Metų pradžioje mes dar rašome „2018“, bet ne „2019“. Dar neskambiname kitiems telefonu, nes atrodo, kad metai tik prasidėję ir skambinti bei trukdyti kitus nepadoru. Vieni nesulaukia, kol žiema baigsis, kiti – kol pavasaris ateis. Žmogui iš pašalės tai atrodytų tas pats, bet taip nėra, tai skirtingi laukimai ir tai žino, deja, ne visi.
Metų pradžioje žmonės nežino, ar jie jau įsimylėję, ar dar ne. Jeigu jau myli, tai jie patys galvoja dėl ko. O juk gyvenime taip jau yra, jog jei žinai, dėl ko myli, vadinasi, nieko tu nemyli. Gaila, kad metų pradžioje rečiau beišgirstame žodžius „Aš tave myliu“. O jei išgirsime, tai tik neatsakykime „Aš irgi“. Bus banalu.
Metų pradžioje vienaip jaučiasi pagyvenę žmonės, kitaip jauni. Girdėjau sakant, jog metų pradžia daugiau pagyvenusių žmonių metas, o jei metų pradžioje tu jautiesi jaunas, tai tu tikrai toks ir esi. Kada jaunystė prasideda ir kada ji baigiasi? Esu įsitikinęs, kad niekas šito nepasakys.
Metų pradžioje dažniau galvojame apie pinigus. Nes per Kalėdas ir Naujuosius paišlaidavome, nes kiekvieną sausį girdime pažadus, jog šiais metais pagaliau pakels atlyginimus, pensijas ir kitas išmokas. Taip jau yra, kad kai sveiki, galvojame apie pinigus, kai susergame, galvojame kaip pasveikti, kai pasveikstame – vėl apie pinigus.
Metų pradžioje žmonės žada mesti rūkyti, gerti, laikytis dietos... Ir retas šį pažadą tęsi, bet jie vis tiek laimingi, nes sunkiausia yra negeriančiam, nerūkančiam, nevedusiam, nes jam net mesti nėra ką.
Metų pradžioje pradedame galvoti apie keliones. Šiandien nukeliaujame į tolimiausius kraštus. Aš nuolat lydžiu ekskursijas į Krokuvą ir Lvovą. Bet štai neseniai apsilankiau Latvijoje ir pamąsčiau, jog primirštame mes tą savo artimą kaimynę.
Latvija visai šalia. Sakome, jog tai mūsų sesė. Tačiau įdomu, kiek lietuvių galėtų pasakyti, kada yra Latvijos nepriklausomybės diena? Užsieniečiai lietuvių klausia, ar latviai į mus panašūs. „Panašūs“, – atsakome. Tai ar galite susikalbėti savo kalbomis? Kaip, pavyzdžiui, švedai su norvegais? „Ne“, – atsakome. Bet papasakoti apie Latviją ir latvius juk galite, nes esate kaimynai? Ką mes galime papasakoti? Deja. Artima mums Latvija, o tarsi – tolima. Išsiruoši Latvijon, o ima ir lėktuvas sugenda. Nėra toli ir automobiliu ten nukakti, bet, būna, tingisi, išsiruošti sunku.
Tėvai man pasakojo apie jų pirmąją iškylą iš Šiaulių į Rygą. Vyko jie jau vadinamu autobusu, nors tai buvo sunkvežimis su suolais kėbule. Įlipti buvo nuleidžiamos metalinės kopėtėlės. Vyrai padėdavo įlipti moterims. Konduktorė visus apibilietuodavo ir sėsdavo kabinon šalia vairuotojo.
Vėliau kelionių į Latviją padaugėjo. „Ten visko daugiau“, – sakydavo žmonės ir vykdavo apsipirkti. Šalia visų daiktų visad būdavo perkamos rūkytos strimelės ir saldainiai „Karvutė“. Iš kiemo vaikų veik visi buvo lankęsi Rygoje, o Vilniuje nedaugelis, tad kai kurie teigė, kad Lietuvos sostinė yra Ryga.
Laikai keitėsi ir pagaliau ėmėme važiuoti į Rygą pasigrožėti tenykščiu senamiesčiu, aplankyti spektaklį Operos ir baleto teatre ar pamatyti, išgirsti kokį kitą renginį, koncertą, pailsėti Jūrmaloje ar pervažiuoti visą Kuržemę (Kuršą) nuo Jūrmalos iki Liepojos.
