Sako, tikras lietuvis turi pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų ir bent kartą per metus apsilankyti Palangoje. Kas šiais metais šiame kurorte dar nebuvote, puikiausiai galite spėti.
Mano jaunystės metais jei buvo paminimas žodis „atostogos“, tai sekantis būdavo „Palanga“. Neįsivaizdavome, o ir neturėjime galimybės kur daugiau atostogauti. Aišku, buvo atostogaujančių Šventojoje, bet atostogos tenai buvo vadinamos irgi atostogomis Palangoje. Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusių Bulgarijos kurortuose. Bet tai – jau išimtys.
Palanga ypač vasaros mėnesiais nuo seno buvo Lietuvos miestų gyventojų prieglobstis. Palangos vardas lietuviams kupinas istorinės ir net mitologinės reikšmės. Senovės pagonių šventovės vietoje pastatyta koplyčia žvelgia į Baltiją, o į krantą išplaunami gintaro gabalai, pasak legendos, – tai nuolaužos jūrų karalaitės Jūratės rūmų, sudaužytų į šipulius įtūžusio dievo Perkūno už tai, kad ši pamilusi mirtingąjį žvejį Kastytį. Vasaros sostinę puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika.
Sovietmečiu pliaže gaudė masė tranzistorių ir veik visi nustatyti lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai – naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku. Kooperatyvų laikais Palangos pliaže atsirado pirmieji prekiautojai didžkukuliais, čeburekais ir, kaip skelbiama šūkaujant, šaltu alumi. Tam sukaltoje lentoje ant tilto tris kartus per dieną tarnautojai kreida parašydavo, kokia oro, vandens temperatūra, koks bangavimas.
Gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovė Palangos uostą? Turėtume dabar dvi Klaipėdas. Įdomus faktas – 1824 metais grafas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos miestelį iš rusų generolo Ksavero Neselovskio už 177 171 sidabro rublį. Nuo tada kurortas ir išpopuliarėjo.
Skaičiau, kad Palangos miestelyje 1932 m. buvo 30 gatvių, 430 ūkio kiemų, 463 gyvenamieji namai, vidurinė ir pradinė mokyklos, elektros stotis, aštuonios gintaro dirbtuvės, 2500 nuolatinių gyventojų.
Prieškario istoriniai šaltiniai byloja, kad anuomet išsiruošti į kurortą reikėjo nemenkų finansinių išteklių, bet tam tikro socialinio sluoksnio atstovams išleisti žmoną į Palangą buvo garbės reikalas. Paprastai ponia į pajūrį mėnesiui ar dviem išsiruošdavo viena, vyras ją lankydavo tik savaitgaliais, todėl vasaros mėnesiais Palanga garsėjo kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamų galimybių romantiškiems nuotykiams.
Štai keli skelbimai „Palangos pliažo“ laikraštyje: „Palangos kopų deive, raudonai mėlynu maudymosi kostiumu, kuri pereitą sekmadienį ties maudyklėmis man žavėtinai nusišypsojai, atsiliepk. Trokštu su tavim susipažinti, nes Palangos gamtos grožį pajusiu tik greta Tavęs“, „To nepažįstamo pono, kuris man išeinant iš Palangos pašto įstaigos garsiai pasakė kitam ponui mano adresu: „ideališkas moters veidas“, prašau per „Palangos pliažą“ man pranešti, ar tai buvo komplimentas, ar iš širdies pasakyta? Man tas labai svarbu. Verutė“, „Ponas, kuris pereitą sekmadienį vaikščiodamas Palangoj prie Kurhauzo man nusišypsojai ir pasakei „Miss Lietuva“ – prašau atsakyti antrame „Palangos pliažo“ numeryje, ar tas pasakymas turi bent kokio realaus pagrindo, o jei neturi, tai kodėl? Miss Lietuva“.
Paslaugus kurorto laikraštis 20 centų už žodį buvo pasirengę spausdinti visus skelbimus. Jau tuomet skelbimai paneigė mitą apie lietuvaitėms įgimtą drovumą: „Ieškau draugo kartu sezoną praleisti Palangoj. Į vyrus žiūriu, kaip į jausmų turiniui suteikiančius širdies formą. Praleista vasara daugiau gali duoti, kaip 9 nevasaros mėnesiai.“
Palangoje vasarodavo šalies prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis. Palangoje lankėsi ir plačiai pasaulyje žinomi žmonės – Adomas Mickevičius (1824 m.), skautų judėjimo įkūrėjas seras Robertas Baden-Powell’as (1933 m.), poetas, 1992 m. Nobelio literatūrinės premijos laureatas Josifas Brodskis (1967 m.). Šiandien Palanga ir toliau išlieka įžymių žmonių traukos centru – tiek muzikos, teatro, televizijos, kino, Lietuvių ir užsieniečių, nes Palanga turi puikiai išvystytas poilsio, pramogų ir viešbučių sferas.
