(Tęsinys)
Nuo Salduvės iki Aleksandrijos
Kelionės dieną, spalio 17-ąją, popiet, pėsčiomis Salduvės parko pakraščiais, atokiais miško takeliais, Lepšių vandenvietės pašone ir lauko keliu pasiekiau Aleksandriją. Ji išsidėsčiusi maždaug 3 km į rytus nuo  Šiaulių miesto centro abipus kelio į Kairius ir Radviliškį. Ribojasi šiaurėje su Lepšiais, rytuose su Bertužiais, pietuose su Zokniais, vakaruose su Šimše.

Vietovė kalvota, kalvose trykšta keli šaltiniai, turintys gydomųjų savybių. Čia nuo 1899 m. vyko garsiosios Aleksandrijos gegužinės. Dabar čia įrengta motokroso ir automobilių lenktynių trasos, dažnai vyksta šių techninių šakų sporto varžybos. Deja, šios trasos labai neigiamai paveikė Aleksandrijos kraštovaizdį.

Aleksandrija – senas dvaras. Kadaise čia buvusį dvarą ir kaimą vadino Lepšiais. 1795 ar 1832 m. dvarą įsigijo Nikolajus Zubovas. Jis pastatė naujus dvaro rūmus bei kitus trobesius. Nikolajus Zubovo (1801–1871) dvarą žmonos Aleksandros garbei 1841 m. pavadino Aleksandrija. Mauricijaus Griškevičiaus 1850 m. rankraštyje „Šiaulių Ekonomijos arba stalo dvarų aprašymas“ rašoma: „1841 m. grafas Nikolajus Zubovas Lepšų raktą permano Aleksandrija“ (Griškevičius M. „Šiaulių Ekonomijos arba stalo dvarų aprašymas“. 1850 m. Rankraštis. Saugoma Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. F. 267-113). Tad 2021 metais sukako 180 metų, kai buvęs Lepšių dvaras ir kaimas buvo pavadintas Aleksandrija.

Aleksandrija – didžiųjų gegužinių vieta
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Aleksandrijoje buvo gražus pušynas, pamėgtas šiauliečių. 1899 m. birželio 12 d. (senuoju stiliumi – gegužės 30 d.) jame įvyko pirmoji Šiaulių gegužinė, kurioje dalyvavo  Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis, Augustinas Janulaitis ir kt.

Vienas iš šios šventės organizatorių Maskvos universiteto studentas Augustinas Janulaitis (1878-1950), būsimasis garsus teisėtyrininkas, publicistas, teisės ir literatūros istorikas, rašė: „Dalyvavo tik savi ir pažįstami. Žmonių, rodos, nedaug, apie pusę šimto, o kiek triukšmo ir kalbų!“ (Libertas Klimka. Didžiosios Šiaulių gegužinės.

https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/18611/libertas-klimka-didžiosios-siaulių-geguzines).   

Kai kuriuose spaudos leidiniuose, Vikipedijoje ir daugelyje kitų šaltinių, vis dar klaidingai nurodoma, kad pirmoji gegužinė Aleksandrijoje įvyko 1894 m. Tarpukario spaudoje, laikraščiuose „Įdomus mūsų momentas“. „Mūsų kraštas“, 1934 m. minint Šiaulių gegužinių 35-metį, nurodoma, kad pirmoji Šiaulių gegužinė Aleksandrijos dvaro sode įvyko 1899 m. birželio 12 (senuoju stiliumi – gegužės 30 d.), o 1934 m. liepos 15 d. Šiauliuose, Aleksandrijoje ir Bubiuose buvo paminėtas pirmosios Aleksandrijos gegužinės 35-metis.

Anuomet. 1934 m. liepos 8 d. laikraštis „Mūsų kraštas“ rašė: „Pirmosios gegužinės, kuri prieš 35 m., buvo Aleksandrijos dvare, paminėjimo iškilmingai gegužinei Bubiuose nustatyta programa. Gegužinė bus liepos 15 d. ir prasidės Šiaulių mieste <...> Programa. Oficialioji dalis. 9 val. – Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje pamaldos. 10.20 – Aleksandrijos dvare gėlių padėjimas mirusiems. Vietos pagerbimui atidaromas „Darželis-Skruzdėlynas“ kaip simbolis bendro darbo. Aplankoma daržinė, kurioje pirmoji gegužinė 1899 m. buvo suruošta. Poilsio valandėlė Aleksandrijos dvare. 12 val. – vykstama į Bubius“ <...> (Jubiliejinė gegužinė jau visai arti. „Mūsų kraštas“, 1934 liepos 8 d.).

1934 m. birželio 10 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Prieš 35 metus, 1899 m. VI. 12 d. (senuoju stilium V. 30) Šiauliuose – Aleksandrijos dvare pirmą kartą susirinko būrelis lietuvių, kurie rusų ir sulenkėjusių miesčionių tarpe drįso pasirodyti, kaip lietuviai moka mylėti savo papročius – dainas. Toji jų pramoga – gegužinė buvo ne tik paprastas pasilinksminimas, bet kartu ir mažytis lietuvio dvasios išsiveržimas viešumon.

