Tradicija laidoti savo augintinius atsirado senovės Egipte, būtent ten aptinkami seniausi šventais laikytų gyvūnų kapinynai. Katės, krokodilai, ibisai, avys gyvenę šventyklose buvo laidojami, laikantis visų priimtų ritualų tam skirtuose nekropoliuose. Kai kuriuos tautos turėjo papročius į pomirtinį gyvenimą žmogų suruošti kartu su jo mylimiausiu žirgu. Išliko daugybė skifų ir sarmatų karių palaidojimų, kuriuose šalia jų guli jų kariniai žirgai su visa apranga, paruošti joti. Beje, pasižymėję žirgai laidojami iki šiol.
Mūsų laikais pomirtinis naminio augintinio likimas priklauso nuo to, kurioje šalyje jam pasisekė gyventi ir mirti. Pirmasis, sugalvojęs kaip iš to užsidirbti, buvo veterinaras iš Niujorko Samuelis Džonsonas. Spaikai ir Taisonai, priklausę pasiturintiems miesto gyventojams, atnešė jam nemažą turtą ir šlovę. Dabar jo atidarytose kapinėse "Harsdale Pet Cemetery" ramybėje ilsisi 70 tūkstančių gyvūnų. Antkapiai rodo, kad ten laidojami ne tik katės ir šunys bet ir kiti gyvūnai: triušiai, gyvatės, vorai, vėžliai, žuvytės ir net liūtai. Čia pat gedintys šeimininkai gali išsirinkti urną, karstą ir ritualinį kostiumą savo augintiniui. Pavyzdžiui, karstas drugeliui kainuoja 35 JAV dolerius, antkapiai – net iki 100 tūkstančių JAV dolerių. Elitiniu nekropoliu galima laikyti gyvūnų kapines Los Andžele. Ten vieta kainuoja nuo 400 iki 3000 JAV dolerių, tačiau ir kompanija atitinkama: šunys, priklausę Čiarliui Čiaplinui, Stevenui Spielbergui ir kitoms įžymybėms.
Nemažai amerikiečių tarpe ekscentrikų, kuriems įprastos apeigos atrodo nuobodžios. Todėl verslumu pasižymintys žmonės atidarė įvairias įmones, siūlančias, pavyzdžiui, naminį gyvūną užšaldyti. Moksliškai tai vadinasi kriogeniniu užšaldymu, po kurio miręs augintinis gali dar kelis metus pagulėti ant Jūsų sofos. Yra ir kitas būdas įamžinti atminimą. Iš augintinio palaikų pagaminti deimantą. JAV veikia kompanija, kuri per 25 savaites suspaudžia į deimantą Jūsų mirusio naminio gyvūnėlio palaikus. Beje, žurnalas Stern teigia, kad į deimantą galima suspausti ne tik Reksą, bet ir savo močiutę. Pakankamai liberali Amerikos įstatymų sistema tam neprieštarauja.
Japonija garsėja savo naminių gyvūnų laidojimo tradicijomis. Tokijuje veikia septynios specializuotos kapinės, kuriose lotoso žiedais papuoštos urnos stovi nišose, šalia jų – dubenėliai su maistu ir vandeniu, mėgstamiausi žaislai ir būtinai augintinio nuotrauka.
Pietų Afrikos Respublikoje ši tradicija atsirado ganėtinai neseniai. Paslaugų sąraše yra atvykimas į kliento namus, gyvūno užmigdymas (jei reikia), kremavimas. Šeimininkams su netektimi padeda susitaikyti profesionalūs psichologai. Vėliau urna su palaikais keliauja arba į kapines, arba į nišą atminimo sienoje.
Lietuvoje taip pat yra kapinės namų augintiniams, kur šeimininkai tvarko jų kapus, uždega žvakes, atneša gėlių. Vilniuje veikia net dvejos, tiesa, vienos iš jų yra nelegalios. Miesto savivaldybė nusprendė, kad jos darko estetinį vaizdą ir sukelia prieštaringus jausmus miesto gyventojams, todėl legalias kapines įkūrė už miesto ribų. Ir nors susisiekimas su jomis prastas, o kelias drėgnuoju metų laiku pavirsta nepravažiuojamu purvynu, atsiranda nemažai norinčių savo mažuosius brolius palaidoti tvarkingai.
