Romualdas BALIUTAVIČIUS
Europėjame jau seniai, tačiau vis dar tebesame kojomis - Europoje, o galvomis – kažkur „už Uralo žemės galo”. Teisus buvo Volodia Leninas, teigdamas, jog komunizmą pastatyti yra juokai, palyginti su to, ką reiškia „sukurti naują žmogų” - t. y., pakeisti mąstyseną.
Buvome įpratę, jos sovietinėje visuomenėje kiekvienas bet kokias pareigas einantis žmogėnas buvo padėties viešpats, ponas, o likusieji jam tarnavo, nešė dovanas arba jau bent stengėsi neužsitraukti tokio nemalonės. Nuo šitos epochos praėjo du dešimtmečiai, bet ne kažkas tepasikeitė. Jei kur Vakaruose klientas, pirkėjas ar keleivis yra „ponas” - jis moka už paslaugą, o kiti jam tarnauja, tai pas mus viskas apversta aukštyn kojomis: toks žmogus yra tartum „baudžiauninkas”, kurį bet kada gali iškoneveikti „ponas” - kad ir ta pati rūbininkė dėl nutrūkusios pakabos ar pirtininkas dėl neuždarytų drabužių spintelės durų, o autobusų vairuotojai bei kontrolieriai ir toliau keleiviams „sukioja rankas”. Toks įspūdis susidarė iš skaitytojų laiškų, skambučių bei vizitų į redakciją.
 
Pamiršo invalido pažymėjimą
 
Klaipėdos gatvės gyventojas K. G. (vardas ir pavardė žinoma) sako lapkričio 30-osios vakarą miesto maršrutiniu autobusu Nr. 4 važiavęs namo. Stotelėje, prie P. Višinskio bibliotekos, į autobusą įlipo saugos tarnybos „Dorsimus” komanda ir ėmė tikrinti keleivių bilietėlius. K. G. teigia kontroliuojančiam asmeniui pateikęs lengvatinį talonėlį, nes yra neįgalus, tačiau tąkart pamiršo  pasiimti invalidumą liudijantį pažymėjimą...
 
„Netikrą zuikį” dorsimiečiai pristatė į policiją, kur ilgai nustatinėjo jo tapatybę. K. G. visa tai vadina „bjauria istorija”. Neneigia nusižengęs galiojančiai tvarkai, bet tikėjosi nors kiek žmogiško supratimo – kam nepasitaiko? O, pasirodo, be reikalo. „Ponai” į šį „baudžiauninko” užmaršumą sureagavo labai griežtai.
 
- Nežinau aš to įvykio, bet jei taip buvo, reikia vežiotis pažymėjimą. Privalo turėti, - sako Štaras, dorsimiečių vadas, neradęs reikalo pasisakyti savo vardo.
 
- Privalo. Bet atsitiko taip, kad žmogus pamiršo. Juk galima buvo kažkaip išsiaiškinti? - bandome apčiuopti ką nors žmogiško pašnekovo intonacijose.
 
 - Jei pamiršo, yra bauda numatyta: nuo 20 iki 40 litų. 
 
 - Anot jūsų, viskas šioje situacijoje teisėta ir gražu? - klausiame.
 
 - Taip.
 
Galima tik pavydėti tiems, kuriems dėl savo veiksmų niekada nekyla abejonių...
 
„Išeliminavo” nepilnametį
 
Metams baigiantis į redakciją užsuko ponia P., Žagarės gatvės gyventoja, kurios penkiolikmetis anūkas po 20 valandos vakaro iš spektaklio važiavo namo miesto maršrutiniu autobusu. „Neginu jo, - kalbėjo moteris. - Iš pirmo karto nepavykus pažymėti talonėlio, jis pakartojo darsyk... Parko stotelėje įlipę „Dorsimus” tikrintojai nepilnametį „baudžiauninką” nusivedė į savo mikroautobusą, paėmė iš jo likusį nepažymėtą talonėlį, surašė aktą ir paleido, primindami, jog reikės susimokėti 80 litų baudą. Anūkas pinigų ir talonėlių tąkart nebeturėjo, tad grįžti jam reikėjo į Medelyną sutemus ir pėsčiomis. Ar teisingai pasielgė „Dorsimus” darbuotojai su nepilnamečiu?” - klausė moteris.
 
O, taip. Ponas tam ir ponas. Jis visada žino, kas jo baudžiauninkui geriau.
 
Įstatymas - tai aš?
 
