facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tyrinėjantys mūsų gyvenimus šiandien praneša, jog skaitoma, deja, mažai. Tiesa, apie naujos knygos pasirodymą visi kalba tik pakiliai. Bet taip kalbama apie mirusiuosius. Rašytojai skundžiasi, jog jie šiandien sudaro didžiausią bedarbių dalį po visiškų beraščių. Nes šiandienos verslo konjunktūra nepakenčia individualios nuomonės bei individualios pozicijos. Būtent abi šios grupės – raštingiausių ir visiškų beraščių – sudaro ir didžiąją savižudžių dalį.

Ričardas JAKUTIS
Nors nesakysi, kad nėra džiugesnių žinių - iš tos neskaitymo duobės, sako, jau lipama. Bet ir be tyrinėjimų tai aiškėja, tereikia apsilankyti knygų mugėje. „Gandai apie knygos mirtį yra perdėti,“ - pasakytų Markas Tvenas. Ir nors šiandien kai kurios knygos sunkiai įperkamos, knygų leidėjai įsitikinę, kad tik dabar formuojasi tikras skaitytojų būrys.
Prieš keletą metų, po prezidentės D. Grybauskaitės anglų kalbos egzamino Vyriausybės nariams, televizoriaus ekrane stebėjau, kaip žurnalistai bando angliškai paimti interviu iš Seimo narių, kurie anketoje paminėjo moką anglų kalbą. Vaizdelis apgailėtinas. Įdomu būtų dar mūsų seimūnų paklausti, kokią paskutinę knygą jie yra perskaitę. Ir ne tik jų. Išgirdę atsakymą į šį klausimą, galime net susidaryti įspūdį apie pašnekovą. Žmogų apibūdina tai, kokias knygas skaito, kokias televizijos laidas žiūri, ar lankosi teatre, parodose.
Literatūriniuose vakaruose dabar neapsieinama be klausimo, ar išnyks spausdinta knyga. Bent aš neprognozuočiau. Atsakyčiau – bus kaip bus. Skaitančią žmoniją jau galima suskirstyti į tris rūšis: tuos, kurie skaito tik kompiuterių ir kitų mobiliųjų įrenginių ekranuose, tuos, kurie skaito tik popieriuje, ir tuos, kurie skaito taip, kaip jiems patogiau, – ir ekranuose, ir popieriuje. Ir visi stebi popierinės knygos kovą su elektronika. Norėčiau pasiremti Prancūzijos pavyzdžiu. Knygas skaitančiųjų Prancūzijoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, mąžta. Regėjau tenykščius tyrimus, kurie atskleidžia, kad prieš trejetą metų skaitančių buvo 74 proc., o 2014-aisiais – 69 proc. Tačiau prancūzai lieka ištikimi tradicinėms knygoms. Skaitmeninės knygų versijos ir skaityklės į prancūzų rinką ir širdis kelią skinasi labai sunkiai (nuo 8 proc. 2011-aisiais iki 11 proc. 2014-aisiais). Matyt, skaityti parke, besimėgaujant saule ir pro šalį plaukiančiais paryžietiško gyvenimo vaizdais, iš tiesų kur kas maloniau su realia knyga rankose.
Kodėl skaitome knygas? Didieji išvardija daug priežasčių: iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką, o gal iš smalsumo, noro ką nors sužinoti, pagarbos svetimai patirčiai, žinant, kad rašytojai yra talentingi, ir noro iš jos pasimokyti, tobulėti. O gal todėl, kad ir kiti skaito. Ypač knygas, kurias tie kiti „labai“ skaito. Dar gali būti dėl noro jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti. Nors tai retas atvejis. Reta ir iš baimės atsilikti, nes jei tau niekas nerūpi, tai nerūpi ir tai. Kaip bebūtų, džiugina, kad ilgame sąraše, kuriame išdėstyta tai, kas madinga - drabužiai, muzika, automobiliai, yra ir punktas – „madinga skaityti“.
