Susitikimų su skaitytojais meistras Džonas Irvingas mėgsta pasakoti, kad pirmiausia sugalvoja paskutinį knygos sakinį ir tik po to pradeda rašyti romaną. Puikiai išmanydamas viešųjų ryšių triukus, prozininkas publikos paklausia, ar ši norinti išgirsti jo būsimos knygos paskutinį sakinį. Visi nori. „Jis jautė, kad didysis gyvenimo nuotykis tik prasideda...“ – šypsodamasis taria autorius. Salė ima ploti...

Žiema jau baigia savo kelionę. Norisi, kad prasidėję metai būtų kitokie, nes kasmet vis tas pat. Tad tai dar vieni metai, kai tikime, kad jie bus geresni ir teisingesni. O sunkiausia išgirsti žodžius: „Niekas nesikeis“.

Jau po Naujųjų švenčių, bet vis dar nuolaidos. Tiesa, prisnigo daugiau nei ankstesniais metais. Bet juk sniegas žiemą ne tokia jau ir staigmena. Jei televizijų ekranuose dažniau matome sociologą Vladą Gaidį, reiškia artėja rinkimai. O laikas iki rinkimų – pažadų metas. Iš visų pusių tiek jų girdime, kad net išsigąsti, jog jei visi jie bus išpildyti, mus užgrius nuostabus gyvenimas. Kardinalios permainos nėra gerai. Žmogus gali neatlaikyti staiga jį užgriuvusio gyvenimo gerbūvio.   

„Šypsokis naujai dienai ir tapsi turtingas“, – pataria ekstrasensai, parapsichologai, chiromantai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai.... Jie populiarūs. O kur nebūsi populiarus, jei net Seimo nariai ieško ryšių su Sirijaus planeta.

Tiesa, galima įžvelgti savotišką logiką: prietarai galbūt verčia žmones būti atsargesnius, geriau apgalvoti savo veiksmus. Pasirodo, kad prietaringi žmonės gyvena ilgiau. O šiaip jau mes gyvename vidutinėje platumų juostoje, tai viskas ir gaunasi vidutiniškai. Likimas mums lėmė augti butuose su žemomis lubomis ir mažais langais. It karstuose. Belieka tik sėkmę pramatančios ekstrasensų pranašystės. Nors, anot jų, metai bus laimingi bei kupini lauktų naujovių, jei rytą jums niežtės dešinę akį ir kairę ausį, išėję į gatvę sutiksite moterį su pilnais vandens kibirais, o vyrą – su tuščiais, be to, tuo metu jus dar apdergs balandis.

Bičiulis pasiūlė pavartyti kelerių metų straipsnių dienraščiuose bei internete pavadinimus ir taps aišku, jog niekas nesikeičia. Pabandžiau: „Girtas vyras sumušė savo neblaivią motiną“, „Girtas vairuotojas, automobiliu partrenkęs kiek blaivesnį pėsčiąjį, pabėgo, bet rėžėsi į medį“, „Avariją sukėlęs girtas vairuotojas bandė pabėgti iš eismo įvykio vietos“...
Nesikeičia žinios ir iš toliau išvykusiųjų: „Lietuvos nusikaltėliai šiurpina Norvegiją“, „Vokietijos pareigūnai pričiupo lietuvių vagis nusikaltimo vietoje“, „Už alkoholio vagystę iš parduotuvės lietuvis kalės Airijoje“, „Florencijoje lietuvis stalu per galvą trenkė jaunam italų transseksualui“... Nors atradau ir gan originalų pranešimą, kuriam skirčiau pirmąją vietą, – „Cigaretes kontrabandininkai slėpė pianine“.

Tie patys ir internetiniai komentarai. Nesunku pastebėti, jog komentarus rašo gyvenimo nuskriausti žmonės, kuriems ypač nesiseka sekso srityje. Jeigu tiesiai šviesiai – tai sekse jie tiesiog nevisaverčiai. Internetinių komentarų rašymas jiems savotiškas seksas – aistra, pasitenkinimas. Ką darysi, gyvenimas be sekso sunkus. Tad nepykime ant jų dėl tų komentarų.

