Po „Brexit“ bei Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimai Prancūzijoje – vienas svarbiausių šių metų politinių įvykių pasaulyje. Nuo rinkėjų priklausys, ar populistinės, prieš elitą nukreipta retorika savo reitingus auginančios politinės jėgos ateis į Europą.

Tradicinės partijos lieka už borto
Pirminiai Prancūzijos prezidento rinkimų rezultatai rodo, kad antrajame ture susirungs centristas Emmanuelis Macronas ir kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen. E. Macroną palaikė beveik 24 procentai rinkėjų, M. Le Pen surinko keliais nuošimčiais mažiau. Apklausos rodo, kad antrajame rinkimų rate ją E. Macronas turėtų  įveikti nesunkiai. Balsavimas vyks po dviejų savaičių – gegužės septintąją.

„Šiuo atveju prognozės kaip ir pasiteisino. Visi keturi pagrindiniai kandidatai gavo gana panašų balsų skaičių. Nugalėjo E. Macronas, antroji liko M. Le Pen. Prognozuojama, kad prezidento rinkimus laimės E. Macronas. Kadangi jo partija vienintelė nuosekli ir Europos atžvilgiu entuziastinga – Europos ateitis užtikrinta“, – „Šiaulių naujienoms“ sako politologas Saulius Spurga.

Politologas įsitikinęs, kad Europai nereikalingi drastiški pokyčiai, ėjimas neaišku kur. Reikia toliau puoselėti ES vertybes ir jas stiprinti.

Likimo ironija, tačiau trys iš keturių kandidatų vienaip ar kitaip reiškia palankumą Vladimirui Putinui. Tuo tarpu E. Macronas – europietiškų pažiūrų kvalifikuotas politikas, apie kurį bent jau kol kas nieko kontroversiško negalima pasakyti. Be to, jis niekada anksčiau nekandidatavo jokiuose rinkimuose ir tik prieš 12 mėnesių įkūrė savo centristinį judėjimą, kurios branduolį sudaro paprasti aktyvistai. Tad jo tapimas Prancūzijos prezidentu reikštų didžiausią naudą Europai.

Politologo nuomone, faktas, kad pirmąkart per pastaruosius šešis dešimtmečius į rinkimų antrąjį turą nepateko joks kandidatas iš pagrindinių partijų – Respublikonų arba Socialistų, byloja apie sukrečiančius nacionalinės politikos pokyčius. Panaši tendencija pastebima ir kitose valstybėse. Žmonės pavargo nuo tradicinių partijų ir nori pokyčių.

Nori reikšmingų pokyčių
Anot pašnekovo, tokią tendenciją galima sieti su problemomis, kurias patiria ir turtingos šalys.

Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo buvo suprantama, kad būsimoji karta gyvens geriau negu buvusi, t. y. tuo metu gyvenimo standartai nuolat gerėjo. Tuo tarpu dabartiniai jauni žmonės netiki, kad ateityje gyvens geriau nei jų tėvai. Štai jaunimo nedarbas Prancūzijoje siekia 25 proc., panašiai yra ir kitose valstybėse.

Globalizacija, vertybių peržiūrėjimas, nauji žmonės, santykiai ir informacijos erdvė taip pat verčia viską permąstyti. Paprastas žmogus, žvelgdamas į globalizaciją, savo gyvenimą, nieko gero nebemato. Žmonės nebetiki „senųjų“ politikų pažadais ir balsuoja už tuos, kurie žada laiką atsukti atgal. Trečiasis faktorius, lemiantis netradicinių partijų iškilimą – migracijos problemos. Viešai skelbiama esą Europa su imigrantais nesusitvarko, todėl rinkimus ir laimi nestandartiniai sprendimai arba politikai.

Panašu, kad lietuviai taip pat ištroškę permainų. Tikėdamiesi geresnės ateities, savo balsą LR Seimo rinkimuose atidavė „valstiečiams“. Tačiau nuo pat pirmųjų darbo dienų partiją lydėjo įvairiausių skandalėlių šleifas. Nepaisant to, „valstiečiai“ toliau išlieka viena populiariausių partijų Lietuvoje.

S. Spurga sako, kad šį paradoksą visai nesunku paaiškinti: „Viskas nėra taip dramatiška. Žmonėms tiesiog reikia kažką palaikyti. Nepaisant įvairiausių skandalų, tokie lyderiai kaip Saulius Skvernelis, Viktoras Pranckietis – vis dar yra populiarūs, jais žmonės pasitiki. Be to, dar praėjo mažai laiko, kad būtų galima priimti sprendimus. Žmonės nespėjo pakeisti savo nuomonės. Lietuviai mato, kad anksčiau valdžiusios partijos nėra vertos pasitikėjimo, o „valstiečiais“, kaip santykinai nauja politine jėga, žmonės, matyt, vis dar tiki.“