Gaila, kad unikalus lėtapėdis tautinis kurortas liks tik prisiminimuose, tokį egzotišką kampelį gal būtų išlaikęs pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas, jei iš 1933 metų būtų persikėlęs į mūsų neramias dienas. Buvo inteligentas. Palanga juk savo prigimtimi panaši į pagyvenusią koketišką damą ir sintetika, botulino dozės jai tik pakenkė. Pritariu mintims, jog gražiausia Palangoje pagyvenusios poros, tyliai vaikštinėjančios pajūriu ar sėdinčios ant suolelių. Laimingi žmonės, kurie bent jau Palangoje žvelgia į tolį, o ne į telefono ekraną.
Šiemet apsilankęs Palangoje regi, jog didesnių pasikeitimų nėra. Nors pagrindinė Palangos gatvė pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis būtent Palangoje gimęs, bet visi svarbiausią kurorte laiko J. Basanavičiaus gatvę. Anksčiau ši gatvė buvo vadinama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu. Nė vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasčiausiai jos neišvengsi – ji veda prie tilto į jūrą. Kažkada hipių „basankės“ vardu pakrikštyta gatvė tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina.
O jei apie pasikeitimus kurorte, tai pasikeitusios nebent kainos. Brangiau. Ekonominės klasės dviviečio kambario viešbutyje kaina prasideda nuo 60 eurų (nors tokie kambariai greitai išgraibstomi) ir siekia net 100, liukso – dvigubai brangesni. Aišku, jei esi vienišas, tai kur nors palėpėje pas močiutę pigiau pernakvosi. Nors 20 eurų irgi gali prireikti. Tiesa, populiariausias J. Basanavičiaus gatvės restoranų patiekalas – cepelinai – kainuoja nuo 5 iki 7 eurų.
Graikijoje barmenas, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, pasigyrė, jog yra buvęs Palangoje. „Kaip patiko?“ – paklausėme mes. „Cool“, – sakė jis. Šiais metais, kad šalta nepasakysi. Gaila tik, jog besiskundžiančius, girdi, Palangoje nėra kas veikti, nes koncertai ar spektakliai – vienas kičas, sunkiai nuginčyčiau. Gerai tiems, kurie gali kelias valandas gulėti pliaže ar pirmyn atgal vaikščioti J. Basanavičiaus gatve. Man, tiesa, patinka takelyje prieš tiltą sėdėti ant suolelių ir žvelgti į jūrą, tik tie suoleliai veik visad būna užimti. Meno gurmanai aplanko Mončio muziejų. O kas toliau? „Domino“ teatras? Yra, mažai kas ir žino, suvenyrinių šunų muziejus (per 2 tūkst. eksponatų). Na, nebent atvykusiems iš miesto, kuriame yra Katinų muziejus gali būti kiek įdomu.
Kaip kasmet koncertų salėje buvo numatyti daugelio rusų atlikėjų koncertai. Rugpjūčio pradžioje turėjo koncertuoti Vera Brežneva, po kelių dienų Stasas Michailovas, bet jų koncertai atšaukti. Virusas. Todėl vienas paskui kitą seks Mikutavičiaus, Jankauskaitės, Prusaičio ir kt. koncertai. Rugpjūčio 19 poilsiautojai išvys Salvadorą Sobralį.
Bent aš būdamas Palangoje mėgstu apsilankyti prie kurorte stovinčių paminklų ir pasigrožėti skulptorių darbais. Kurorte priskaičiuoju septynis paminklus. Na, gal visų ir nežinau, gal dar koks yra kur užlindęs. O jų lankymą pradedu nuo Laiminančiojo Kristaus skulptūros priešais Tiškevičių rūmus. Sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta, o 1993 m. skulptoriaus Stasio Žirgulio atstatyta. Nors labiausiai mėgstu vėl ir vėl pabūti prie Roberto Antinio „Eglės žalčių karalienės“ ir Nijolės Gaigalaitės „Jūratės ir Kastyčio“. Ir visi kiti paminklai netoliese: „Rebeka“, dar žinoma pavadinimu „Vandens nešėja“, „Šaulys“, „Birutė“, „Šv. Panelė Marija“.