Skelbiami Blaivybės, Skaitymo ir Kultūrų dialogo metai. Naivu buvo tikėtis, kad per tuos metus visi turėjo liautis gerti, imti skaityti ir megzti dialogus – tegu ir ne tarp kultūrų, tai bent jau tarp kaimynų. Kai už langų demagogijos ir netikėjimo laikmetis, pagalvojau - ką tokiu laiku galima pasakyti kitiems? Kvailys, kuris pasakė, kad, pavyzdžiui, moterims, reikia tik dėmesingų žodžių. Jis ir suprasti negalėjo, ką tai reiškia. Kalbėti kitiems yra labai sunku. Manyčiau, kad reikėtų ir Sąžiningumo metų. O gal gražiai skambėtų taip – Knygos ir Sąžiningumo metai. Bent man knyga ir sąžiningumas ypač artimi dalykai.
Sakysite, kad knygų skaitymo laikas – ruduo ir žiema, o vasara - tam labiausiai netinkamas metas. Nesutinku. Vasarą knyga yra atostogos per atostogas. „Vasarą knygos keliauja, jos išvedamos pasivaikščioti. Į jų puslapius pripusto paplūdimio smėlio, pribyra žiedų, lapelių ir pienių pūkų. Jos markstosi, ištraukiamos iš kuprinės už tūkstančio kilometrų nuo gimtosios lentynos ar knygyno. Dažnai jos ir paliekamos joms nežinomos šalies parke ant suoliuko laukti naujų šeimininkų. Jų vietą užima kitos, pirktos keisčiausiose vietose, rastos traukiniuose, dovanotos, o dabar ramiai gulinčios visai kitose platumose tarp smalsių senbuvių...“ – portale Bernardinai.lt rašo poetas, eseistas ir knygų apžvalgininkas Marius Burokas. Net nežinau, ar kas nors kada nors gražiau yra pasakęs apie vasarą ir knygas.
Gyvenimas vienatvėje ir tyloje prie upės, ežero, pamiškėje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet neįmanoma realybė: duoną žmogus dažniausiai pelnosi triukšmingoje aplinkoje. Viską užgožia nuotykinės, detektyvinės, erotinės literatūros serijos, popsiniai diskai, TV šou, buki internetiniai komentarai. Neskubėkime guostis, kad nuo viso to srauto mes atskirti. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties. Todėl ramybė mums tampa netgi miela. Kaip kartais miela ir provincija. A. J. Greimas yra prisipažinęs, kad ne vieną savo gyvenimo autorių yra atradęs gyvendamas būtent Šiauliuose.
Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O rankose laikoma knyga viską apie jį pasako.
Pagal tai, ką skaito skirtingų šalių žmonės, galima spręsti apie tai, ką galvoja ištisos valstybės, teigia britų dienraštis „The Times“. Vieni nori pabėgti nuo tikrovės, kiti – pasiimti ją su savimi. Dar girdėjau teigiant, jog knygos yra patikimiausias kultūros termometras. Anot „The Times“, galima išskirti du motyvus, skatinančius žmones rinktis. Pirmasis – tvirtas ryžtas staiga atsiradusį laisvą laiką, kurio visada taip trūksta, paskirti „iš tikrųjų svarbiam“ dalykui. Antrasis – visiška priešingybė - tai siekis kuo toliau nuo jo pabėgti.
„Tebūnie šviesa!“ – tarta labai seniai, tačiau jau daugiau nei 200 metų, kai 1808-aisiais anglų chemikas Humphry Davy išgavo šviesą iš elektros lanko tarp dviejų anglies gabalų, nutraukdamas amžiais trukusią ugnies epochą. 1856 metais vienas vokietis stiklapūtys išgavo švytėjimą iš dujų, buvusių stikliniame vamzdelyje, ir tapo neoninių šviesų pradininku. Ir tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje amerikietis išradėjas Thomas Alva Edisonas sukuria pirmąją kaitinamąją lemputę, kuri tarptautinėje elektros parodoje sukelia sensaciją. XX amžiaus pradžioje chemikas Irvingas Langmuras patobulina T. A. Edisono kūrinį – pripildo tuštumą dujų ir įstato volframo siūlelį. Praktiškai tokias pat lemputes mes dabar ir naudojame. Inžinieriai, fizikai, projektuotojai, energetikos ekspertai, fantastai jau seniai svajoja apie naują, nepaprastą apšvietimą, iškelia idėjas – švelnia šviesa švytinčias užuolaidas ar net pačias sienas. Elektros energijos dėka spausdinamos knygos, be jos neveiktų televizija, internetas.
