Rugpjūtis, bent man, – pats tyliausias mėnuo. Ir tai, sakyčiau, viena iš geriausių rugpjūčio savybių. Net telefonas rečiau skamba. O juk, statistikos mylėtojai yra  paskaičiavę, per gyvenimą atsakome į 145 tūkstančius skambučių.

Žmonės visais laikais labai mėgo šnekėti. Nuo tada, kai išmoko. Jie šneka apie save, savo darbą, pasiekimus, atskleidžia paslaptis, apkalbinėja kitus. Tas šnekėjimas vieniems patinka, kitus užknisa. Ar jums maloniau klausytis ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad žymiai daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Užstalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską – ir šlovę, ir pinigų.

Vieni sako, jog lietuviai – tyli tauta, kiti teigia priešingai – kalbi. Per televiziją vykstantys dainų ir šokių projektai liudija antrą – kol dainininkai dainuoja o poros šoka, einame kaistis kavos ar arbatos, pavartome laikraštį ar knygą, bet vos tik ima kalbėti vertinimo komisijos nariai, privalu išklausyti.

Palyginau du bičiulius. Abu jie nėra kažkokie proto bokštai, tačiau vienas iš jų plepa ir plepa, kitas tyli. Aišku, kad kvailiu žmonės vadina pirmąjį. Apie antrąjį nieko negali pasakyti, tad mąsto, gal jis ir protingas. Bent man tylintys žmonės atrodo orūs. Tik patys turtingiausieji žino – pinigai mėgsta tylą.

Žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. O tiesa – visada per vidurį... Susimąsčiau apie tylą žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs, jog gerus santykius lemia ne tik mokėjimas susikalbėti, bet ir sugebėjimas gerai jaustis tyloje. Tyla yra bendravimo dalis. Kartais būna, kad tu tyli ir jautiesi nejaukiai. Kartais būna, kad tu tyli, o tyla reiškia meilę ir pagarbą. Kartais būna, kad žmogus tyli ir jautiesi kvailai. Kartais būna, kad žmogus tyli, o ta tyla yra kažkuo turtinga. Todėl klausiu: „Pasakyk, kodėl žmonės nepakenčia tylos ir nebegali gyventi be įjungto televizoriaus, radijo ar kito triukšmo šaltinio?“ O juk pati tvirčiausia šeima, kai abu niekam nereikalingi ir neturi su kuo pasišnekėti, nes bendrauti tuomet belieka vienam su kitu.

Kalbėtojai vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Tik sunkiau atpažinti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas, kaip tai, kad jis randasi dėmesio centre. Žmonės veržiasi į realybės šou, nori išsipasakoti. Juos ten varo noras būti matomiems. Sako, kad TV laidas apie nusikaltimus, blogus žmones, nevykėlius labiausiai mėgsta žiūrėti į juos panašūs, nes gali po to kitiems papasakoti, kad yra dar blogesnių už juos pačius. Be to, domina ir nematomos kitų gyvenimų pusės – tarsi žiūrėjimas pro rakto skylutę. Vos tik koks žmogus tampa žymus, tuojau atsiranda kas nors sėdėjęs greta jo mokykloje. Žmogus kartais net nesusimąsto, ko jam trūksta, kol kiti nepasigiria.

„Kalbėjimas yra menas, tačiau tylėjimas – dar didesnis menas“, – didžiųjų išmintis. „Tylėjimas“ – žodis paprastas, su konkrečia reikšme, nors dažniausiai jis reiškia nesikišti ten, kur nereikia. Tylėjimą vertinantys tyliai sau ir gyvena. Jiems gėda būti minioje ir laikyti rankose kartono lakštą, ant kurio būtų užrašytas koks nors reikalavimas. Ir kas turėtų būti ten parašyta, kad toks žmogus paimtų tai į rankas ir pats su tuo susilietų? Gal tas užrašas turėtų būti „Reikalaujame šaliai intelekto“? Tiesa, atsakinguose postuose tokių žmonių beveik neaptiksi. Jie abejingi, kai renkamas laiptinės seniūnas. Paprasčiausiai jie nemėgsta demagogijos. Jie ne politikai, nes politikai aktyvūs kalba, bet pasyvūs darbais.
Pasitaiko žmonių, kurie mums pasakoja kokį dalyką, kaip didžiausią paslaptį, būdami jį šimtams kitų išplepėję. Pasitikima mūsų plepumu ir manoma, kad mes tą „paslaptį” toliau pasiųsime. Bet mes tylėdami parodome savo išsiauklėjimą ir suduodame reikiamą smūgį tokiems „paslapčių” platintojams. O juk labai paprasta – jeigu apie ką nors negalima kalbėti, reikia tylėti. Blogiausia, aišku, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali.

