A. Jacovskytės fotografijų parodos „Vilniaus veidai“ atidarymas balandžio 19 dieną 18 valandą „Laiptų galerijoje“.
„Laiptų galerijos“ archyvo nuotr.

Balandžio 19-ąją 18 valandą „Laiptų galerijoje“ atidaroma Aleksandros Jacovskytės (Vilnius) fotografijų paroda „Vilniaus veidai, 1964-1993“.
Aleksandra Jacovskytė (g. 1945 m.) baigė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar - Dailės akademija), dirbo Paminklų restauravimo valdyboje, Lietuvos televizijoje, nuo 1994 m. dirba Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Menininkė piešia, iliustruoja knygas, fotografuoja, kuria kostiumus ir scenografiją teatrui, kinui ir televizijai; sukūrė kostiumų spektakliams Lietuvos ir užsienio teatruose. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, o nuo 1992 m. rengia personalines parodas.
2009 m. už kostiumus V. Jevsejevo spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Fotografuoti A. Jacovskytė pradėjo dar 10 metų, o nuo studijų laikų fotografuoja draugus ir pažįstamus įvairiuose interjeruose ir Vilniaus senamiestyje, kuriame galima įžvelgti jau pamirštų architektūros fragmentų iš tų laikų, kai Gedimino prospektas buvo vadinamas Lenino prospektu. 1963-1993 metais sukurtuose darbuose galima pamatyti daugybę žymių Lietuvos menininkų - autorės bičiulių: Rimtautą Gibavičių, Vytautą Kalinauską, Ričardą Vaitiekūną, Audrių Puipą, Mečislovą Bulaką, Antaną Mončį, Arvydą Šaltenį, Algimantą Švėgždą ir kitus.
Bėgant laikui šios fotografijos tapo tikru kultūros aukso fondu - daugelio fotografuotų žmonių jau neliko, o Vilniaus senamiesčio architektūros detalės jau išnykusios ar neatpažįstamai pasikeitusios.
Labai vertinga, kad kiekviena fotografija, joje užfiksuoti žmonės ir sustabdytos bendravimo akimirkos yra detaliai aprašyta, viskas konkretu ir užfiksuota: veidai, faktai, datos. Įdomu ir tai, kad A. Jacovskytės fotografijos atliktos pačios autorės nuo pradžios iki pabaigos; visas procesas - nuo juostos ryškinimo iki nuotraukos atspaudimo. Menininkės nedomina ir šiuolaikinės technologijos - iki šiol ji fotografuoja juostiniu fotoaparatu ir nespalvotai.
Žinoma grafikė, kostiumų kūrėja juokauja, kad į pasaulį kitaip ir nebežiūri - tik pro objektyvą. „Aš viską matau pro objektyvą. Kai pamačiau vieną italų neorealistinį Vitorijos de Sikos filmą, jis mane sužavėjo. Filme nebuvo ištarta nė vieno žodžio. Pirmą kartą suvokiau, kad kūrinys gali būti įtaigus net ir be žodžių ar spalvų“, - sako fotografijų autorė.

Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