Viename socialiniame tinkle pasirodžiusi informacija apie XIX amžiaus literatūrinius herojus privertė žagtelėti: „Ji jau nebejauna (eina dvidešimtus metus)“; „Senutei palūkininkei iš Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ buvo 42 metai“; „Į kambarį įėjo trisdešimties metų senukas“. Vadinasi, prieš porą amžių net trisdešimtmečiai buvo laikomi seniais? Gal todėl ir dabartinės pusamžės „žvaigždės“ pasitelkia visus triukus, kad tik atrodytų kuo jaunesnės. Specialistai teigia, kad viskas dėl įsisenėjusių stereotipų, kurių niekaip nenorime pamiršti.
Stengiamasi pabėgti nuo savęs
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas „Šiaulių naujienoms“ sako, kad jaunystės kultas kilo iš XX a. septinto dešimtmečio, kai aukštoji mada suformavo tam tikrus grožio standartus. Jauno, nesikeičiančio, nebręstančio žmogaus simbiozė vis dar gaji ir šiomis dienomis. Pati mados industrija bando su tuo kovoti, griauti įsisenėjusius stereotipus, tačiau nelabai sėkmingai. Todėl žmonės dar iki šiol gėdijasi savo amžiaus.
J. Dieliautas sako, kad tam yra keletas priežasčių. Žmonėms tiesiog lengviau pakartoti tą nusistovėjusią tradiciją, ateinančią iš fantazijų, sapnų, popkultūros, žiniasklaidos. Jie bando save sutalpinti į stereotipą, sunkiai suvokdami, kad susikurtas idealas nėra pasiekiamas.
Kita vertus, atsiranda ir paauglių, norinčių peršokti tam tikrą amžiaus ribą ir atrodyti labiau subrendusiems. Tuomet į paviršių iškyla dar viena problema – žmogaus vidus ir išorė nebesutampa.
„Atitinkamai aprengus paauglį, pasitelkus kosmetiką ir kitas grožio priemones, jį galima paversti trisdešimtmečiu ar net vyresniu. Lygiai taip pat iš trisdešimtmečio žmogaus galima padaryti penkiolikametį. Kitaip tariant, tai yra kaukės, kurias žmogus nori dėvėti ir kurias vėliau labai sunku nusiimti“, – pabrėžia filosofas.
Taigi žmogus prisiima socialinius vaidmenis, tam tikrus įsitikimus, nuostatas ir būdamas septyniasdešimtmetis save įtikina, kad yra vis dar jaunas.
Tačiau filosofas ragina susimąstyti, ką iš tiesų reiškia jaunystė. Galbūt jaunystė reiškia, kad žmogus dar nebrandus, infantilus, jaunatviškai neapsisprendęs, neturintis refleksijos, nesuvokiantis, kas vyksta. Visa tai yra jaunystės vitalizmas. Tačiau nereikia manyti, kad šie dalykai yra nereikalingi, juk jeigu to nebūtų, nebūtų ir veržlumo, vitališkumo ir t. t.
„Gyvenimas yra lėtas, sudėtingas procesas, neretai ir dviprasmiškai skausmingas. Bet koks žmogaus sąmonėjimas vyksta ganėtinai skausmingai. Žmonės to nesupranta, nes bėga nuo savęs“, – akcentuoja J. Dieliautas.
Atsiduriama komiškose situacijose
Filosofas pastebi, kad požiūris į amžių, visais laikais buvo skirtingai suvokiamas. Galbūt ne veltui apie tai sukurta nemažai anekdotų. Štai vienas jų: „Devyniolikametės studentės, grįžusios į gimtąjį miestelį, nueina į diskoteką. Prie durų jas pasitinka dvylikametės ir įžūlia mina sako: ko jūs čia atėjote – pensijos atsiimti?“
Tai rodo, kad net dvidešimtmetės, paauglių supratimu, gali būti laikomas senomis.
Anekdotuose taip pat pašiepiamos šešiasdešimtmetės, kurios rėksmingai dalijasi informacija, teigiančia, kad pasipuošus madingais rūbais, nuėjus į vakarėlį, moterys galės jaunatviškai džiaugtis gyvenimu.
Tačiau ką visa tai reiškia iš tiesų? Kad tokie žmonės atrodo karnavališkai, komiškai, dviprasmiškai? Visuomenėje tokių grimasų matome daug, tik esmė ta, jog patys žmonės to nenori pastebėti, todėl kasdien pakliūva į komiškas dviprasmybes.
Neretai dėl tokio žmonių elgesio kaltinama visuomenė – esą kažkas kitas skatina taip elgtis. Tuo tarpu, filosofo nuomone, tai tėra neparuošti, skubūs apibendrinimai.
„Tai socialinės tapatybės problema. Filosofas Imanuelis Kantas yra sakęs, kad geriau atsilikti proto nei išvaizdos ar išorės prasme. Tačiau iš tiesų išorė turi derintis su vidumi, bet vietoj to mes bėgame kažkam iš paskos ir pažiūrėję į veidrodį nebematome savęs“, – sako J. Dieliautas.