Vartau tik pasirodžiusį „Lapo“ leidyklos architektūros gidą „Palanga“. Kas sugalvojo spausti knygas mažytėmis raidėmis? Ir dar. „7 meno dienose“ šią knygutę recenzavusi Monika Krištopaitytė pastebi, jog norėtųsi tokių ano meto ryškių objektų, kaip „Žilvino“ poilsio namai, „Lino“ baseinas, „Auskos“ kompleksas, „Naglio“ kinoteatras ir kt., matyti ir to meto nuotraukas, tai yra jų spindesio dienų, o ne šiandienos vaizdus, kurie gali sudominti nebent skvoterius. Ypač gaila tų senų simpatiškų medinukų, kuriuos išstumia eklektiškos architektūros pastatai.
Pritariu tiems, kurie sako, jog jei būdami Palangoje neapsilankote vasaros skaitykloje, vadinasi, Palangoje nebuvote. Kiti taip kalba apie pasivaikščiojimą tiltu. Dėl tilto neginčysiu, bet man mieliausia, kai taip sakoma apie skaityklą. Per 50 metų Vytauto gatvėje 72 įsikūrusi vasaros skaitykla žavi savo paprastute architektūra, jaukumu ir neatitrūkimu nuo gamtos.
Ši skaitykla bent man gražina gražiausias mintis apie knygas. Skaičiau, kad Švedijoje rašytojai, knygų leidėjai ir jų platintojai remiami per Bibliotekų fondą, kuriam valstybė moka po kroną už kiekvieną iš bibliotekų paimtą skaityti knygą. Be to, Švedijoje visais būdais remiama kultūra nuo Olofo Palmės laikų.
Mačiau, kaip moterys žaidžia knygomis. Viena išsitraukia kokią nors knygą, kita sako puslapį ir eilutę, kurie pirmieji šauna galvon, knygos turėtoja tai randa, skaito ir netikėtai įdomių minčių pasitaiko.
Tiesa, knygų šiandien išleidžiama daug. Kasmet per 300. Veik po knygą kasdien. Britė Ann Morgan užsibrėžė perskaityti po vieną kiekvienos pasaulio šalies rašytojo knygą (Jungtinių Tautų skaičiavimu, pasaulyje yra 196 valstybės). Supratusi, kad Didžiosios Britanijos knygynuose daugelio reikalingų knygų neras, Ann sukūrė tinklaraštį, kuriame pristatė projektą ir paprašė skirtingų tautybių literatūros mylėtojų patarimų: kokias knygas rinktis, kur rasti leidimą anglų kalba ir pan. Tikslą Ann pasiekė! O su lietuviška literatūra ji susipažino skaitydamas lietuvių moterų rašytojų antologiją.
Parinkau įdomių faktų apie knygas. Maloniam pasiskaitymui. Net nežinojau, kad Čechovas buvo aukštas, nes vis įsivaizdavau jį esant žemo ūgio. O Landsbergis jaunystėje labai panašus į Vudį Aleną. Kokia daina dažniausiai minima literatūroje? Pasirodo, kad tai „The Beatles“ daina „Hey Jude“. Ji paminėta net 55 knygose. Dažniausiai literatūroje minimas muzikantas yra Elvis Presley. Jį gali sutikti net 1 300 kūrinių. Dažniausiai rašytojų minimas filmas yra „Žvaigždžių karai“. Jis sutinkamas net 396 knygose. Užtikau nuorodą, kad visus šiuos duomenis galima rasti viename iš įdomiausių interneto puslapių „Small Demons“. Čia sužinojau apie didžiausią pasaulyje plaukiojantį knygyną. Laivo komanda – savanoriai. Laivo misija – nugabenti pigių knygų į tas šalis, kur jos sunkiai pasiekiamos, taip pat įkurti bibliotekas mokyklose, vaikų namuose, kitose visuomeninėse įstaigose.
Kai apsilankai Palangos vasaros skaitykloje, atrodo, kad pats kurortas tampa tobulesnis. Čia gera rytais neskubėti. Kai gali mėgautis nauja diena. Kai darai tai, ką esi suplanavęs. Spėji pasimėgauti vaizdais ir pastebėti smulkmenas. Tyla, ramybė... Net baruose miela – tyli muzika, niekas niekad nepapriekaištaus dėl decibelų. Pajunti, kad tikrai atostogauji. Sakysite, kad tai neįmanomas potyris? Gal ir taip, bet juk pasvajoti galima. Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip, – ir sielai, kuri mus tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat atostogauja ir atostogų nešvaisto vėjais. Be to, sakoma, kad per jas jis labiausiai globoja atostogautojus.
