J. Valienė teigia nuo mažens mėgstanti bei auginanti gėles.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Iki šiol nemažai pasakojome apie gražiai tvarkomas daugiabučių valdas. Paprastai grožis atsiskleidžia dėka darbščių bendrijų pirmininkų arba pavienių jose gyvenančių entuziastų. Šis pasakojimas apie senyvą moterį, kuri pati viena nuveikė tikrai nemažai...
Jau dvi dešimtis metų Gegužių gatvės 92-ojo namo aplinką tvarkančiai Janinai Valienei jau septyniasdešimt, tačiau ji viena pati tvarko ir gražina daugiabučio aplinką. Kiemo pusėje po langais nusidriekė jos įveisti margi gėlynai. Viskas pirkta už nuo pensijos sutaupytus litukus. Nerasime čia retų egzotiškų augalų, bet spalvų šioje oazėje dėl to tikrai nė kiek ne mažiau... „Palaidojusi vyrą atsikėliau gyventi į Šiaulius. Vaikai užsienyje... Negaliu be žemės ir be gryno oro... Reikia man užsiėmimo. Tik niekad nepagalvojau, jog kas nors tai pastebės...” - šypsodamasi kalbėjo ji mums.
Pasiūlė nusipirkti namą...
„O, jūs nematėte, kaip pernai čia žydėjo rožės!” - sako ji. Tik, kaip dažnai būna, iš pradžių ne visi kaimynai suprato bei įvertino šią ponios Janinos iniciatyvą. „Vedžiodavo čia šunis. Dar pačioje pradžioje... Kartą pradariau langą ir vieną tokį amsių mylėtoją sugėdinau sakydama, kad jis susirinktų tai, ką „pametė” jo šuva. O jis: „Nusipirk namą, jeigu taip nori. Čia ne tavo teritorija ir ne tu moki už ją mokesčius!” Va, taip. Vienas gražina aplinką, kitas teršia.
„O juk kiekvienas norime gyventi gražiau – aš taip manau. Nesvarbu, ar toks namas, ar kitoks, bet jei gyveni, norisi, kad būtų gražu”, - lyg pati sau kalba moteris.
Anot jos, atsikėlus gyventi, po langu augo ieva ir žėlė krūmai. Taip ir pradėjo. Paruošė lopinėlį po langais, nusipirko ir atsivežė žemių. Apsodino. Paskui toliau, dar ir dar... „Pati „prisiplencavoju” daigų, - sako J. Valienė. - Savo bute. Sodo neturiu. Baltus muškatelių žiedus maišau su rausvais. Šitaip gražiau. Jau dvidešimt metų tvarkausi...”
Jos prižiūrima teritorija jungiasi su gretimu namu, kur didžiulį gėlyną bando prižiūrėti kita moteris.
Apeiname įvairių spalvų vijoklines rožes, vazonėliuose kabančias petunijas, alyvų krūmą, plačialapes kanas...
Bute „trūksta oro“
„Esu iš kaimo, - kalba J. Valienė, atsakydama į mūsų klausimą, kas davė postūmį tvarkytis. - Trūksta kambaryje oro... Visai kas kita, kuomet išeinu į lauką. Smagu darbuotis ir laukti, kada pražys tas ar kitas augalas. Štai čia įsmeigiau iš sesers parsivežtą šakelę žemėn ir laukiu, kol pradės žaliuoti baltažiedis putinas.”
Po balkonais žydi surfinijos, kelia galvas rudeninės gėlės astros. O štai rausvalapės kanos, matyt, patraukė negero žmogaus dėmesį: po vienos nakties jų paprasčiausiai nebeliko...
„Jeigu šitaip mėgstate žemę ir augalus, tai gal iki pensijos dirbote agronome, botanikos mokytoja ar kažkas panašaus?” - klausiame.
„Ne, - šypteli J. Valienė. - buvau paprasčiausia karvių melžėja. Kaime turėjau darželį - nuo jaunumės labai mėgstu gėles. Ir čia atvažiavusi žaidžiu kaip mažas vaikas...”
Praėjo nemažai metų, viskas gražiai auga, žydi ir žaliuoja. O kaip kaimynai? Vis dar nepatenkinti jūsų darbo vaisiais? Ar besiūlo „pirkti namą”?
„Dabar jau nebe „bamba”, - teigia J. Valienė. - Priešingai. Kai vedžioja šunis, pasidžiaugia, kad viskas tvarkinga, prižiūrima. Ir šunų mėšlą į maišelį susirenka...”
Norėtų alpinariumo
Minėjote, kad kanas kažkas pavogė. Ar dažnai pasitaiko. Ar dažnai pašaliečiai „įsisuka” į tamstos gėlynus?
„Kitų gėlių galima sakyti neliečia, tik, va, tulpes vagia. Kai tik pavasarį jos pražysta visomis spalvomis, žiūrėk, ir nebėra. Ar vyrai skina jas savo žmonoms? Nežinau. Gal, sakau, vaikai? Kol kaimynų mergaitės buvo mažos, visko man pridarydavo. Rinkdavosi žaisti po balkonu arba gulėdavo po medžiu, o takas ėjo per manuosius darželius. Dabar jau visos suaugusios...” - nusišypso J. Valienė.
Taip viena ir darbuojatės?
„Kažkiek prisideda ir penktame aukšte gyvenantis kaimynas Petras, kuris iš savo medžiagų sukalė bei nudažė atramas augalams. Jis irgi gėlių mėgėjas... O visa kita pirkau už savus ir dariau savo jėgomis. Iš kur čia pensininkui paimti tų pinigų?..“
O jeigu kas padėtų? Ar negalvojote, kad būtų gerai atsivežti didesnių akmenų ir pabandyti suformuoti nediduką alpinariumą?
„Prašiau kaimyno, kad atvežtų akmenų krepšiui pastatyti. Noriu jame auginti svyrančias begonijas. Turiu priveisusi ir artimųjų kapus jomis apsodinau. Nedidelis alpinariumas irgi gerai būtų... Va, čia, anoje pusėje žaliuojančių ąžuoliukų. Tik akmenų nėra kaip ir iš kur atsivežti”, - svarsto pašnekovė.
Ką gi, jeigu žmogus ko nors labai nori, jis anksčiau ar vėliau savo pasieks. Na, o mums buvo malonu stebėti, kiek daug gali viena nebe pirmos jaunystės moteriškė. Jeigu kiekviename daugiabutyje atsirastų bent po vieną tokią entuziastę, miestas neatpažįstamai pasikeistų. Jei tik būtų noro...
Jos įveistuose gėlynuose auga plačialapės kanos, žydi surfinijos, petunijos ir kitokie augalai.
Prieš dvi dešimtis metų po langais žėlė tik krūmai...
J. Valienės prižiūrimų valdų fragmentas.
Visus augalus ir žemes pensininkė perka už likusius nuo pensijos pinigėlius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
