Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Keista toji paroda „22:22“ buvo atidaryta penktadienio pavakarę Šiaulių dailės galerijos pirmajame aukšte. Kaip ir prie durų pasitikęs žalias lemputėmis mirksintis „ateivis-robotas“, kaip ir bet kaip ant grindų sustatyti paveikslai ar eskizai, kaip ir sienos, nukabinėtos mažais užrašų knygelių lapukais, kaip ir grafiniai-literatūriniai tekstai, kuriuos norėjosi ramiai perskaityti, kad suvoktum, kas gi čia...

Bet suvokti, kas vyksta – ar paroda bus atidaryta, ar atšaukta,  buvo neįmanoma, nes aplink šurmuliavo minia nuo garbių universiteto profesorių, žymių menininkų iki studentiško amžiaus jaunuolių... 

 

Kasdieniškai apsirengę vyrai autoriai ir viena autorė su angelo sparnais už nugaros paslaptingai šypsojosi, traukė pečiais ir dažniausiai stoviniavo prie baltos sienos, kur juoda anglimi buvo išpiešti jų siluetai... Ugnius Ratnikas, Dainius Trumpis, Martynas Gaubas, Tomas Andrijauskas, Artūras Nagevičius, Donatas Zacharovas, Gintas Gascevičius, Darius Tauginas, Jurga Sutkutė...

 

Net kai parodą ėmėsi pristatyti parodos kuratorius šiaulietis menininkas Ugnius Ratnikas, žengęs žingsnį į priekį nuo kitų autorių, susiliejusių su savo atvaizdais sienoje, aiškiau nepasidarė.

 

Tik tiek, kad čia savo darbus pristato 13 autorių (evangelinių apaštalų skaičius), iš kurių keturi dalyvauja tik savo darbais, o vieno jau išvis nebėra... Kad visų autorių amžiaus vidurkis – beveik keturiasdešimt, vienuolika – gimusių Šiauliuose, dešimt – gyvenančių Šiaulių radioaktyviajame rajone Taškente, devyni – vizualiųjų menų atstovai, trys – muzikantai, vienas aktorius, vienas rašytojas...     

Dar daugiau neaiškumo įnešė Ugniaus perskaityta ištraukėlė iš Kurto Voneguto „Katės lopšio“, kur absurdas ir paradoksas suaugę lyg Siamo dvyniai. Tad sužinoti, ar „22:22“ juokiasi iš savo kartos menininkų, ar iš žiūrovų beliko tik tik vienas būdas – įjungus diktofoną paklausti poros dalyvių ir poros žiūrovų labai rimtai.

Nenustebęs

Sigitas Prancuitis, šešiasdešimtmečių menininkų kartos atstovas, šiuo atveju – vienas iš publikos: „Man tai - jauna sena paroda. Ar tai gerai ar blogai – tegul sprendžia žiūrovai...“

 

Ugnius Ratnikas, vienas iš trylikos parodos autorių: „Man ši paroda – proga paleisti savo bagažą, kad nebūčiau įsikibęs į vieną kolekciją, laisviau pažiūrėčiau į kūrybą, pabendraučiau. O suėjome kartu dėl atsitiktinumo: pasirodo, dešimt iš mūsų gyveno tame pačiame Šiaulių rajone, visa mūsų karta persipynė, nes juk miestas toks nedidelis. Ir parodos tikslas – parodyti ne pačius darbus, o kūrybinį procesą - menininko gyvenimą, jo kasdienybę, kūrybos detales, o ne baigtinį vieną darbą. 

O kaip pavyksta išlaikyti tą jaunatvišką ugnelę? Kai kaimynė paklausė, kodėl taip jaunai atrodau,  atsakiau: „Aš juk akmenų nerenku, jų nenešu...“ Dabar pasakyčiau - gal todėl, kad palieki kažkokį bagažą, neprisiriši prie savo padėties, prie savo įvaizdžio, per daug nesusireikšmini ir esi tiesiog dinamiškas“.

 

Jurga Sutkutė, „22:22“ parodos autorė su angelo sparnais: „Aš bandau išbandyti įvairias sferas: tiek podiumą, tiek perfomanso meną, tiek vizualųjį, nors šiaip kūryboje dažniausiai naudoju odą. Tik čia  mažai odos, nes rodau savo praėjusių metų dienoraštį, kuriame galima pamatyti, kaip intensyviai gyvena autorius: užsirašinėja darbus, keliomis spalvomis juos braukia ir užbraukia, kad pažymėtų, kas už ką svarbiau... Šiais metais buvau nusprendusi siekti savotiško rekordo – nedalyvauti ir pačiai neorganizuoti jokio projekto – padaryti kaip ir kūrybinę pauzę, tačiau štai metų gale Ugnius mane įtikino, kad reikia dalyvauti, nes smagu draugų ir bendraminčių kompanijoje užbaigti metus. Manau, kad mūsų šiauliečių menininkų šios kartos (keli žingsniai – ir aš įžengsiu į ketvirtąją dešimtį) menininkų saujelei svarbu yra daryti projektus, veikti, o ne nuobodžiauti, ne sakyti – niekas čia nevyksta...“

 

Edita Sūdžiūtė, trisdešimtmečių Šiaulių menininkų kartos atstovė iš publikos: „Aš nelinkusi savęs priskirti nei grupėms nei kartoms, bet esu tiesiog sužavėta, kad sugebėjo susiburti tokia meninė gauja ir savo meninėmis priemonėmis nusiaubti Dailės galeriją. Ir jų pakankamai daug.

O įspūdis?.. Pirmas įspūdis neišbaigtumo, nes darbai išrikiuoti pagal sieną. Bet kai pagalvoji – gal taip betarpiškiau. Juk kyla asociacijos su dailininko dirbtuvėmis, kur darbai nebetelpa ant sienų. 

Parodos tendencijų ar kartos tendencijų nesiimčiau vertinti – nereikia etikečių. Svarbu, kad menininkai auga, kad yra poreikis kurti“.