Filosofo nuomone, neteisinga, kad visuomenėje nuvertinami vyresnio amžiaus žmonės. Mes klystame teigdami, kad senjorai atima darbo vietas iš jaunų. Iš tiesų čia į paviršių išlenda kita problema: valstybė neturi jaunimo ir aiškios socialinės politikos.
Štai ir dabar artėjant Seimo rinkimams politikai aiškina, kad kils atlyginimai, pensijos, tik niekas nepasidomi, kaip tai bus įgyvendinama. Anot filosofo, gautumėme daugiau naudos, jeigu labiau pasirūpintumėme, kaip padėti startuojančiam ir kažką darančiam žmogui. Deja, to mokykloje dėl laiko stokos niekas nemoko. Todėl ne visi sugebame atrasti savo vietą.
„Žmogaus užduotis – pačiam išreikšti save. Tačiau ne visi sugeba tai padaryti ir į kažką pretenduoti. Būtent čia yra tikroji bėda. Tuo tarpu konfliktai, uzurpuojant tam tikro amžiaus grupę, teigiant, kad dėl jaunimo nedarbo kalti senjorai, yra juokingi. Kiekvienas turime išmokti parodyti ką gebame geriausiai. Ne amžius, bet mūsų elgesys, atlikti darbai, parodo, kas iš tiesų mes esame“, – pabrėžia J. Dieliautas.
Senatvė apipinta stereotipais
Tuo tarpu sociologė Gražina Rapolienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad senėjimo tapatumas Lietuvoje pirmiausia siejamas su chronologiniu amžiumi ir apibrėžiamas labiau negatyviai, dažniausiai jį siejant su socialinio statuso, vaidmenų ir vertės praradimu, silpstančia sveikata ir nykimu.
Kitaip tariant, visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad vyresnio amžiaus žmonės yra ligoti, nesugeba mokytis, jiems būdingas fizinis ir protinis nykimas, aseksualumas ir pan. Be to, pagyvenusieji sulaukia prieštaringų kaltinimų: skundžiamasi, kad jie užima darbo vietas ir neleidžia įsitvirtinti jaunimui, kita vertus, kad yra vis sunkėjanti našta mokesčių mokėtojams.
Todėl žmonės vengia pripažinti savo amžių, nenori kalbėti apie senatvę. Kai kurie pradeda vengti viešumo, nori likti nepastebėti ar kelią užleidžia jauniems.
G. Rapolienės teigimu, bėda ta, kad nesistengiama požiūrio pakeisti: „Tokį požiūrį palaikome mes patys, sutikdami ir neprieštaraudami, kad senatvė yra nykimas, ligos, degradavimas, kad iš seno žmogaus nėra ko tikėtis, jis mažai ką tegali. Patys vyresnio amžiaus žmonės, neigiantys savo amžių ar užleidžiantys kelią jaunesniems. Žiniasklaida, palaikydama ir sutirštindama stereotipinius įsivaizdavimus. Rinkodara, peršanti amžinos jaunystės iliuziją ir kosmetines priemones nuo senėjimo (o mes – jas pirkdami).“
Visuomenei stinga tolerantiškumo
Sociologės nuomone, sunku pasakyti, ar daugiau problemų kyla dėl to, kad senas žmogus pats save labiau nuvertina ar kad jį nuvertina visuomenė. Anot jos, tai susiję dalykai, kurių negalima atskirti.
Žmogus pats savęs nenuvertintų, jei nejaustų visuomenės nuvertinimo ir jei pats nebūtų ilgą laiką nuvertinęs kitų – anuomet senų.
Šį ydingą ratą suka daug komponentų. Nuvertinant senatvę žala neabejotinai daroma visiems: ir tiems, kurie nustumiami, nepriimami tokie, kokie yra, ir tiems, kurie praranda galimybę pažinti, kokia gyvenimo patirčių įvairovė gali būti vyresniame amžiuje.
„Manyčiau, tam labiausiai reikia sąmoningumo: priešiškumo amžiui apraiškų atpažinimo, pasekmių suvokimo, tad reikalingi tiek masinių medijų darbuotojų, tiek įvairių specialistų, dirbančių su vyresnio amžiaus žmonėmis, sociogerontologiniai mokymai, tolerancijos ugdymas ir priešiškumo vyresniam amžiui prevencija mokyklose“, – sako G. Rapolienė.
Vis dėlto, anot sociologės, įveikti priešiškumą senatvei įmanoma. Jeigu vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių būtų aktyvūs ir pastebimi visuomenėje (dirbtų mokamą darbą, prisidėtų savanoriaudami ar puoselėdami savo pomėgį), imtųsi sau malonių veiklų, prieštaraujančių stereotipiniam senatvės įsivaizdavimui, aplinkiniai pradėtų keisti savo suvokimą apie seną žmogų, jo vietą visuomenėje. Tačiau tam reikia sudaryti atitinkamas sąlygas. Vyresnio amžiaus žmones būtina palaikyti ir nustoti diskriminuoti dėl amžiaus.
