Kas tai yra politikas? Tokios specialybės nėra. Vadinasi, jis turi turėti tokių ypatybių, kurios, rinkėjų nuomone, yra privalomos. Jis turėtų būti doras, protingas, sąžiningas, rūpintis kitais labiau nei savimi ir t. t. Tačiau žmonės turi trūkumų ir retas panašus į šventąjį. Tai kas gi tie politikai? Kas gali tapti politiku? Ratas sukurtas labai seniai, lagaminas – irgi seniai, o politikas tas, kuris sukūrė lagaminą su ratukais. Patiko kažkieno išsakyta mintis, kad politikas yra panašus į rinkiką. Tūlas mano, kad jis jei ne geriausias, tai bent ne blogiausias pasaulyje. Vadinasi, gali būti pavyzdys. Politikai ir atsiranda iš tokių vidutinybių. Paprasta ir aišku. Kas pasikeičia po rinkimų? Turbūt niekas.

Ričardas JAKUTIS
Gaila, kad prieš rinkimus eilinį kartą atleisdamas niekšybes politikui, kuriam tu rūpi mažiau nei jo santaupos banke, pamiršti, jog žmonės keičiasi sunkiai, geriausiu atveju jie tik diplomatiškai ir laikinai prisitaiko prie esamos situacijos. Sako, net senus daiktus pakeisti naujais lengviau nei remontuoti sugedusius. Meilėje ir politikoje – nepakeičiamų nėra. Kada nors atsiras tas, kuris sugebės tave mylėti taip, kaip to nusipelnei. Bet pirmiausia privalai išmokti mylėti save. Pirmasis žingsnis – siųsk velniop tą, kuris tavo meilės nevertas, moko psichologai.
„Kvailybės enciklopedijos“ autorius M. van Bokselis taikliai pastebi: „Politikas visus apgaudinėja viešai; niekas juo netiki; ir jis pats tai žino, ir mes žinome, kad jis žino, o jis žino ir tai. Kur tokioje visažinystėje ieškoti kvailybės? Jeigu visi žino, kas tuomet nežino?“ Politikai gali pasakyti, kad šie žodžiai tinka ne tik politikams, bet ir, pavyzdžiui, televizininkams. Tarkime taip, tačiau skirtumas tarp politikų ir televizininkų yra: politikai valdo mūsų pinigus, o televizininkai - ne.
Kiekvienas iš mūsų pagalvojame, jog jei būtume politikais, daug nuveiktume. Aš, pavyzdžiui, kad atsirastų pinigų mokėti pensininkams, skolinčiausi juos iš tų pačių pensininkų. Jiems būtų didelė nauda: gautų didesnes pensijas ir dar palūkanas už paskolintus pinigus. Antra vertus, ar būtina jiems išvis grąžinti nurėžtas pensijas. Dabar turi viltį, laukia, o tuomet – viskas atsiskaityta ir vilčiai atia. O kaip gyventi neturint jokios vilties? Negalima iš žmogaus jos atimti. Visko turės šiandien ir nebereikalinga taps viltis, kad rytoj bus geriau.
Vienoje iš mūsų ministerijų dirba keturi viceministrai. Ilgai sukau galvą, ką jiems veikti. Dviem darbo radau, na, dar kažkiek trečiajam, bet ką veikti ketvirtam niekaip nesumąsčiau. O kad pakaktų pusės Seimo narių, kiek yra dabar, visi, manau, pagalvojame.
Tai tik keli iš mano sumąstymų, ką nuveikčiau, jei būčiau politiku. O kiek dar jų sukasi galvoje. Manau, kad tikrieji mūsų politikai irgi mąsto, nors kartais atrodo ir priešingai. Tiesa, dažnai sumąsto ne į tą pusę, tad kartais net pagalvoji – ar ne geriau gyventi, kai jie atostogauja? Mūsų valdininkai tegeba tik užsidegę žvakę melstis, kad kuo greičiau atsigautų Amerikos, o vėliau ir viso pasaulio ekonomika. O pats kvailiausias dalykas – mąstyti, kad šalį gali išgelbėti pensininkai. Kaip galima tiesti nagus į žmogaus uždirbtą pensiją? Juk žmogus dirbo, iš jo buvo išskaičiuojami mokesčiai. Valstybė jau seniai pasiėmė, kas priklauso, ir jei liko trupinys, kuris vadinamas pensija, niekas negali jos mažinti, visai atimti ar palikti dalį.