Laišku į redakciją kreipėsi Vytauto gatvės gyventoja Vanda T. (pavardė redakcijai žinoma). „Prašau įvertinti miesto autobusų kontrolierės darbą... - rašo ji laiške. - 4-ojo maršruto autobusu važiavau į Rėkyvą. Įlipo kontrolierių ekipažas. Turiu negalios pažymėjimą, bet žemo ūgio, tamsiaplaukė kontrolierė (vėliau iš keleivių sužinojau, kad jos vardas Stefa) pareiškė, kad jis netinkamas, nes neparašytas mano darbingumo procentas. Mane it didžiausią nusikaltėlę išlaipino ir nusivedė prie autobusėlio. Pareikalavo, kad pasikeisčiau pažymėjimą. Vėliau socialinėje rūpyboje sužinojau, kad pensininkams darbingumas nenustatinėjamas. Vadinasi tąkart be reikalo buvau išlaipinta ir šalau laukdama kito autobuso. Sausio 22 d. istorija pasikartojo... Kodėl kontrolierė nežino jos darbą liečiančių įstatymų? Kodėl nesegi kortelės, kurioje būtų nurodyta kontroliuojančio asmens pavardė, vardas – nereikėtų to klausinėti keleivių?” 
 
Ak, gerbiamoji, kur jau čia mes vertinsime „ponios” elgesį – patys važinėjame autobusais... Nedera svarstyti veiksmų to, kam tarnauji. Kuriems galams kontrolierei Stefai žinoti įstatymus? Jūsų aprašytoje situacijoje ji pati yra ponas, valdžia ir įstatymas.
 
Išplėšė iš rankų pažymėjimą
 
Kita pensininkė - T. J. (pavardė žinoma) į redakciją užėjo pati. Istorija kaip du vandens lašai panaši į aukščiau aprašytąją. „Įlipo kontrolė. Mano rankos sušalusios, sugrubusios. Skubėdama išbėriau pinigėlius... Pačiupo pažymėjimą, ištraukė iš aplankalo, sulamdė...
 
- Tau jį reikia pasikeisti, - paliepė.
 
O vakar, grįžtant iš vaikų, vėl toji kontrolierė įlipo prie Elektros tinklų. Vengdama konflikto norėjau pažymėjimą pateikti kitai jos porininkei, sakau, gal bus ramesnė? Bet pirmoji man jį tiesiog išplėšė iš rankų. Buvo didelė gėda. Gal ir pažįstamų autobuse važiavo. Maža, ką pagalvos...”
 
Ponų nemėgėjas Nr. 1 – Leninas - mokė, jog klaidinga laukti ir tikėtis, jog kitas ponas bus geresnis. Nežinia, kiek čia ta mintis tinka, bet vis dėlto...
 
Privėrė durimis ir dar iškoneveikė
 
Šiaulietė V. B. į redakciją užsuko po to, kai jos mamą, garbingo amžiaus sulaukusią ir sveikatos problemų turinčią moterį, durimis prispaudė ir tyčiojosi autobuso vairuotojas.
 
„Gytarių stotelėje mamai lipant į 6-ojo maršruto autobusą, ją stipriai prispaudė durys. Atsitiko, kaip atsitiko, tačiau vairuotojas ją taip vežė kurį laiką, o toliau elgėsi labai brutaliai, pradėjo šaukti bei svaidyti ciniškas replikas apie tai, kaip kažkada vienas autobuso vairuotojas užmušė du žmones ir, girdi, nieko neatsitiko... Mus tiesiog šokiravo šitokio lygio nežmoniškumas”. Moteris sako kreipusis į „Busturo” darbų saugos vadovą ir sužinojusi, jog autobusą vairavo R. B. (pavardė redakcijai žinoma). Nemalonus ne tiek pats faktas, kad prispaudė, bet kad seną žmogų šitaip ciniškai išplūdo visų keleivių akivaizdoje. Ar jis apskritai gali dirbti su žmonėmis?”, - klausė V. B.
 
Ką čia pridursi... Keleiviai turi būti nuolankūs, nes ponas yra autobuso vairuotojas. Kas gi nežino, jog ponas gali baudžiauninką nuplakti, išplūsti, pažeminti ir t. t. Sakytume, viskas (ne)normos ribose. Deja, taip...
 
P. S.
Papasakojome keletą istorijų iš visos jų gausos. Kone kasdien ateina arba skambina miesto autobusų vairuotojų bei kontroliuojančių asmenų nuskriausti keleiviai. Beveik visų tų bėdų buvo galima išvengti, jeigu tie, kurių pareiga tarnauti visuomenei, dažniau nusišypsotų, suprastų kito padėtį, „nesusireikšmintų” lyg „pasaulio bambos” ir nesielgtų lyg ponai su nuosavais baudžiauninkais.

Į viršų