Kultūros bei kitos televizijos laidos vis dažniau reklamuoja naujas knygas, pataria, ką vertėtų perskaityti. Atrodytų, jog televizija turėtų siūlyti tik savo laidas, tačiau ji atlieka gražią knygų populiarinimo misiją, nors gal tiesiog yra įsitikinusi, kad statistinis lietuvis per parą vis tiek tris valandas prie žydrojo ekrano praleis (yra paskaičiuota, jog tiek jis ir praleidžia), tad tegul šiek tiek laiko skiria knygai. Tiesa, Balys Sruoga po kančių koncentracijos stovykloje yra prasitaręs: „Sudeginkit visas knygas, nes jos nieko nedavė pasauliui“, tačiau tai buvo tik trumpa nevilties akimirka, o šiaip mūsų klasikas niekad nesiskyrė su didžiųjų pasaulio rašytojų knygomis.
Šiandieniai penkiasdešimtmečiai ir vyresni puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo gabalą mėsos, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta. Prigeso ir tradicija skolintis knygas. Skolinami pinigai, daiktai, net automobiliai, bet ne knygos. O būdavo: pasiskolinai knygą, skaitai, skubi, nes ryt turi grąžinti ją savininkui, nes eilės skolintis laukia kitas jo draugas. Menu linksmą istoriją apie žmogų, kurio bute daug knygų, bet visos jos krūvelėmis sukrautos ant grindų. „Kodėl neturi knygų spintos?“ – klausia svečiai. „Knygų spintos niekas neskolina“, - atsako šeimininkas.
Prieš keletą metų pasirodė leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga „Pašnekesiai“, kurioje pristatomi vieno įžymiausių Kinijos filosofų Konfucijaus apmąstymai. Galima paklausti, kodėl praėjus pustrečio tūkstančio metų šio filosofo mokymas vis dar lieka populiarus. Įsigilinus paaiškėja, kad Konfucijaus mintys, kurios glaudžiai susijusios su to meto realybe, aktualios ir šiandien, nes ir tos mintys, ir, nors paradoksalu, pati to meto realybė yra panašios į nūdienos. Konfucijus gyveno laikotarpiu, kai buvo paplitęs tam tikras moralinis chaosas. Tais laikais Kinijoje klestėjo nusikalstamas pasaulis, tarp turtingųjų ir beturčių plytėjo milžiniška praraja, valdžia buvo labai korumpuota. Konfucijaus mokymas ir buvo savotiška reakcija į tą moralinį sutrikimą.
Išmintingi Konfucijaus posakiai paplito po Kiniją, o po mirties jis tapo dievu, kuriam, kaip studentų ir mokslininkų globėjui, kiekviename Kinijos mieste buvo pastatytos šventyklos. Konfucijaus moralė ir politikos mokymas buvo labai paprasti: mylėti kitus, gerbti tėvus, siekti tiesos, o ne naudos, valdyti vadovaujantis morale, o ne jėga. Tiesa, pats Konfucijus jam priskiriamų knygų nerašė. Tekstus parengė jo mokiniai, kurie siekė išsaugoti jo palikimą. Mokinių ir pasekėjų sudaryti Konfucijaus pašnekesiai tapo savotiška kinų biblija, kurią pamėgo ir pamilo visas pasaulis.
Kaip teksto pradžioje minėjau, šiandien norisi visų ir Tavęs, gerbiamas skaitytojau, paklausti: „Ką pastaruoju metu, Tamsta, skaitai?“ Jei Tu imsi ir paklausi to paties manęs, atsakysiu: „Aš juk pirmas paklausiau.“ Bet tiek to. Atsakysiu. Neseniai perskaičiau Haruki Murakami apsakymų rinkinį „Visi Dievo vaikai šoka“. Šio autoriaus romanai, kurių jis prirašęs gana daug (per metus po vieną), į lietuvių kalbą verčiami vienas paskui kitą.
Kiekvienas mūsų turėjome ir turime savo mėgstamiausius rašytojus. Man artimiausi tylūs skandinavai Augustas Strindbergas ir Henrikas Ibsenas, dar rusai Antonas Čechovas ar Fiodoras Dostojevskis. Jaunystėje labiausiai patiko Džeromas Selindžeris ir Džekas Keruakas. Todėl japono Harukio Murakamio herojus man labiausiai ir primena Selindžerio ir Keruako personažus. Tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet neturi darbo ir pinigų. Tas jaunuolis ypač mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytomis slyvomis ir svogūnų laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte), jis neabejingas džiazui, važinėja po miestą automobiliu...