Girdėjau klausiant, kodėl, priešingai nei Lietuvoje, bet kurioje Vakarų pasaulio įstaigoje aptarnaujantis personalas randa laiko maloniai pabendrauti su kiekvienu besikreipiančiu. Kodėl? Nes Lietuvoje kone vėliausiai panaikinta baudžiava (Skandinavijoje, pavyzdžiui, jos išvis nebuvo), o dar tas bolševizmo periodas.
Reikia euro ar likti prie lito? Euro banknotų priekinėje pusėje atvaizduoti langai ir vartai, sako, simbolizuoja atvirumo dvasią. Antrojoje pusėje vaizduojami tiltai simbolizuoja Europos tautų tarpusavio bei Europos ir pasaulio bendradarbiavimą. Gražu, prasminga. Bet ar teko girdėti, kad pinigai, ant kurių nėra žmonių atvaizdų, anksčiau ar vėliau žlugs, nes neturi savo globėjų? Nors tai tik mitai, o svarbiausias ekonomikos modelio klausimas, valiuta čia mažai kuo dėta.
Šiandieniniai mūsų politikai man labai panašūs į mūsų kvailokas šou pasaulio taip vadinamas „žvaigždes“. Vienoje TV laidoje, tame pačiame spaudos leidinyje Gražulis ir Bunkė, Teišerskytė ir Jagelavičiūtė, Zuokas ir Grigaitis... Merginų grupė dainuoja: „Vidury žemyno, prie vandenyno...“ Jei „Olialia“ mergaitėms vidurys žemyno yra prie vandenyno tiek tos, bet mūsų politikams vertėtų apsispręsti, ar jie vidury žemyno, ar prie vandenyno. Tūlas sako, jog nėra reikalo į tas „žvaigždes“ TV ekrane žiūrėti ar apie jas skaityti, girdi, koks mūsų reikalas, tegul jos savoj orbitoj ir sukasi. Bet kitas paprieštarauja, kodėl jų gyvenimas ne mūsų reikalas, jeigu mums ištisai rodo bei rašinėja apie visokias vestuves, vakarėlių svečius ir klausia, ar tai mums skirta, ar kam? Vadinasi, tai mūsų reikalas, vadinasi, jiems reikia mūsų komentarų, jiems įdomi mūsų nuomonė, kitaip nerodytų ir nerašytų.
Apie žmogų mėgstu spręsti apsilankęs po jo tualete. Seimo tualetai šiaip jau švarūs, tvarkingi, bet, žiūrėk, vyrų kabinoje apšlapintas dangtis. Net to negalėjo pasikelti ar tiesiai pataikyti. Aišku, galima sakyti, jog gal prieš tai tualete buvo ne politikas, o irgi Seimo svečias. Gal.
Gydytojai apie ligoninei žadamą naują diagnostinę aparatūrą: „Jau greitai mes nustatinėsime tikrą diagnozę.“ Ką jie iki šiol darė? O kokios aparatūros reikėtų Seimui?
Mūsų politikai ir emigracija – vienas su kitu susiję žodžiai. Emigracija – beveik visus paveikusi problema. Patys dėl emigracijos gal ir sakome „niekados“, bet kiekvienas turime emigraciją pasirinkusių artimųjų. Jei išvykusiųjų paklaustume, kodėl jie išvažiavo ir paliko Lietuvą, išgirstume, kad norėjo pamatyti pasaulį, įgyti daugiau patirties, išmokti kalbą, galbūt manė esą daugiau vertesni nei jiems galėjo pasiūlyti tėvynė, ir taip be galo. Skamba gana įdomiai, netgi labai viliojančiai. Bet ar ne verčiau būti atviriems ir atskleisti tikrąją priežastį - išvažiavome dėl pinigų! Nors jeigu teigiame, kad emigraciją lemia tik ekonominės priežastys (darbo ir geresnio uždarbio paieškos), tai kodėl lietuvių emigruoja daug daugiau negu latvių ir estų, nes juk ekonominės sąlygos mūsų kaimyninėse šalyse panašios? Reiškia išvažiuojama ne tik dėl pinigų, bet ir todėl, kad pas mus negerbiamas žmogus. Ir jaunas, ir senas.
Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšais. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai pirmaujančiųjų gretose, šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O šiandien? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti. Ar šiandien vaikai atsisakytų madingų batelių iš Anglijos ar naujausio kompiuterio, kad tik mama ir tėtis gyventų kartu? Idealistai atsakys, jog atsisakytų, aš gi kažkodėl abejoju.
Bičiulis į klausimą, kokia diena jam laimingiausia, atsakė, jog išvykimo iš Lietuvos. Paklausei keleto lietuvių, gyvenančių Londone, kokia jų svajonė. „Turėti Londone namą“, – atsakė visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonė – grįžti į tėvynę. Derėtų agituoti tautiečius likti tėvynėje, tik kaip tai padaryti, kai vairuotojai sako, kad Vakarų pasaulio šalyse prisipildę baką kuro nuvažiuoja šimtą kilometrų daugiau negu Lietuvoje.
Lietuviai labiausiai linkę emigruoti iš visų ES tautų - tokia padėtis nesikeičia mažiausiai dešimtmetį. Tikslių skaičių, sako, nežino niekas, bet, atrodo, reikia sutikti su tvirtinančiais, jog 800 tūkstančių jau emigravo.
Ekonominis sunkmetis keičia lietuvių emigrantų būrį - jame vis daugiau išsilavinusių, geras profesijas tėvynėje įgijusių, bet perspektyvų čia normaliai gyventi nebematančių žmonių. Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvos biuras palygino 2008 m. norėjusių ir dabar norinčių emigruoti lietuvių atsakymus. Seniau emigruodavo daugiau darbininkų, o dabar išvyksta jau ir daug medikų, farmacininkų, dizainerių, maketuotojų, architektų. Anksčiau kokį nors išsilavinimą įgijusieji dažniausiai išvykdavo studijuoti ar tiesiog įgyvendinti įdomesnių projektų, pasisemti idėjų, o dabar dažniausiai girdime apie ekonomines išvykimo priežastis.
Nugirsta istorija. Edenderio (Airija) miestelyje grybų ūkyje dirbanti mokytoja iš Lietuvos kas savaitę uždirba po 350 eurų, o vyras statybose - po 500 eurų. Moteris svarsto, kad Lietuvoje iš mokytojos algos niekaip nepragyventų, taigi telieka likti Airijoje. O šiaip jau į klausimą, ar daug Airijoje lietuvių, ten įsikūrę emigrantai atsako: „Kur spjausi, ten lietuvis...“ Airijoje jau daug lietuviškų parduotuvių, pradėtas leisti lietuvių laikraštis. Romos katalikai tapo didžiausia Airijos religine bendruomene, nes katalikybei naujų jėgų suteikė čion atvykę lietuviai ir lenkai. Į sekmadienines šv. Mišias šalies bažnyčiose dabar susirenka daugiau katalikų nei anglikonų.
Dabar visi kovoja už savo teises: daugiavaikės ir vienišos motinos, karo veteranai ir kiti apdovanotieji, žemę atsiimantieji ir jos neatiduodantieji, religinės bei tautinės mažumos, žalieji, žydrieji, raudonieji, nuteistieji ir reabilituotieji... Tai nejaugi tos kovos nuošalyje gali likti pensininkai? Ką pirmadienį valgėte pusryčių? Jei neprisimenate, vadinasi, gyvenate dar ne blogiausiai. Skurdieji tai prisimena.
Gal jūs žinote lietuvių pensininkų porelę, išvykusią pasigrožėti Gaudi katedra Barselonoje, pailsėti Turkijos paplūdimiuose ar bent turistaujančią kur nors arčiau, pavyzdžiui, besižvalgančią Prahos senamiestyje? Net Nidos ar Palangos kainos mūsų pensininkams neįveikiamos. Mūsų pensininkai - tai ne sėdintys bare jų kolegos vokiečiai ar, pavyzdžiui, amerikiečiai pensininkai, atostogas praleidžiantys keliaudami po Europą ar bent savo šalyje nuo Rytų iki Vakarų pakrantės. O gal mūsų pensininkai bent turi savo klubų, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti, pavyzdžiui, skambinti pianinu? Ar matėte šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Bet juk nuo seno žinoma, kad restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, maitinama geriau ir skaniau nei ten, kur padavėjos jaunutės - pastarųjų savininkai tikisi, kad tokių padavėjų kojos atpirks maisto kokybę. Ir nors pensininkų gausėja ir Vakarų pasaulio šalyse, abejoti netenka, jog savo senjorais tos šalys vis tiek vienaip ar kitaip deramai pasirūpins. Nes politikai ten kitokie.
