Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vienas iš įspūdingiausių penkioliktojo jubiliejinio šiuolaikinio meno festivalis „Virus’15“ renginių buvo „Virus tekstas“ - rašytojo, eseisto ir publicisto Rolando Rastausko knygos „Privati teritorija“ pristatymas Chaimo Frenkelio viloje.

Labai savotiškas pristatymas, nes tada dar būsimojo Nacionalinės premijos laureato  naująją knygą pristatė jo draugai – jau Nacionalinės premijos laureatai pianistas, pedagogas Petras Geniušas ir kompozitorius, eseistas, kritikas, dirigentas, videomenininkas Šarūnas Nakas.

Pats Rolandas Rastauskas, save vadinantis ir kitų vadinamas RoRa, taip ir pasakė: „Kokia mano privati teritorija? Klauskite Šarūno – jis yra Number One Lietuvoje, jis atsakys“...

Paklausėme. Ir ne tik Šarūno Nako, efektingai ir išsamiai pristačiusio naujausiąją RoRa knygą, bet ir kelių kitų Chaimo Frenkelio  susirinkusiųjų – įvairiaus amžiaus, įvairių profesijų, iš įvairių Lietuvos miestų atvykusių rašytojo draugų ir talento gerbėjų.

Virgilijus Kinčinaitis, menotyrininkas, „Virus“ festivalio organizatorius: „Rolandas Rastauskas neseniai šią vilą apėjo, apžiūrėjo ir pasakė: viskas, čia mano erdvė. Taigi čia pasirodys RoRa, o paskui du Nacionalinės premijos laureatai Petras Geniušu ir Šarūnas Nakas muzika ir žodžiais pašlovins – tai ir bus RoRa knygos pristatymas.

Apie knygą: apima geras pavydas skaitant Rolando kelionių įspūdžius, kai iš nieko, tik iš to judėjimo per pasaulį tas pasaulis iš atgyja, sužadina judėjimo alkį, sužadina ilgesį pasauliui – kitam spalvingesniam, dėsningesniam. Tai privačios kelionės - judėjimas erdve, laiku. Matyt, ne atsitiktinai ir toks jo knygos pavadinimas. O kita vertus, kas gali būti įdomiau nei žmogaus privatumas? O kodėl nepasižiūrėti į tą laiko, jausmo judesį labai intymioje, labai privačioje erdvėje? Ir kas mums tą skausmingą žmogišką privatumą atveria? Tradicinė literatūra nueina į klišes, schemas, o Rolandas sugeba platųjį pasaulį perteikti asmeniškai ir vėl jį sukurti iš naujo – padaryti jį  RoRa pasauliu“.

Jaunius Kulnys, poetas, šiaulietis: „Rolandas Rastauskas asmeniškai mane pakvietė į pristatymą,  bet aš ir taip būčiau atėjęs, nes jis yra kontroversiška asmenybė: vis lauki, kad vėl kažką iškrės, o jo performansai pasižymi labai individualia saviraiška. Jis – klasikas, mėgstantis vaikščioti senamiesčių gatvėmis, kad pažintų ne tik erdves, bet ir patį save. Galiu jo nakties klajones palyginti su Josifo Brodskio plaukimu Venecijos kanalais. Aišku, jis ne Brodskis. Bet kodėl mes negalime savo mažoje šalelėje tą patį pasakyti apie RoRą?

Žiūrėkit, kiek jaunimo čia susirinko – vadinasi, jauni jame irgi atranda kažką, nors Rolandas yra tam tikros kartos atstovas. Kodėl? Rastauskas, kaip jaunimas, mėgsta maksimalizmą, iššūkius, yra nepakantus – „prieštarauk, ginčykis, ieškok savo tiesos..“. Apskritai Rastausko pavardė yra tam tikras logotipas, tam tikras ženklas ir jau vien tai daugelį patraukia: užtenka pasakyti, kad renginyje bus RoRa... Kiti net garsiausi vardai taip nepritraukia kaip jo, nes traukia pati RoRa asmenybė – įvairiapusiška, įdomi. Ko visi žmonės ieško? Ieško išskirtinumo ir susitapatinimo su tuo žmogumi. Nes žino, kad RoRa neleis liūdėti, neleis ramiai sėdėti...“

Ernesta Šimkienė, menotyrininkė, šiaulietė: „Festivalis „Virus“ apskritai mane domina -  pirmiausia todėl, kad vienoje vietoje vienu metu pristatoma daugybė meno rūšių ir visos kaip eksperimentai – tai, ko dar nematė mūsų regiono publika. Čia yra galimybė vienu metu pasinerti į tikrą siautulį, į tikrą meno šventę. Bent man taip atrodo – aš tai jaučiu. Todėl tiesiog jaučiu didžiulį malonumą, kad ir nedirbdama galerijoje, augindama sūnelius, eiti į festivalio renginius, nes noriu čia pailsėti dvasia. Man įdomu viskas: ir šokio spektakliai, ir festivalio mados, ir Rolando Rastausko knygos pristatymas.