Tad, atrodo, reikėtų tarti tik „artima – Latvija“, ir tiek. Bet kada latviai švenčia Nepriklausomybės dieną? Girdėjau atsakant, jog, girdi, eilės tvarka, tai yra: lietuviai – vasario 16, latviai – vasario 17, o estai – vasario 18-ąją. Keista, bet nėra daug teisingų atsakymų – lapkričio 18 dieną.
Kiek Latvijoje gyventojų? Dažnas atsakymas, jog daugiau negu Lietuvoje. O išties Latvijoje jų vos vos per 2 milijonus. Kiek narių parlamente (Seime)? Klysime vėl sakydami, jog daugiau negu Lietuvoje. Jų gi tik 100. Atkūrė latviai nepriklausomybe 1990 m. gegužės 4 d. Irgi ne visi šią datą pasakytų. Gal tik šiuolaikiniai žmonės greičiau paminėtų Latvijos interneto kodą (LV) ir šalies telefono kodą (371).
Viename „Verslo žinių“ tekste apie Latviją užtikau įdomių minčių, kodėl Rygoje ar Jūrmaloje daug „naujųjų rusų“, nes esą Latvijos nepriklausomybės aušroje buvo sudarytas toks neformalus ir beveik visuomeninis faktas, kad rusakalbis elitas nesikiš į Latvijos politiką, o latvių elitas netrukdys rusakalbių elito verslui.
Kaip ten bebūtų, bent aš galiu pasakyti, jog myliu Latviją. Draugai vis mini kavinukę Rygos senamiestyje per du aukštus ir tik su keturiais staliukais. Be abejo, kaip būdamas Rygoje neaplankysi Rygos pilies, Domo katedros ir aikštės šalia jos, Šv. Petro bažnyčios, o gal pakilsi ir į jos bokštą, Juodagalvių riterių rūmų, nesifotografuosi prie paminklo garsiesiems Bremeno muzikantams... Keliaujant Kuržemės (Kuršo) keliu negalima neaplankyti Abavos („Kuržemės Šveicarijos“), ir nepasivažinėti vasaros bobslėjaus trasa, nestabtelti Kuldygoje („latviškoje Venecijoje“) pasigrožėti dviem kriokliais (plačiausiu Europoje ir aukščiausiu Latvijoje), neapžiūrėti paslaptingųjų Riežupės smėlio urvų katakombų.
Ventspilis – vienas iš gražiausių ir turtingiausių Latvijos miestų. Pagrindinė jo dominantė – Livonijos ordino pilis. Liepojoje didžiausias turistų minias traukia karinio miestelio kalėjimas. 1905 m. kalėjime bausmę atliko tų metų revoliuciniame judėjime dalyvavę garnizono jūreiviai. Vėliau čia buvo kalinami nepaklusnūs sovietinės armijos kareiviai bei karininkai, o taipogi latvių karo laivyno jūreiviai. Iki 1997 m. čia buvo kalėjimas, o dabar jame vyksta teatralizuotas šou: griežti „prižiūrėtojai“ ne tik papasakoja apie istorinę šios vietos praeitį, bet ir priverčia turistus pasijausti kalintųjų vaidmenyje.
Latvijoje atrandi ir Europos centrą. Pradėjau skaičiuoti, kiekgi Europos centrų esu buvęs. Pirmiausia tai prie akmeninės plokštės, paguldytos už 23 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, naujojo plento į Molėtus kairėje, kalvotoje vietovėje, vadinamoje tiesiog „Europos centru“. Seniai ten bebuvau, gal jau kas ir kokį didesnį paminklą pastatė. Buvau, taip pat į šiaurę, bet jau kitu keliu, nuo Vilniaus važiuojant „Europos centro parke“, kuriame atvykusiuosius pasitinka skulptūros.
Atsimenu, dar socializmo laikais dažnai girdėdavau, kad Europos centras esąs Prahoje. Kai Čekija ir Slovakija pasidalijo, Slovakijos valdžia pranešė, jog dabar Europos centras esąs Krahulės kalnas Slovakijoje. Išlipus tarptautiniame Budapešto oro uoste visus pasitinka plakatas „Sveiki atvykę į Europos širdį Vengrijoje!“, o Slovėnijoje tvirtinama, kad Europos centras – Adrijos jūra. Latvijoje Europos centras – oranžine spalva nudažyta metalinė konstrukcija su tai aiškinančiu tekstu netoli nuo jūros prie Latvijos ir Lietuvos sienos, bet, aišku, Latvijos pusėje.