Pabuvojęs netoli Krokuvos esančiose Veličkų druskų kasyklose pastebi, jog bilietai patekti į kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams yra pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitų šalių atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai visų mūsų ateitis, o lengvatos pensininkams skirtos tik jų šalies gyventojams. Atvykę iš kitur turi mokėti visą bilieto kainą. Kodėl? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybė, o ta valstybė, iš kurios atvykę pensininkai, turėjo pasirūpinti savo šaliai dirbusių ir dabar į užtarnautą poilsį išėjusių žmonių gerove, kad šie galėtų pasiturinčiai gyventi ir laisvai, neprašydami išmaldos, keliauti.
Kaip ten bebūtų, Lietuvos žmonės geri, išradingi. Palik lietuvį negyvenamoje saloje, jis pragyvens. Girdėjau, amerikiečiai klausosi mūsiškių pasakojimų apie Sausio 13-osios naktį ginamą Seimą, televizijos bokštą ir pasiteirauja: „O kada jūs miegojote?“ Poilsis jiems šventas dalykas. Ir niekas tuomet jiems negali trukdyti. Taip, jie sutinka, jog bokštą ginti reikėjo, bet pamiegoti irgi.
Tekstas apie politikus bus nepilnas, jei nepakalbėsime apie jų atlyginimus. Pavyzdys jiems galėtų būti neseniai mano regėtas tyrimas apie tai, kiek norėtų uždirbti Lietuvos žmonės. Pusė apklaustųjų teigia, kad norėtų gauti 1000–2000 litų algą per mėnesį, 25 proc. respondentų norėtų uždirbti bent jau apie 1000 litų. Beveik 20 proc. respondentų svajonių atlyginimas būtų 2000–3000 litų per mėnesį, o vos keli procentai asmenų įvardijo, kad norėtų gauti nuo 3000 litų. Žodžiu, verčiant į eurus, 1000 eurų visus pilnai patenkintų. Tokie Lietuvos žmonių, blaiviai mąstančių apie dabartinę šalies padėtį, troškimai. Tik, aišku, ne politikų. „Bankininkai uždirba dar daugiau“, - teisinasi politikai. Suprask, bankininkai ir kalti dėl tokių didelių atlyginimų. Apie tai yra net anekdotas.
Turčiaus klausia, kiek šis per mėnesį uždirba. Tas atsako, jog visai nedaug. Vardija, jog gali nusipirkti vos kelis kepalėlius duonos, kelis kilogramus dešros, šiek tiek sviesto, kitų pieno produktų, daržovių ir dar butą Palangoje.
Vieno tokio žmona prisipirko įvairiausių drabužių, o po to sielojasi be reikalo pirkusi. „Tai kam pirkai?“ – klausia jos. „Nebuvo ką veikti“, - atsako.
Visi pripažįstame, jog šiandien turime tvirtą pamatą po kojomis - narystę NATO ir ES. Tokios įtakos dar niekada neturėjome. Turime puikias prielaidas išmokę istorijos pamokas kurti pilietinę visuomenę, pasitikėjimu paremtus atviresnius valdžios ir piliečių santykius, demokratizuoti institucijas ir visą valstybę. Pavyzdžių, kaip tą daryti, - nuo Šveicarijos iki Skandinavijos per akis. Turime, bet kas iš to.
Tūlas paklaus, jog nejaugi aš nematau bent kokių teigiamų proveržių. Net nežinau, ką atsakyti. Gal išskirčiau jaunų Lietuvos dailininkų parodą Vilniaus oro uosto nusileidimo salėje Lietuvai pirmininkaujant ES. Ir tiek.
Pabaigai dar vienas anekdotas apie šiame tekste jau minėtus emigrantus. Garbaus amžiaus žmogaus giminės, kaimynai klausia, kodėl jis emigruoja iš Lietuvos, ir dar šiurkščiai pajuokauja, kad jam likę tik kelis kartus nusiskusti. Emigruoti pasiruošęs seneliukas sutinka, tik paaiškina: „Taip tai taip, tik aš nusiskusiu gerais peiliukais.“