Valdančiųjų skandalai irgi vis panašūs. Ypač korupcijos lauke. STT kiekvienais metais po kažkiek sulaiko. Kiekvienais metais veik tą patį skaičių. Ir čia niekas nesikeičia. „Žinau kodėl esu laisvas“, – sausio 13 savo puslapyje įrašė E. Masiulis. Bet gal ir gerai, kad vyksta tie skandalai: pensininkai prie gydytojo durų nebekalba apie ligas. Linksmi bus ir rinkimai, kuriuos kažkas taikliai pagal klasiko kūrinį pavadino „Trise valtyje neskaitant Maldeikienės“.

Tekstą pradėjau posakiu „Niekas nesikeis“, bet už jo randi dar liūdnesnį posakį: „Yra kaip yra“. Tai nenorėjimas keistis, rankų nuleidimas, netikėjimas. Pasikeitė devynios iPhone kartos, o dar neatradome vaistų nuo nagų grybelio.

Tad reikia be rinkimų sugalvoti kažką, kas mus pralinksmina. Mobiliajame telefone įsivedžiau programą, kuri parodo, ar įvykdžiau dienos žingsnių normą. Programa išklausinėjo mano metų, ūgio, svorio ir nustatė, kiek žingsnių aš turėčiau per dieną nueiti. Ir kai mobilusis man praneša, jog dienos normą įvykdžiau, džiaugiuosi it vaikas.

Nors nesakysi, kad niekas nesikeis. Nebeliks naujametinių fejerverkų. Sielotis dėl to neverta. Nebegąsdinsime šunų ir nebeišmetinėsime pinigų į padanges. Į dangų žiūrėti dera, bet Naujųjų metų naktį vietoj to žiūrėjimo verčiau apsikabinti ir pabučiuoti savo artimus.

Muzikos žmonės stengiasi, kad Naujuosius vėl pasitiktume su „Traviata“. Nežinau, ar dera pasitinkant naujus metus žavėtis gražios moters mirtimi, bet viską atperka „Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių...“

Sovietmečiu visi to meto Naujųjų sutikimai vykdavo su šia Dž. Verdžio opera, spektakliai prasidėdavo 19.30 val. „Traviatos“ trukmė (4 veiksmai, 3 pertraukos) trys su puse valandos, tad baigdavosi opera 23 val. O „Užstalės daina“ nuskamba pirmajame veiksme, tad jau po šio veiksmo ne vienas palikdavo teatro salę. Tiesa, tą vakarą į operos ir baleto teatrą rinkdavosi visas elitas – puošnūs ponai (tuomet „draugai“) ir dar puošnesnės ponios. Teatre vyravo gerų kvepalų ir naftalino kvapas (tuomet šventinės suknelės, o ir kita rečiau naudojama apranga buvo saugoma naftalinu išpurkštuose spintose, kad kandys nesuėstų).

Taigi po pirmo veiksmo šių ponų kiek sumažėdavo, tačiau daugelis dar išlaukdavo gan gražios Alfredo tėvo Žermono arijos antrojo veiksmo pabaigoje ar šokių (ko ne kankano) trečiajame veiksme, bet štai ketvirtajame salė likdavo pustuštė. Scenoje mirštanti Violeta, prie jos lovos klūpantis Alfredas ir grupelė gedėtojų salėje. Nesmerkime, nes visi juk norėdavo spėti sutikti Naujuosius savo artimųjų rate ir, aišku, pamatę bent kiek „Traviatos“.

Atrodo, bus naujovių ir mūsų mieste. Gal pasiteisins posakis „Šiauliai keičiasi“. Vienoje TV laidoje išgirdau svarstymus, jog Lietuvoje yra tik keturi miestai perspektyvūs gyventi, o visa kita žlugę. Ir tie miestai Vilnius, Kaunas, Šiauliai ir Klaipėda. Tokia seka laidoje miestai ir buvo išvardyti bei patikslinta, jog Šiauliai kai kuriais aspektais pralenks Klaipėdą. Kokiais aspektais tiksliai nesupratau, buvo kalbama apie pramonės perspektyvas, paminėta, kad Klaipėda užsisklendžia siaurame rate, o Šiauliuose į viską žvelgiama plačiau.