Sako, jog latviai labai mėgsta dainuoti. Pirmoji visuotinė dainų šventė Rygoje įvyko 1873 metais, kai Lietuvoje beveik puse amžiaus vėliau – 1924 m. O didžiausią dainavimais Baltijos valstybių sau norime prisiskirti mes. „Jei nebūtų buvę dainų švenčių, nebūtų buvę ir mūsų“, – sako latviai. „Dainų šventė – tai misterija, sugrįžimas į savo sielą, piligrimystė“, – rašė latvių filosofas Konstantinas Raudivė. „Su Lyguo vėliava jau veik 150 metų save pradėjom suvokti kaip naciją“ – sako latviai.
Jei kam teko lankytis Rygoje, kai čia vyksta dainų šventės, atrodo, kad visi dainuoja. Tenykščiame Miško parke susitinka dvi žmonių jūros: viena – estradoje stovintis daugiatūkstantinis choras, kita – tūkstančiai žiūrovų amfiteatre. Bet dainuoja visi.
Lietuvoje vyksta „Poezijos pavasariai“, o Latvijoje Poezijos dienos – rudenį. Pagrindinis šio renginio prizas – „Pegaso kanopa“. Be abejo, viskas labiausiai siejama su Janio Rainio vardu. Ieškoma naujų formų, bet viskas kaip visur – naktiniai skaitymai, dainuojamoji poezija; poezijos ir džiazo projektai...
Latviai didžiuojasi savo operos ir baleto teatru. Gi esu įsitikinęs, kad mūsų operos ir baleto teatro spektakliai nėra blogesni už latvių. Ir vienur, ir kitur yra iškilesnių pastatymų, ir tiek.
Tad kas yra latviai lietuviams? Rusus pateisiname posakiu: „Rusijos protu nesuprasi.“ Su lenkais santykiai irgi tarsi aiškūs: yra čia vietos meilei, bet tuoj pat daug pavydo ar net neapykantos. Vienija religija, bet nepamirštame istorinių skriaudų ir t. t. Latviai gi nėra įsispaudę mūsų mentalitete, nėra labai neigiamų, bet nėra ir išskirtinių teigiamų stereotipų. XIX ir XX amžių sandūroje Jonas Šliūpas kalbėjo apie bendros Lietuvos ir Latvijos valstybės sukūrimą, bet niekas šiandien to net nežino.
Lietuvių ir latvių literatūrinis bendradarbiavimas sovietmečiu plėtojosi dargi intensyviau negu dabar. Galime pasidžiaugti, jog lietuvių ir latvių poezija berods niekada nekonkuravo. Nors teko latvių kultūrinėje spaudoje regėti priekaištus, kad jie lietuvių literatūrą pristato nuo K. Donelaičio iki šiandieninių autorių, o Lietuvoje pristatant latvių literatūrą jokio nuoseklumo nėra.
Bent man jaunystėje patiko Vilio Lacio romanai. Dabar labiausiai patinka autorės moterys, kurių nemažai.
Kalbant apie latvius negali nepaminėti Joninių. Jie taip garsiai šią dieną šventė, kad ir lietuvius tai daryti privertė. Nejau Lietuvoje mažiau Jonų negu Latvijoje Janių? Tiesa, ši diena pas kaimynus vadinama Lyguo. Pavadinimas sudarytas iš priedainių garsažodžių, tad šventės vardas skatina tądien dainuoti, o minėta, kad latviai tai mėgsta. Šia švente Latvija prisistatė Europos Sąjungai kaip Lietuva krepšiniu.
Negalima tekste apie Latviją nepalyginti Lietuvos ir Latvijos. Butai Lietuvoje brangesni. „Maxima“ užkariauja Latviją. Pagal užsienio prekybą Latvija yra antra Lietuvos partnerė. Jeigu Latvijoje kas atsitiktų, be abejo, atsilieptų Lietuvoje. Ir atvirkščiai.
Užsienio spaudoje teko matyti valstybių eiliškumo lentelę pagal optimistų ir pesimistų skaičių. Baltijos valstybių pirmaujančių tarpe nėra. Tai reiškia, kad esame liūdni. Lietuva ir Latvija toje rikiuotėje viena šalia kitos, estai pakilę keliomis pakopomis optimizmo link.
Latviai paskelbė Rygą naktį iš šeštadienio į sekmadienį nemiegančiu miestu. Gal todėl Latvijos sostinės senamiestis gyvesnis nei Vilniaus. Aišku, klubuose gyvenimas vyksta tiek Rygoje, tiek Vilniuje. Lankantis Rygoje su draugais užsukome į barą „Paparacai“. Tokio dizaino reikėjo tikėtis: senoviniai ir naujesni fotoaparatai, ant sienos didelis pano su išsislapsčiusiais fotoreporteriais. Kitas baras, pavadinimu „Nostalgija“ – sovietinės epochos priminimas.