Šešis knygoje sutalpintus apsakymus siejanti tema – 1995 Kobės žemės drebėjimas, pražudęs daugiau kaip 6000 žmonių. Visų istorijų veiksmas vyksta išsyk po žemės drebėjimo ir nors veikėjų tiesiogiai nepaveikia ši tragedija, jų istorijas vienija praradimo, tuštumos jausmas, kurį žemės drebėjimas dar labiau išryškina, tampa savotišku katalizatoriumi. Vieną herojų, nieko per daug nepaaiškinusi, tik pasakiusi, kad gyvendama su juo jautėsi tarsi būdama su oro gumulu, palieka žmona; moteris savo skyrybų skausmo paliktą akmenį mėgina išmesti Tailande; iš namų pabėgusi mergina degina laužą su šeimą palikusiu vyru, kuris pasakoja, kaip miršta sapnuose. Gyvenimas tėra trumpas sunkus sapnas – viename iš apsakymų sako dvasininkas, ir herojai bando suprasti, ką šiame sapne jie veikia.
Neseniai sužinojau, kad Kinijoje įsikūrusi literatūros organizacija „Bookworm“ paskelbė trumposios prozos konkursą „Flash Europa 28” jauniesiems ES rašytojams. Visų 28 šalių piliečiai, kuriems ne daugiau kaip 28 metai, yra kviečiami teikti savo kūrinius iki 500 žodžių, iš kurių bus išrinkti penki nugalėtojai – jų prozos vertimai 28 savaites bus transliuojami įvairiais kinų socialinės žiniasklaidos kanalais. „Šiandien itin trumpos prozos kūriniai pritraukia daugybę žmonių dėl to, kad mūsų laikas yra greičiau novelių ir trumpų istorijų, o ne Levo Tolstojaus apsakymų amžius. Trumpa proza yra puikus pasirinkimas tiems, kurie naktį turi dirbti, o jaučiasi pavargę – tai tarsi geras puodelis kavos“, – sako konkurso sumanytojai kinai, savo idėjomis okupuojantys pasaulį.
Savo tekstus dažniausiai baigiu linksmai, todėl prisipažinsiu, jog kai noriu atsipalaiduoti, pasijuokti, skaitau Stalino eros pradžioje Sovietų Sąjungoje spausdintus Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo feljetonus. Kad ir apie sportą, kas aktualu tik pasibaigus pasaulio futbolo čempionatui ir artėjant krepšinio fiestai. Anot Ilfo ir Petrovo, kiekvienas giria tą sporto šaką, kuria jis pats susižavėjęs. Kai tenisininkui pasiūloma sužaisti tinklinį, jis tik išdidžiai nusišypso ir pataiso savo baltų kelnių klostę. Iš to jau aišku, kad tinklinį jis laiko grubiu, vulgariu užsiėmimu, nederamu subtiliam sportininkui iš negamybinės kuopelės. Lengvaatletis, šokdamas su kartimi, iškyla sulig trečiuoju namo aukštu ir, suprantama, iš tokios paukščių perspektyvos jam ir tenisas, ir tinklinis atrodo kaip nykštukai. Irklavimo meistrai skrenda upe savo elegantiška aštuonviete valtimi ir, pamatę ant kranto dulkėse bėgančius sprinterius, pamatę dručkius, kurie, prakaitu apsipildami, kilnoja dvidešimtpūdes buferines plokštes ant ketinių štangų, dar smarkiau mosteli irklais ir nuskrieja į žydrąjį tolį it apsigimę korsarai.
Trumpiausią romaną yra parašęs Ernestas Hemingvėjus su draugais bebaliavodamas restorane (o įspūdis tarsi daugiatomio romano): „Parduodami kūdikio bateliai. Niekada nenešioti.“ („For sale: Baby shoes. Never worn.“) Nors viską, ką sužinai iš knygų, teisingiausiai apibūdino Puškinas: „Net pravdy na zemle.“

Į viršų