Pasak profesorės D. Malinauskienės, atlikti tyrimai atskleidė, kad socialiniai gebėjimai yra problemiškiausia priešmokyklinio amžiaus vaikų gebėjimų sritis.
Ramunės DAMBRAUSKAITĖS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Kiekvienos žmonių kartos gebėjimai ir kitos savybės kinta priklausomai nuo juos supančios aplinkos. Jau Y kartos atstovai (gimę 1980-1999 m.) yra pranašesni už X kartą (1965-1979 m.) imlumu technologijoms. Šiuolaikiniai Z kartos vaikai dar gudresni: technologijų dėka jie anksti išmoksta skaityti ir kitaip tobulėti. Išmanesniems vaikams – išmanesnės ugdymo programos, kuriose pirmiausia akcentuojamas dėmesys vaiko socialiniams ir mokymosi įgūdžiams. Ypač daug dėmesio turėtų būti skirta bendrųjų vaiko gebėjimų ugdymui - tokių kaip savarankiškumas, atsakingumas, kūrybiškumas, mokėjimas elgtis įvairiose situacijose, susitarti, susikaupti. Laukiamas ir labiau individualizuotas ugdymas, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko patirtį, išgales, mokymosi poreikius.
Socializacija trunka visą gyvenimą
Šiaulių universiteto Edukologijos katedros vedėja profesorė Daiva Malinauskienė teigia, kad vaiko savarankiškumas yra labai svarbus priešmokykliniame amžiuje – to neturėtų pamiršti nei tėvai, nei pedagogai. Savarankiškumo vaikas gali mokytis žaisdamas, bendraudamas, stebėdamas, bandydamas ir t. t.
„Atnaujintoje bendrojoje priešmokyklinio ugdymo programoje didelis dėmesys yra skiriamas vaikų socialiniams ir mokymosi mokytis gebėjimams. Socialinių gebėjimų sąvoka yra plati. Vaikui, kuris ruošiasi į mokyklą, svarbu, kad jis nebijotų bendrauti su bendraamžiais, taip pat ir su suaugusiais žmonėmis. Vaiko socializacija – visą gyvenimą trunkantis procesas“, - sako D. Malinauskienė. Kad socializacija būtų sėkminga, pedagogui būtina pažinti vaiko socialinę prigimtį, jo patyrimo įvairovę, tinkamai įvertinti vaikų, kurie ateina į grupę iš įvairios socialinės aplinkos, gebėjimus, pastebėti lankiusiųjų ir nelankiusiųjų darželį socialinio patyrimo skirtumus, jų elgesio ypatybes.
Priešmokyklinis ugdymas – privalomas?
Kaip pasakoja profesorė, prieš keliolika metų buvo atliktas tyrimas, ar Lietuvos vaikai yra brandūs mokyklai.
VPU (dabartinio LEU) mokslininkų (Glebuvienė, Grigaitė, Monkevičienė ir kt.) atlikti tyrimai atskleidė, kad socialiniai gebėjimai yra problemiškiausia priešmokyklinio amžiaus vaikų gebėjimų sritis.
Pradėdamas eiti į mokyklą vaikas kartais net nežino pagrindinės informacijos apie save – kur jis gyvena, kur dirba jo tėvai, tėvų telefono numerių, o gyvenime būna taip, kad vaikas gali pakliūti į įvairias situacijas, tad šita informacija yra labai svarbi, kad viskas baigtųsi gerai.
„Socialiniai gebėjimai, ko gero, silpni yra dėl to, kad per mažai kreipiamas dėmesys į tuos dalykus šeimoje. Dabartinis priešmokyklinis ugdymas yra visuotinis, bet neprivalomas. Tačiau praktiškai apie 90 proc. vaikų naudojasi šia institucinio ugdymo paslauga“, - tikina profesorė.
Lietuvoje pastaruoju metu vykstančiose diskusijose, į kurias įsijungė mokslininkai, švietimo politikai, pedagogai, tėvai, jau priimtas naujas sprendimas – greitu laiku priešmokyklinis ugdymas taps privalomas.
Z kartos vaikai ir jų ugdymas
„Mokslinėje literatūroje šiuolaikiniai vaikai yra vadinami Z kartos vaikais. Z karta (gimę po 1995 m.) neretai dar vadinama interneto karta, nes šios kartos vaikų gimimas sutapo su interneto atsiradimu. Jie nuo pat gimimo yra veikiami didžiulio technologijų antplūdžio. Dabartiniai vaikai jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be interneto, mobiliųjų telefonų, nešiojamų kompiuterių, vaizdo žaidimų ir t. t.“ - sako D. Malinauskienė.
Informacinės technologijos jiems suteikia daugiau galimybių bendrauti su draugais, rasti įvairiausios informacijos internete. Šios kartos vaikai jau ikimokykliniame amžiuje moka valdyti kompiuterį, o anksčiau tai buvo visai neįmanoma. Tai smalsūs, kūrybiški, aktyvūs ir dažnai labai išprusę vaikai.
Daugelis net technologijų dėka išmoksta skaityti, susirasti jiems reikiamą informaciją ir visaip kitaip tobulėti. Keičiantis vaikams, plečiantis technologijoms, turi keistis ir tokių vaikų ugdymas. Šiandieniniame vaikų ugdyme vyraujanti nuostata - ugdymas grindžiamas į vaiką orientuota paradigma, kuri pirmiausia akcentuoja vaiko individualumą, jo patirtį, poreikius, gebėjimus, nuomonę. Būtent remiantis šia paradigma turi vykti ugdymas ikimokyklinėse įstaigose bei mokyklose.
„Tačiau kaip bebūtų liūdna, ugdymo programos ne visada spėja keistis drauge su vaiku. Vaikai nori, kad ir pedagogas pirmiausia būtų jų draugas, patarėjas, o ne tik žinių perteikėjas. Reikia atsiminti, kad suaugęs žmogus vaikams netampa autoritetu vien dėl savo amžiaus“, - primena profesorė.
Anot jos, taip pat svarbi ir grupių ar klasių aplinka, kurioje vaikas gerai jaučiasi, ugdosi ir praleidžia didžiąją dienos dalį.
„Su ikimokyklinuko ar mokinio krepšelio atėjimu į jas prasiplėtė ugdomosios galimybės, dabar įstaigos gali įsigyti daugiau ugdomųjų priemonių, atsirado šviesos stalai, interaktyvios lentos, apie kuriuos net nesame girdėję. Šiuolaikiškai įrengta grupės / klasės ugdomoji aplinka skatina vaikus tobulėti: ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus, tyrinėti jiems aktualius dalykus“, - sako D. Malinauskienė.
Technologijų amžius kelia didesnius reikalavimus visiems. Kaip pasakoja profesorė, dabartiniai vaikai turi daugiau galimybių tobulėti, tačiau ir savotiškai yra nuskriaustieji.
„Mūsų darbo ir gyvenimo tempas – didelis. Vaikams dažnai neužtenka dėmesio, trūksta bendravimo, pasikalbėjimų, žaidimų su artimiausiais vaikui žmonėmis. Statistikos departamento duomenimis, tėvai su vaikais bendrauja vidutiniškai vos 7 minutes per dieną“, - teigia profesorė.