Netikite. Ką darysi, kad geri žodžiai šiais laikais atrodo įtartini. Aš gi pagalvojau, jog užvis svarbiausia ne skaičiai ir vietos, bet kad darbuotojai ir darbdaviai taptų partneriais. Ir gal pagaliau ateis metai, kai turėsime atliekamų pinigų.

Ar keičiasi švenčių pokyliai? Gimtadieniai būna kasmet, vestuvės jau irgi ne kartą gyvenime. Bent man mieliausios vestuvės, kai nėra didžiulio būrio svečių, tik keli žmonės – santuokos liudininkų pora, tėvai ir dar keli patys artimiausi. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.

Gyvenime teko matyti įvairiausių vestuvių. Iš vaikystėje matyto spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ susidarė įspūdis, jog senovėje vestuves ir jaunuosius lydėdavo nedrąsa ir taurūs jausmai. Sovietmečiu negausiuose restoranuose vestuves, gimtadienius ar kitas šventes švęsdavo vienetai – spekuliantai, parduotuvių vedėjai, valdžios veikėjai, kai kurie įžymesni menininkai ar „prie meno“ esantys, pavyzdžiui, teatrų direktoriai. Kiti sugebėdavo jas surengti net blokinių namų butuose. Anuometės partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti bažnyčias, nes labai daug porų iš metrikacijos skyriaus ten užsukdavo. Sugalvota raginti jaunuosius padėti gėlių prie Lenino paminklo. Tik nuo bažnyčios jaunųjų poras tai neatgrasė. Susidarė savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, bažnyčia ir dar Lenino paminklas.

Pačioje Atgimimo pradžioje vestuvės, gimtadieniai ir kitos šventės persikėlė į gana įdomias ir netikėtas erdves – įvairius klubus, gamyklų sales, nes šie liko tušti ir nebenaudojami. Vėliau atėjo minimalių vestuvių laikai – iškilminga vakarienė sutuoktuvių proga. Tai atvejai, kai sutuoktiniai būdavo inteligentai ir vestuvinį pokylį keisdavo į povestuvinę kelionę.

Dabar tokios vestuvės dar išlikusios, bet įsigali ir vėl triukšmingi vestuvių šventimai baltose palapinėse ar kaimo turizmo sodybose su fejerverkais, Šiškausku ir etc. Ypač toks šventimas dažnas, kai jaunikis vyresnio amžiaus (sako, fejerverkai tokiam jaunikiui pakelia potenciją). Labai retai tokios vestuvės vyksta, jei vyresnio amžiaus yra jaunoji. Na, nebent jos geras humoro jausmas.

Vilniuje greitai prasidės knygų mugė. Čia renkasi tie, kuriems AMB ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o Adomo Mickevičiaus biblioteka.

Knygų mugė – puiki šventė. Neseniai skaičiau apie lentelę „Vaistai sielai“ kabančią virš įėjimo į faraono Ramzio II knygų saugyklą ir apie pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“ atskleidžiamą gydomąjį knygų poveikį. Anglų gydytojas Thomasas Sydenhamas rekomenduodavo savo pacientams „Don Kichotą“. Pasirodo, šiandien jau surinkta užtektinai duomenų apie tai, kad reguliarus skaitymas gerina smegenų veiklą ir užkerta kelią Alzheimeriui, padeda kovoti su nemiga, veiksmingai – 68 proc. efektyviau nei muzikos klausymas – sumažina streso lygį (2/3 per 6 minutes).

Galvojau, jog neregintieji namuose neturi knygų. Pasirodo, turi. Sudomino (tiesa, tas buvo jau kiek anksčiau) kunigo Algirdo Toliato pokalbis bernardinai.lt su knygų leidėja, leidyklos „Verslas ir menas“ direktore Egle Jakužyte, kuri leidžia knyga neregintiems vaikams. Neregintieji liečia knygą, o knyga liečia juos.

