Manau, tą galėtų pasakyti kiekvienas lietuvis. Todėl iš tų artimų kelionių, į kurias šiandien galime leistis, ir siūlau Palenkės kraštą. Praėjusiame tekste mielas skaitytojas su manimi paklaidžiojo po Seinus, Vygrius ir Punską, šiame kelionę norisi pratęsti.
Įdomiausia vieta Palenkėje – Augustavo kanalai, apie juos kalbama daug ir seniai. Maždaug 1550 m. Žygimantas Augustas jau buvo užsiminęs apie tai, jog čia reikia statyti ežerus ir upes jungiančius kanalus, kad gal būtų galima net Vyslą su Nemunu sujungti. Toli priekin jis matė ir net išskyrė kelias kanalų funkcijas – krovinių gabenimo ir turistinę. Ne veltui miestas pavadintas Žygimanto Augusto vardu.
Gražios idėjos įgyvendintos gal ne taip greitai, bet vis tiek anksti, XIX a. pradžioje darbai buvo pradėti – 1824 m., o baigti po keturiolikos metų. Tuo metu tokie kanalai ir šliuzai juose visus stebino. Augustavo kanalo ilgis yra 103 km (80 km atkarpa yra Lenkijos teritorijoje). Kanale įrengta aštuoniolika šliuzų. Beveik visi Lenkijoje įrengti šliuzai išlaikė originalią XIX a. konstrukciją. Visi jie aptarnaujami rankiniu būdu.
Savo pirmtakų pavyzdžiu šliuzus aptarnaujantys darbuotojai rankiniais kėlikliais pakelia vožtuvus, atverdami vartų angas ir išlygindami vandens lygį tarp kanalo kamerų, po to atidaro sunkius medinius vartus stumdami ilgus grąžulus. Priplaukiame ežerus jungiantį siaurą kanalą, atidaromi jo vartai ir į kanalą iki reikiamo lygio prileidžiama vandens. Tuomet atidaromi antri vartai, pro kuriuos laivas išplaukia į kitą ežerą. Taip laivas įveikia skirtingą vandens lygį ežeruose.
30 tūkstančių gyventojų Augustavas – tylus ramus kurortas. Jei lygintume su Lietuvos kurortais, tai lyginčiau su Birštonu. Augustave daugiau poilsiauja gyvenimo vidurį perkopę žmonės. Daug gražių medinių vilų, pušys ir puikus oras. Netriukšminga. Lenkija didžiuojasi savo trejomis gražiomis vietomis poilsiui. Tai Tatrų kalnai, Baltijos jūra ir Mozūrijos ežerai. Augustavas ir jo apylinkės, sako, ketvirtoje vietoje.
Vienoje iš salų popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo garbei pastatyta koplyčia ir paminklas. Gidai plaukiantiesiems sako, jog jie plaukia tuo pačiu laivu, kuriuo plaukė ir popiežius. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes gretimame laive kitas gidas irgi sako tą patį.
Visą laiką aplink Augustavą nebuvo jokio apvažiavimo. Kelias vedė per patį centrą. Gyventojai nebeapsikentė sunkiasvorių mašinų triukšmo ir reikalavo statyti aplinkkelį. Žalieji protestavo prieš tokią statybą, nes bus pažeista Augustavo apylinkių gamta. Ginčas tęsėsi gan ilgai, visgi technikos progresas, nežinau – gerai tai ar blogai, nugalėjo ir aplinkkelis nutiestas.
Paliekame Augustavą ir judame Varšuvos link. Vos už keleto kilometrų privažiuojame kelių išsišakojimą. Jei važiuotume tiesiai – per Lomžą nuvyktume į Varšuvą, jei suktume į dešinę – keliautume į Olštyną, galėtume aplankyti Vilko guolį (Hitlerio būstinę), Šv. Lipkos (tiesiog Šv. Liepos) bažnyčią su judančiomis vargonų figūromis, Žalgirio mūšio lauką, toliau nukaktume į Marienburgo pilį, į Gdanską, Sopotą ir Gdynę. O jei suktume kairėn, pasiektume Bialystoką.
Taigi dar vienas Palenkės miestas, pats didžiausias – Bialystokas, ar vadinkime tiesiog lietuviškai - Balstogė. Veik 300 tūkstančių gyventojų. Antras pagal gyventojų tankį miestas Lenkijoje. Per miestą teka upė Biala. Antrojo pasaulinio karo metais miestas sugriautas.