Vasarą, kaip visur, taip ir Rygos senamiestyje malonu pasėdėti lauko kavinėse. Norėjome papietauti. Rinkomės kavinukę, ne kur padavėjos mini sijonėliais, bet kur aptarnauja keturiasdešimties-penkiasdešimties metų moterys. Prie baro – tokio pat amžiaus barmenas. Skaniai papietavome. Nors Latvijos sostinė čia nėra išimtis, visur vienodai – kavinės šeimininkai žino, jog jeigu klientai daugiau dėmesio skirs padavėjų kojoms – mažiau maistui.
Taip susiklostė, kad Latvijoje draugų kažkiek turiu, bet nedaug, žymiai daugiau jų turiu Lenkijoje, Rusijoje, dar Baltarusijoje, turiu ir Švedijoje ar toliau esančioje Estijoje. Pasiklausinėjau bičiulių apie jų draugus Latvijoje. Keista, bet ir jie su latviais nebendrauja. Džiaugtis, aišku, čia nėra kuo. Jau verčiau būtų priešingai. Juk latviai ir lietuviai yra vieninteliai gyvi baltų atstovai.
Latviai turi daug ką bendra tiek su lietuviais, tiek su estais. Su mumis latvius sieja bendra etninė kilmė, nuo 1561 m. bendra istorija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nuo 1569 m. – abiejų tautų Respublikoje, vėliau – Rusijos imperijoje, o XX a. – 50 metų Sovietų Sąjungoje.
Latviai save vadina dviem vardais: kasdieniu priesaginiu „latvieši“ ir poetiniu „latvji“. Šiaip latviai yra laikomi santūriais šiauriečiais. Santūresniais už lietuvius. Tokius juos suformavo istorinė, kultūrinė ir religinė įtaka, perimta iš vokiečių ir skandinavų (ypač švedų). Latvius formavo ir jų teritorijoje gyvenusį finų tauta lyviai. Šiaip jau juokaujama, jog Latvija yra ta pati Lietuva. Kartą įsiklausiau į latvių pokalbį. Kalbėjo jie tokia greitakalbe, kad pasirodė, jog kalbasi italai. O vėliau pagalvojau, kad ir lietuvių kalba daug kam panaši į italų.
Tad kokie didžiausi skirtumai tarp Lietuvos ir Latvijos? Latvijoje labiau išvystytos žiemos sporto šakos. Nors kalnai pas kaimynus nėra didesni negu Lietuvoje, ten veikia veik 50 slidinėjimo trasų, prie kiekvienos iš jų įkurti viešbučiai, kavinės, inventoriaus nuomos punktai, kitos pramogos. Ant palyginti neaukšto kalno latviai sugeba sukurti trasas snieglenčių sportui, slidinėjimui ar rogučių sportui. Pati trasa nuolat valoma, įrengtos modernios laiko skaičiavimo sistemos, o kai nesninga, latviai sniego prasimano patys – jį gamina sniego patrankomis vadinami įrenginiai. Įrengtas apšvietimas, todėl galima slidinėti nors iki vidurnakčio. O vasarą čia įrengiami grioviai, koriais teka vanduo ir gali nuo kalno nusileisti vandens rogutėmis.
Latviai įvairiau ir įdomiau už lietuvius prisistato internete. Štai kaimynai internete įkūrė nacionalinį turizmo tinklalapį, kuriame pas save lietuvius vilioja lietuvių kalba. Todėl per metus Latvijoje apsilanko apie milijonas lietuvių ir palieka ten apie 15 milijonų eurų. Vis stebiuosi, kodėl mes nematome Latvijos televizijos laidų, o latviai nemato lietuviškų. Nejau tai taip sunku padaryti.
Kaip ten bebūtų, kai ilgiau pabūni Latvijoje, traukia į Lietuvą, bet, gal ir keista, po kiek laiko vėl norisi apsilankyti pas kaimynus. Gal tad ateis metas, kai kalbėdami apie Latviją nebetarsime žodžio „tolima“. Greitai bus 800 metų, kai baltų gentys susivienijo ir Saulės mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną, tai buvo baltų genčių vienystės diena. Gal todėl tarp lietuvių ir latvių daugiau panašumų negu skirtumų.