Leidėja pripažįsta: „Taip, išeina toks palytėjimas. Žmonės susimąsto apie tuos, kurie nemato, kurie turi negalią. Nebereikia nieko daugiau sakyti – ta knyga tiesiog paliečia žmonių širdis. Ir vaikų, ir suaugusiųjų. Mano knygos skaitomos skirtingais pojūčiais – rega, lytėjimu. Pridedamas ir CD diskas – galima klausytis. Manau, tokia knyga pažadina ir šeštąjį pojūtį – vidinį, dvasinį. Sužadina žmonių širdis, sustabdo laiką, leidžia pamąstyti apie kitokius dalykus.“     

Šiandieniai penkiasdešimtmečiai ir vyresni puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį.

Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.

Šiandien, kai knygos brangios, knygynai visokiais būdais stengiasi prisitaikyti prie pirkėjų. Šiandien jie atrodo, kaip ir bet kuris modernaus prekybos centro skyrius. Lentynos lūžta nuo ryškiaspalvių prekių, akį rėžia užrašai su „ypatingais“ pasiūlymais. Matomiausioje knygyno vietoje – perkamiausi produktai TOP 10. Savaitę ar kelias pabuvusios tame TOP 10 skyrelyje knygos keliauja tolėliau – į prigrūstas lentynas. Yra skyrelis „Nukainotos knygos“. Gaila, kad jis paneigia nuomonę, jog knygos neįkainojamos. „Žolė yra tik žolė,/ žmogus – tik žmogus,/ o knyga – tik knyga“, – jau ir nepamenu, kuris poetas taip rašė.

Pagalvojau, kokias knygas vasarą skaityti renkasi kitų šalių skaitytojai. Manau, kad rusės labiausia turi mėgti romanus apie gyvenimą santuokoje su oligarchu (nors tą patį, atrodo, ir lietuvės – niekaip mes nuo rusų nenutolstame), amerikiečiai – knygas apie savo šalies prezidentus, kinai – senosios išminties knygas, italai – Dano Browno romanus... Moteris skaitys knygas, kurios klausia: „Nejau iš tikrųjų jie tokie?“ Vyrai skaitys, jei ras klausimą: „Nejau iš tikrųjų jos tokios?“

Štai regėjau tūlą, lėktuve skaitantį V. Meidūno, B. Purlienės, V. Vildžiūnaitės knygą „Kaip tapti turtingu“. Skrido tas skaitytojas ekonomine klase. Tiesa, labai abejoju, ar knyga jam padės ir kitą kartą jis skris verslo klase. Bet labiausiai nustebino ant knygos viršelio užrašas didelėmis raidėmis „Metodinė mokomoji medžiaga verslo ir ekonomikos specialybių studentams“. Kam tuomet kiti vadovėliai, perskaitei tokį ir gana.

Iš panašių knygų srauto išskirčiau Adamo J. Jacksono „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptis“. Viskas vienoje vietoje. Tai knyga apie vargingai gyvenantį jaunuolį, kuris iš jam norinčio pagelbėti kino gauna dešimties žmonių, galinčių pamokyti gyvenimo tiesų, vardus ir telefonų numerius. Apsilankęs pas visus mokytojus, jaunuolis sužino dešimt tiesų apie „Tikrąjį Turtą“ (šiuos žodžius didžiosiomis raidėmis rašo pats knygos autorius).

Vienas patarimas man ypač patiko. Jis apie merginą, kuri batų parduotuvėje užsinori raudonų aukštakulnių batelių, bet jų neperka. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – kai turės, tada jau nebenorės.

Nors šiandien knygų tiražai ir kaina, palyginti su sovietmečiu, skiriasi keliasdešimt kartų, bet knygų leidėjai įsitikinę, kad tik dabar formuojasi tikras skaitytojų būrys. Juk ir XVI–XIX a. neretai didelė knyga kainuodavo tiek pat, kiek arklys ar keletas karvių. Laikai sugrįžo. Meno albumas kainuoja 50 Eur. Bet ir romanai kainuoja 30 Eur. Anksčiau tiek kainavo litais ir sakėme, jog brangu.

Visai neseniai lydint Šiaulių ekskursantus į Krokuvą, poilsiui mūsų autobusas stabtelėjo šalia austrų turistų autobuso. Šnektelėjom su jų gide. Pasirodo, Austrijoje didžiausius atlyginimus gauna mokytojai ir kultūros darbuotojai. Bet jei pas mus jie pradės gauti tokius atlyginimus, tai Lietuvos nebebus, o bus Austrija.