Tyla visad siejama su dvasiniais dalykais. Deja, šiandien žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ yra įtartini ir paliekami kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus. Nors rekolekcijos visad turėtų būti reikalingos ir aktualios. Rekolekcijos – lotynų kalbos žodis – recollectio – susikaupimas tyloje.

O jei kalbi, tai turėk ką pasakyti. Krikščionybės istorijos knygos primena Antaną, Pranciškų, Augustiną, Joną Auksaburnį ir kitus šventuosius, didžius pamokslininkus, kurie sutraukda¬vę gausias minias žmonių ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jų pasiklausyti. Šiandien pamokslautojų daug, bet naudos jokios, o pats žodis „pamokslas“ mūsų visuomenėje liko itin nuvalkiotas ir nepopulia¬rus. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ sako, jog „pamokslas“ reiškia „pamokomą kalbą“. Būtų tai daugiau tarsi bažnytinis žodis, tačiau net ten to žodžio atsižada¬ma, o kas anksčiau buvo „pamokslas“, dabar vadinama „homi¬lija“. Tiesa, užsukus į provincijos bažnytėles dar galima išgirsti di¬daktinį pamokslavimą, bet ir tai jau vis rečiau.

Daug kalbantiems labai patinka pamokslauti. Šiandien, sa¬ko, pamokslai neduoda rezultatų, nes jie neįtikina: skamba juose ra¬ginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie giliau nepa¬liečia, viskas praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebū¬tų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys pamoks¬lautojai pagal savo pamokymus negyvena. Pamokslautojai turi remtis tuo, ko patys viliasi, ir sakyti tik tiesą. Populiarus vokiečių teologas ir pamokslininkas Frede¬rikas Biuchneris pastebi: „Daugelio pamokslų bėda yra ne pamokslininkų atitrūkimas nuo pasaulio, knygų ir technologijos, bet atitrūkimas nuo savo pačių gyvenimo ir gyvenimo žmonių, kuriems jie pamokslauja. Ar jie kalbėtų apie viltį, tikėjimą, meilę ar ką nors kita, tegu jų kalbėji¬mas remiasi gyva tiesa to, kaip jie patys išgyveno šiuos kilnius daly¬kus. Teišdrįsta jie būti patys savi¬mi.“

Rytų išmintis byloja, jog vaikus rei¬kia ne mokyti, o stebėti. Stebint nu¬kreipti reikiama linkme. Vienos šei¬mos tėvas sakė išmokęs užsienio kalbą, kad paskatintų dukrą jos mo¬kytis. Griežti dogminiai pamokslai, ujimas, barimasis auklėti nepadės. Gąsdinimu bausmėmis taip pat daug nepasieksi. Klasikinis teologinių studijų pavyzdys: mama, trumpam palikdama vaikus, prigrasino ūgte¬lėjusį sūnų neskriausti jaunesnės se¬sutės, nes Dievas nubaus. Mamai iš¬ėjus brolis patampė sesutę už kasų, nes tiesiog smalsu buvo, kaip tas Dievas nubaus.

Dar vienas svarbus dalykas kalbant – pauzės reikšmė. Pavyzdžiui, kai pašnekovas baigia kalbėti, vietoj greito atsakymo verta padaryti bent keleto sekundžių pauzę. Tai svarbi bendravimo subtilybė. Psichologų pamokymuose užtikau net kelis pauzės privalumus.

Pavyzdžiui, kaip svarbu būti pauzės meistru, tai yra, nejausti jokio diskomforto ar nejaukumo, kai pokalbio metu stoja tyla. Trumpas stabtelėjimas prieš atsakant yra efektyvaus bendravimo proceso dalis. Pirma, tokiu būdu galima išvengti nemandagiai nutraukti pašnekovą, jeigu jis trumpam nutilo tik tam, kad surikiuotų tolimesnes norimas perteikti mintis. Jei neskubėsite įsiterpti, daugeliu atveju pamatysite, kad pašnekovas kalbės toliau ir suteiks papildomos reikalingos informacijos.

Antrasis tylios pauzės privalumas yra tas, jog tylos pertraukėlė signalizuoja pašnekovui, kad jūs svarstote ir galvojate apie išsakytą nuomonę. Tai aiškus ženklas, kad jums rūpi ir įdomu. Būti išgirstam ir suprastam yra savotiškas nebylus kito asmens komplimentas. Tokia tyla leidžia kitam žmogui pasijusti vertinamam.

