia kelmo...Ypatingi jausmai mus užgulė... Supratome, kad tas žmogysta nedrįso minėtą koplytstulpį sunaikinti iki galo.

Tąkart, beveik po pusės amžiaus atvykę į savo tremties vietą, skubėjome ieškoti  Algimanto mamos kapo. Nebematėme. Tik staiga pastebėjome keturis maumedžius kvadrato formos žemės kampuose, o jų kamienuose įaugusias kapo tvorelės konstrukcijas. Supratome, kad mūsų pasodinti medeliai augo, storėdami kamienai suspaudė kapo tvorelės konstrukciją ir išlaikė ją keturiasdešimt metų, kad mes galėtume surasti tai, kas mums buvo brangiausia – Mamos kapelį. Štai ir stebuklas...

Atgal į Lietuvą ir į Šiaulius
Gerbiamieji, mes privalome įsidėmėti – kiekvienam mūsų malonu prisiminti, kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis buvo įvykęs „susitikimas“ su medžiu.  

Visai neseniai, gamtojautos impulsų veikiami, įvairaus amžiaus šiauliečiai vaikščiojo ratais apie myriop pasmerktus, o netrukus ir nugalabytus medžius miesto Atgimimo aikštėje. Po to su fotoaparatais rankose tikėjosi atrasią sau pagrįstų įrodymų, kad tie suguldytieji miesto aikštėje tikrai buvo pavojingi žmonių gyvybei, nes sutrešusios / išpuvusios jų širdys. Deja... deja... Dažnokai grėslių protų daromų sprendimų verpetuose, ko gero, kyšo labai siaurų  asmeniškų interesų ausys.

Tikriausiai todėl mane kiekvienąsyk iki pat širdies gelmių jaudina žaibu sklindančios žinios apie Šiaulių miesto valdininkų svarstymus ir sprendimus kirsti mieste augančius medžius – be gailesčio, be gilesnio pamąstymo. Ta skaudžia tema teko kalbėtis su daugeliu šiauliečių. Retas kuris nesmerkė nusikalstamą požiūrį į Šiaulių miesto medžius. Tiesa, daug tos nuomonės palaikytojų buvo senjorų, tačiau – būtina įsidėmėti! – nė kiek ne mažiau vidutinio amžiaus šiauliečių ir jaunų žmonių mąstė panašiai. Tai svarbiausia.

Ir visai pagrįsta šiauliečių pasipiktinimo liepsna įsiplieskė dėl Kaštonų alėjos išsaugojimo. Neleiskime jai prislopti! Tai priklauso nuo mūsų. Nebūkime abejingi: rinkdami į postus  miesto valdininkus, prisiminkime  tuos susireikšminusius kandidatus, kurie apie prigimtinės kultūros dalykus nieko nenusimano ir išmanyti nenori.