Man labai įdomi Rolando Rastausko eseistika, jo rašymo maniera, mintys apie gyvenimą, apie viską, kai pats pasijauti atsidūręs tame jo perfrazuotame pasaulyje. Įdomu pasinerti  į RoRa privačią erdvę. Įdomu ir tai, kaip jis sugeba skaityti savo tekstus, tiesiog - dainuoti, teksto ritmą perteikti, aš tiesiog plaukiau paskui jį, paskui jo tekstą.

O ta jo karta... Jis labai moderniškas, labai jaunatviškas. Ir jo asmenybė labai charizmatiška: kai jį kažkiek pažįsti, tai skaitydamas jo tekstus girdi jo balsą. Todėl manau, kad ir visiems verta ateiti į tokius pristatymus, pamatyti autorių, išgirsti, kaip jis pats tekstą skaito, kaip jį interpretuoja, nes tada ir knyga visai kitaip atgyja“.

Šarūnas Nakas, kompozitorius, eseistas, kritikas, dirigentas, videomenininkas, Nacionalinės premijos laureatas, Number One Lietuvoje, anot RoRa: „Kas yra Rolandas Rastauskas? Rolandas Rastauskas yra knygos „Privati teritorija“ savininkas, mano draugas, žmogus, dėl kurio jūs čia susirinkote. Jūs susirinkite todėl, kad tikriausiai daug skaitote, tai daug ir žinote, bet dar daugiau žino Rolandas Rastauskas... Nes parašyti tokią knygą – visiškai ne juokai...

Rolandas Rastauskas - tai mūsų neįvykusios revoliucijos veidrodis. Revoliucijos, kuri prasidėjo, patikėkite, nei 1990-aisiais, nei 1972-aisiais. Revoliucijos, kuri tarsi ketino prasidėti, bet dėl kažkokių aplinkybių vis buvo mandagiai ir maloniai nukėlinėjama. Štai kas yra Rolandas Rastauskas. Ir manau, kad tuo mano prisistatymą būtų galima ir baigti. Bet vargu ar tuo Rolandas Rastauskas labai apsidžiaugs...

Manau, kad Rolando privati teritorija yra labai nedidelė. Net baisiai nedidelė, bet labai intensyviai užstatyta – žinot, kaip Lietuvoje: namas prikištas visokių medžių, visokių daiktų. Ta teritorija yra labai kondensuota, man taip atrodo.

Jis yra vienas iš tų, kurie labai ryškiai įkūnija netipiško, visiškai naujoviško sukirpimo rašytojo modelį Lietuvoje. Tokių nėra daug, nes mūsų rašytojai yra gana inertiški, stengiasi būti panašūs daugeliu savo veiksmų, pasirinkimų vieni į kitus galvodami, kad taip jie užsitikrins sau vienokią ar kitokią sėkmę. Rolandas Rastauskas neina palei srovę. Atvirkščiai - jisai yra savotiškas anarchistas, dažnai darantis savo reputacijai ir prestižui pavojingus dalykus. Jis - drąsus žmogus.

Audra Kaušpėdienė, architektė, kaunietė: „Man vis dėlto labai sunku kalbėti apie Rolando Rastausko privačią teritoriją, nes mes esame vis dėlto privatūs draugai.

Jo teritorija iš tiesų yra rūmai, bet tuose rūmuose yra daugybė nesusisiekiančių kambarių. Tai yra labirintas, kuriame vienas niekada negali rasti kito. Ta Rolando teritorija yra daugybė nesusijusių indų. Nors sakoma, kad yra susisiekiančių indų dėsnis, bet iš tiesų jo indai nesusiję – mes niekada nepažinsime vienas kito būdami toje pačioje Rastausko teritorijoje, daugybė žmonių nepažins vieni kitų, nors mes priklausome tai pačiai teritorijai.

Buvo pastebėta, kad Rolandas Rastauskas vienu metu gyvena kokius šešis ar septynis gyvenimus, bando kabinti šešias ar septynias temas. Tai lygiai taip pat, kaip ir tie žmonės jo gyvenime, kuriems niekada nelemta susitikti“.

Rolandas Rastauskas apie Chaimo Frenkelio vilą, jau tapusią jo privačia teritorija: „Šiame pastate  sovietmečiu buvo karo lakūnų ligoninė ir mano tėvas, sovietų armijos karo medicinos pulkininkas Vytautas Rastauskas, čia dirbo 1958-1960 metais. Taigi iš principo tai ta pati privati mano teritorija...

Važiavome čia su Šarūnu - diena nepaprasto grožio. Žiema tikrai neįtikėtinai greitai įžengė ir mes žiūrėjome į tas lietuviškas plynes, kurias šerkšnas visada sutaurina: sakoma, žiema anuliuoja gamtą, bet iš tikrųjų žiema tik sustabdo trumpam tą chlorofilo orgiją ir verčia mūsų vėl išgyventi jausmą, kad reikia nusipelnyti vasaros. Įsivaizduoju, kaip klaiku yra gyventi amžinoje vasaroje: daugelis svajoja apie tai, bet vis dėlto sykiu nėra nieko gražesnio už tą pauzę...“