Trečiasis pauzės privalumas – galimybė patiems tyliai pamąstyti ir geriau suvokti ką tik pasakytus žodžius. Dūmoti pusvalandį nėra būtina, kalbama apie keliolikos sekundžių stabtelėjimą. Neilga pauzė padeda skaityti tarp eilučių. Ir kas svarbiausia – pauzės nieko nekainuoja.

Geriau patylėti, bet nesakyti „ne“, nes tas „ne“ gali sukelti neigiamus jausmus. Į visus pasiūlymus, geriau atsakyti: „Būtinai apie tai pagalvosiu.“

Iškrypusioje Vakarų Europoje ir JAV tylėjimas paprastai laikomas nesugebėjimu bendrauti, tačiau Rytų pasaulyje tai yra sudedamoji socialinių santykių dalis. Anot kinų patarlės, tie, kurie žino, nekalba; tie, kurie kalba, nežino. Rytuose tylėjimas reiškia įsiklausymą ir mokymąsi. Tyla – tai būdas apginti individualumą ir privatumą, tai pagarba kitų individualumui. Didelis dalykas priprasti prie ilgos tylos ir mokėti likti kantriam.

Nuo kvailų klausimų niekad nepabėgsite. „Kaip sekasi?“ – į šį klausimą tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis, kaip ir kiekvienas lietuvis, be abejo, turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiajam nuotaikos, atsakykite, kad problemų turite. Stenkitės atsakyti kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, o smulkmenos nelabai ir domina. Jei pašnekovo norite atsikratyti, pradėkite pasakoti, pavyzdžiui, kokias knygas pastaruoju metu skaitote. Nors nuo nemalonių ir nepatogių klausimų gyvenime niekur nepabėgsite. Jie visada jus suras. Neverta gadinti nuotaikos, verčiau išsiugdykite imunitetą. Būkite paruošę keletą standartinių, paprastų ir mandagių atsakymų. Sako, kad galima išbristi iš bet kokios padėties, tereikia tik apsukrumo ir šiek tiek melo.

Kiekvienam atrodo, jog jo pasakojama istorija įdomiausia. Todėl teksto pabaigai nesusilaikysiu ir aš nuo vienos istorijos papasakojimo.

Jogailos sūnus Vladislovas laikomas žuvusiu mūšyje su turkais, vykusiame 1444 m. prie Varnos, dabartinės Bulgarijos teritorijoje. Jo žūties vietoje prie Varnos karaliaus atminimui yra pastatytas memorialas, o Lenkijoje, Vavelyje, stovi tuščias sarkofagas, nes nei karaliaus kūnas, nei jo šarvai po mūšio niekada nebuvo rasti.

Sklido legendos, bet jos faktais nebuvo patvirtintos, kad turkai žuvusiojo karaliaus galvą užkonservavę meduje vežiojo visiems rodydami. Nerasta jokio patvirtinimo, kad taip buvo iš tikrųjų. Bet tuo pačiu kiti šaltiniai skelbė, kad dalis tuometinės lenkų diduomenės nujautė, kad karalius nežuvęs ir kurį laiką dar laukė, neskubėjo rinkti naujojo karaliaus. Tą faktą, beje, skelbia bulgarų, rumunų, vengrų ir kitų šalių šaltiniai, apie tai užsimena tiek lenkų, tiek ir atskiri Lietuvos istorikai.

O sensaciją apie Vladislovą ir Kristoforą Kolumbą, girdi, jau daug amžių saugoja Madeiros salos gyventojų atmintis. Pasakojama, kad Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas sunkiai sužeistas pasitraukė iš mūšio ir kurį laiką slapstėsi, po to gydėsi ir slapta gyveno Italijoje. Vėliau, kiek atsigavęs, nusigavo į Portugaliją ir gavo šios šalies karaliaus Alfonso V prieglobstį, gyveno jo dvare. Iš čia susiruošė ir iškeliavo lankyti Šventosios Žemės ir šventųjų vietų. Ten buvo įšventintas į Šv. Kotrynos ordino riterius. Grįžęs į Portugaliją vėl buvo globojamas Portugalijos karaliaus Alfonso V, jo brolio princo Henry, The Navigator (Henriko Keliautojo), bei jiems artimų žmonių. Draugystę vainikavo didelė dovana – Portugalijos karaliaus dovanota Madeiros sala, į kurią persikėlęs Jogailos sūnus Vladislovas sukūrė šeimą, sulaukė dviejų sūnų ir laimingai gyveno Henriko Alemao vardu. Vienas iš tų sūnų buvęs Kristoforas Kolumbas, garsus keliautojas, ilgą laiką skelbtas Amerikos atradėju.