Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulietė Liongina iš draugės gavusi daigelį jį pasodino prie namo fasado gatvės pusėje , bet kai ricinmedis suaugo į visą krūmą, nusprendė suklydusi - reikėję  jį sodinti vidiniame kieme, kad turėtų daugiau erdvės.

Tačiau pro ponios Lionginos namą praeinantys šiauliečiai kitos nuomonės: ricinmedis toks gražus, kad kiekvienas praeivis sulėtina žingsnį, o kartais ir visai sustoja užmiršęs, kur skubėjo - negali puikiuoju augalu atsigrožėti.

Tik ne visi žino, kad šis neįtikėtinai vešlus ir gražus augalas dar yra ir nuodingas. Dešimt ricinmedžio sėklyčių - mirtina dozė net labai tvirtam vyrui.

Nors vargu ar kas iš  smalsumo ar dar dėl kokių priežasčių ricinmedžių  sėklų kas sumanytų ragauti, nes mūsų platumose jie ir neauginami plantacijomis, o tik kaip labai dekoratyvūs augalai...

Beje, pavadinimas ricinmedis šiam augalui ir ne pats tinkamiausias, nes Lietuvoje jis panašesnis į krūmą ir išauga tik iki dviejų metrų aukščio.

Ne taip kaip savo tėvynėje Rytų Afrikoje, Etiopijoje - kur jo krūmo apatinės šakos ir sumedėja per daug metų ir į aukštį ištįsta iki 8–12 metrų. Iš Rytų Afrikos tropikų ir subtropikų  ricinmedis paplito po visą pasaulį. Ir labai seniai, nes jau senovės egiptiečiai iš jo nuodingųjų sėklų pradėjo spausti aliejų, kurį naudojo ir kosmetikoje, ir kaip degų skystį aliejinėms lempoms.

Senovės Graikijoje užsodintos ricinmedžių plantacijos dar keturis šimtus metų prieš  Kristų - irgi tiems patiems tikslams. O paskui ir visoje Europoje, kur klimatas leido subrandinti sėklas, ricinmedžiai buvo auginami iki pat XVIII amžiaus, nes tada ricinos aliejų europiečiai pradėjo importuoti iš Jamaikos, Brazilijos, Indijos, Argentinos plantacijų.

Tarp kitko, šis augalas tik viduramžiais pradėtas vadinti lotyniškai ricinus, o kiekviena tauta turi savo pavadinimus: vokiečiai jį vadina stebuklingu medžiu, anglai - Kristaus palme, paprastuoju ricinos aliejaus augalu, rusai - erkių augalu, o indai sanskrito kalba - eranda. 

Šiaip dabar Europoje ricinmedis yra sodų ir parkų puošmena, dekoratyvinis augalas, vertinamas dėl gražių, didelių lapų, kurių diametras gali siekti iki 60 centimetrų, o spalva priklauso nuo veislės - jų būna žalių, melsvai žalių, rudai raudonų. Ryškūs ir lapkočiai ir lapų gyslos, ypač jei vasara sausa ir šilta.

Antrojoje vasaros pusėje susiformavę  žiedynai taip pat labai įspūdingi - arba žali, arba raudoni, arba rusvi ir dviejų lyčių. Žiedyno viršuje susiformuoja smulkūs raudoni moteriški žiedai, apačioje - lakšvi it miltuoti vyriški. Peržydėję vyriški nubyra, o moteriškieji ir subrandina į kaštonų dėžutes panašias dėžutes, kurių kiekvienoje yra po tris sėklas. Norint baigti sėklas brandinti, kai dėžutės paruduoja, reikia jas nuskinti ir baigti džiovinti kambaryje.

O prisidžiovinus sėklų  arba jų nusipirkus sėti reikėtų kovo pabaigoje–balandžio mėnesį prieš tai jas parą pamirkius drungname vandenyje. Sėjama po sėklą į 10 centimetrų skersmens durpinius vazonėlius ir kambario temperatūroje sėklos sudygsta per 2–3 savaites.

Sode ar gėlyne ricinmedžius galima sodinti, kai jie užaugę iki 20 centimetrų aukščio, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje vieno metro atstumu vieną  nuo kito. Sodinti reikia į derlingą, gerai išdirbtą žemę  šiltoje ir saulėtoje vietoje. Ricinmedžiai užauga vešlūs, jei yra reguliariai laistomi ir tręšiami - kitaip ima kristi apatiniai lapai ir grožis dingsta.

Gražiausiai atrodo vienas ricinmedis - jis gali tapti gėlyno centru, jei aplink auga žemaūgiai augalai, o dar gražiau spalvingasis augalas atrodo žalios vejos centre.

Siūloma ricinmedžius auginti ir dideliuose vazonuose, bet jei tik už jo, pastatyto prie lauko durų ar terasoje, niekas nuolat neklius.

Dar ricinmedžius galima auginti iš šiltnamiuose, ir kitose šviesiose patalpose, nors jie ir užima labai daug vietos.