Lietuviams Balstogė artima, nes V–X a. čia gyveno lietuviams artima tauta – jotvingiai. Ypač Balstogė pradėjo plėstis XVII a., kai Balstogės teritoriją paveldėjo Janas Klemensas Branickis. Balstogėje, aišku, ir išsiskiria Branickių rūmai, baigti statyti 1697 m. Grožiesi, nors regi, jog tiesmukai rūmų užsakovai ir architektai bandė pastatyti savąjį Versalį. Miesto centras atstatytas ir labai gražiai sutvarkytas. Lenkijos urbanistai 2010 m. miesto centrą pripažino geriausiai atnaujinta miesto erdve visoje šalyje. Jo pagrindiniai statiniai ir yra šie Branickių rūmai, katedra bazilika ir rotušė. Viskas čia kompaktiška – tai, ką reikia pamatyti ne viso kilometro atstumu. Kiek paėjus už rotušės modernia architektūra žavi naujoji filharmonija. Ji drauge atlieka operos ir baleto teatro funkcijas. Nuo teatro stogo galima pasižvalgyti į šį Palenkės miestą.
Balstogėje 1859 metais gimė esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas. Jis buvo akių gydytojas, bet labai domėjosi kalbų mokslu. Jo gimtosios kalbos buvo lenkų, rusų ir žydų. Be šių kalbų, pradžioje jis išmoko vokiškai, po to – prancūziškai, lotyniškai, graikiškai, angliškai, itališkai, ispaniškai ir lietuviškai.
Liudvikas Zamenhofas, mokydamasis anglų kalbos, pastebėjo, kad jos gramatika nėra sudėtinga. Ji bent jau buvo lengvesnė už rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų gramatikas. Tada jis padarė išvadą, kad bendrai kalbai sunki gramatika nereikalinga. Jis norėjo, kad kalba turėtų lengvas gramatikos taisykles ir naudotų Europos kalbų žodžius. Liudvikas išrinko žodžius, kurie įvairiomis kalbomis skamba labai panašiai. Taip pat jis pastebėjo, kad naudojant priešdėlius ir priesagas galima žymiai sumažinti žodžių skaičių.
1878 m. pirmoji esperanto kalbos versija buvo baigta. Naujos kalbos mokėsi keli Zamenhofo bendraklasiai. 1879 m. Liudvikas gavo Varšuvos gimnazijos diplomą ir išvažiavo į Maskvos universitetą studijuoti medicinos. Tuo metu jo tėvas Markas sudegino sąsiuvinius su sukurtos kalbos užrašais, nes norėjo, kad sūnus užsiimtų tik studijomis. 1881m. finansinė Liudviko tėvo būklė pablogėjo. Jis nebegalėjo siųsti pinigų savo sūnui. Liudvikas buvo priverstas grįžti į Varšuvą tęsti medicinos studijų. Sugrįžęs sužinojo, kad tėvas sudegino jo sąsiuvinius. Tačiau Liudvikas prisiminė rašytus užrašus, todėl nebuvo sunku vėl parašyti gramatiką. Kalba buvo pavadinta „Lingvo Universala“. Zamenhofas vis ją tobulino, kol 1884 m. ji įgavo dabartinės esperanto kalbos pavidalą. Zamenhofas, dirbdamas gydytoju, gyveno įvairiuose miestuose, netgi Veisiejuose, o mirė 1917 metais Varšuvoje.
Dar jei apie Balstogę, tai, jau minėjau, kaip ir ne vienas Lenkijos miestas, Balstogė Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugriauta. Sugriauta buvo ir Varšuva – Lenkijos sostinė. Visiškai. Iki pamatų. Dabar Varšuvos senamiestis, o ir visas miestas atstatyti. Pavyzdžiui, Šv. Jono katedra atstatyta 1973 m., o Karalių rūmai lankytojus pradėjo priimti tik 1984 m. Teko lankytis Varšuvoje, kai pas mus buvo atstatinėjami Valdovų rūmai ir liejosi kalbos, ar verta juos atstatyti, ar ne. Matydamas minias turistų, norinčių patekti į Varšuvos Karalius rūmus, pagalvojau, jog gal ir gerai, kad savo Valdovų rūmus atstatinėjame. Tiesa, lenkams buvo lengviau, nes jie turėjo išlikusius visus Varšuvos Karalių rūmų planus.
Sukame namo. Grįšime per Suvalkus, todėl jei lydžiu ekskursijas, tai čia penktą, o gal net dešimtą kartą turistams turiu atsakyti į klausimą, ar tikrai stosime prekybos centre Suvalkuose. Be abejo, atsakymas – tikrai.
Suvalkai – 70 tūkst. gyventojų Palenkės miestas ant Juodosios Ančios upės kranto. 1919–1920 metais Suvalkai buvo Lietuvos Respublikos sudėtyje. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Lenkija, kuri pripažino Vilniaus kraštą Lietuvai. Tačiau sulaužiusi Suvalkų sutartį lenkų kariuomenė okupavo Suvalkus, Seinus ir kitus lietuviškus miestelius, kol buvo sustabdyta lietuvių kariuomenės. 1920–1939 m. Suvalkai buvo laikomi lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos dalimi. 1939 m. rugsėjo mėn., vokiečiams bombarduojant, miestas smarkiai sugriautas, tačiau kurį laiką vadinamasis Suvalkų trikampis buvo neužimtas nei sovietų, nei vokiečių kariuomenių. Po Antrojo pasaulinio karo, Potsdamo konferencijos nutarimu patvirtinus Lenkijos rytų ir vakarų sienas, Suvalkai liko Lenkijos valstybės sudėtyje.
Lietuviai dažniausiai prekinasi prekybos centre „Kaufland“, kuris yra miesto pakraštyje, Lietuvos pusėje. Suvalkuose yra ir kitų prekybos centrų (net po keletą): „Lidl“, „Biedronka“ (lietuviškai „Boružėlė“), „Tesco“ (pastarasis Suvalkuose itin didelis).
Mačiau automobilių stovėjimo aikštelėje, priešais prekybos centrą, kuri nebuvo didelė ir visi automobiliai netilpo, todėl dalis atvykusiųjų juos statė šalia rampos, skirtos priimti atvežtas prekes, kabėjo užrašas didelėmis lietuviškomis raidėmis: „Neužstatyti“. O viena pardavėja, kai visa mūsų grupė sugūžėjo į parduotuvę, manęs paklausė: „Kas ten pas jus Lietuvoje dedasi?“ Mačiau ir pirkėją, kuris viena ranka link kasų vežė vieną vežimėlį, kita ranka – kitą vežimėlį, o kojomis dar stūmė dvi viena ant kitos sudėtas dėžes.
Ką darysi, jei žmogui reikia duonos ir dešros, bet ne tai svarbiausia, labiausiai jam reikia pagarbos. Prisiminkime, kaip pirmaisiais Atgimimo metais nebuvo šilto vandens. Niekas nesiskundė, nes visi suprato, kad kelią į laisvę kartais lydi sunkumai ir nepriteklius. Svarbiausia, kodėl žmonės nesiskundė – nes visi buvo gerbiami, nebuvo tuomet „nacionalinių vertybių“ ar valdininkų, norinčių skristi tik verslo klase ir už savo darbą gauti dešimteriopą atlygį nei kiti, ne mažiau triūsiantys.
Važiuojant per Suvalkus visad prisimenu šalia Suvalkų gyvenusį, dabar jau šviesaus atminimo, žmogų, didelį Lenkijos-Lietuvos draugystės propaguotoją Andžejų Strumilą. Andžejus Strumila gimė Vilniuje, studijavo Krokuvos dailės akademijoje, kurioje po to dėstė. Jam suteiktas profesoriaus laipsnis. 1982 m. laimėjo konkursą vadovauti Jungtinių Tautų organizacijos Niujork Graphic skyriui ir UNESCO bei UNICEF leidybiniams projektams. Sulaukęs senjoro metų ir grįžęs iš Niujorko į Lenkiją, apsigyveno dvare netoliese Suvalkų (tarp Suvalkų ir Vygrių), augina žirgus, kurį laiką dar buvo katalikiško Teologijos akademijos filialo dėstytoju. Galbūt todėl, kad gimęs Vilniuje ir čia praleidęs dalį vaikystės, Andžejus Strumila mylėjo mūsų istoriją, bendradarbiavo su Česlovu Milošu ir Tomu Venclova 2009 m. sudarė ir išleido LDK istorijos knygą „Księga Wielkiego Księstwa Litewskiego“ („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga“), skirtą Lietuvos tūkstantmečiui. Iš šios trijulės Česlovas Milošas irgi jau išėjęs ir palaidotas Krokuvos bažnyčioje Skalkoje, Tomas Venclova daug keliauja, retokai, bet apsilanko jis ir Šiauliuose, nes kažkada yra dirbęs Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėju, kai jo žmona Nataša Ogaj buvo šio teatro režisiere. O Andžejus Strumila irgi yra lankęsis Šiauliuose, nes čia vyko jo piešinių „Psalmių“ knygai paroda.
Andžejus Strumila dažnai užsukdavo pasėdėti Suvalkų kavinėje „Rozmarino“. Kai kartą mes ten susitikome ir gėrėme kavą, aš savo draugams lietuviškai pasakiau, jog prieš jus 90 perkopęs žmogus, o kaip puikiai atrodo. Andžejus tuomet kreipėsi į mane lenkiškai: „Įspėju tave, aš lietuviškai suprantu.“ Žodžiu, humoro jausmas jam buvo nesvetimas.
Su kokiomis mintimis grįžtame į Lietuvą? Šimtmečiais besitęsiančiuose lenkų ir lietuvių santykiuose daug meilės, bet daug ir nesantaikos. Jau antikos mąstytojai kalbėjo, kad protas ir meilė išgelbės pasaulį. Bet tam reikia išmokti mokytis ir mylėti. Ar kas nors galėtų supriešinti Vilniaus krašto lenkus ir lietuvius, jei problemas keltų ir spręstų išprusę, gerai išmanantys istoriją, dirbantys ir negirtuokliaujantys? Išsilavinę žmonės patys „integruosis“ visur ir į viską.