Rusų priespaudos laikais, kada visai norėjo užmigdyti lietuvių tautą, ją mylintieji sūnūs visam krašte įvairiais būdais ją budino. Netekome savo spaudos – ją uždraudė, bet lietuvio dainos, besiveržiančios iš jo sielos gelmių, neįstengė užgniaužti: ji skambėjo prie samanom apaugusių sodybų, kol pagaliau bepamirštąs dainą miestas ją išgirdo. Pirmojoj Šiaulių gegužinėj lietuvio dainos viešai suskambėjo. Sužiūro rusas, lenkas – žiūrėkite, lietuviai, kurie berods tinka tik žemei arti, moka branginti savo papročius, dainas, kas čia nepaprasta? Bet aniems laikams tai reikšmingas įvykis.

Šiandien radio bangomis lietuvio dainos garsai skrenda į platųjį pasaulį ir skrenda todėl, kad anų laikų šviesesnio proto žmonės pamilo savo dainą ir jos nepamiršo.

Šiais metais sukanka 35 metai nuo pirmosios lietuvių gegužinės, davusios pradžią visai eilei tradicinių Šiaulių gegužinių, vykusių kasmet iki pat Didžiojo karo. Jos atliko svarbų vaidmenį mūsų tautos politinėje bei kultūrinėje būklėje, duodamos progos iš vienos pusės viešai demonstruoti tautos gyvybę, iš kitos gi jos vadovams ir darbuotojams bendrai pasitarti, konsoliduoti savo veiklą ir t. t.“ (Jubiliejinei Gegužinei rengti komitetas. Šiaulių jubiliejinės gegužinės reikalu. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 birželio 10, p. 2).      

1934 m. liepos 15 d. buvo surengtos jubiliejinės gegužinės iškilmės Šiauliuose, Aleksandrijos dvare ir Bubiuose.

1934 m. liepos 22 d. laikraštis „Mūsų kraštas“ apie šias iškilmes rašė: „9 val. Šiauliuose šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvo atlaikytos pamaldos, po kurių iškilmių dalyviai automobiliais nuvyko į Aleksandrijos dvarą. Čia prie kapų buvo pagerbtas Janavičių ir prof. Matulionio atminimas, padėtos gyvos gėlės. Toliau už kapinių prie natūralaus skruzdėlyno buvo atidengtas skruzdėlynas-darželis, kaip bendro tautinio darbo simbolis ir pirmųjų gegužinių paminklas. Tai dail. Palaimos projektu išmūryta iš akmenų darželio siena ir ant didelio akmens išrašyta: „1899 labora 1934“. Šiuos tik kreida išrašytus žodžius kalė visi pirmųjų gegužinių dalyviai, pradedant prof. Janulaičiu, Venclauskiene, Blinstrubu ir kt. Prof. Janulaitis, prieš kaldamas šiuos žodžius, gražioj kalboj džiaugėsi šio kalnelio gražumu, papasakojo Šiaulių apylinkės kalnų istorinę reikšmę, prie kurių nuo kryžiuočių laikų įvyko daug žymių istorinių mūšių, ir priėjo prie naujesnių laikų, kai tautiško darbo skruzdėlynan būrėsi nauji tautos sluoksniai – mūsų kaimo inteligentai.

Toliau buvo aplankyta dvaro daržinė, kurioje vyko pirmosios gegužinės. Dabar jos sienon buvo įmūrytas akmuo su data „1899.VI.12“. Tik čia prof. Janulaitis pareiškė, kad tai istorinė klaida: pirmoji gegužinė įvykusi toliau sode, o šioje daržinėje pirma gegužinė buvo suruošta tik jau 1904 metais“ (Pasirašo R. Š-nis. Gražiai praėjo jubiliejinė gegužinė. „Mūsų kraštas“, 1934 liepos 22, p. 3, 4; 10 tūkst. minia Bubiuose. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 liepos 22, p. 2).

Ir vėliau čia vykdavo pažangių kultūros ir švietimo veikėjų sueigos ir gegužinės. Jų prisiminimui 1934 m. pušynėlyje įkastas paminklinis akmuo su iškaltu užrašu „Labora“ (lot. – dirbk) [Aleksandrija  (Šiauliai) Vikipedija; Lietuvos dvarai. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. Vilnius, „Algimantas“, 2010, p. 17].

F. Daugėla savo prisiminimuose rašė: „Šiuo laiku prasidėjo beveik kasmet ruošimas „Didžiųjų gegužinių“ Aleksandrijos dvare. Tai buvo didelės šventės Šiauliuose, o gal, neapsiriksiu, ir visoje Lietuvoje. Didžioji gegužinė įvykdavo birželio-liepos mėnesiais ir buvo pritaikyta Lietuvos Mokslo draugijos metinio suvažiavimo pabaigai. Dauguma dalyvių po suvažiavimo traukdavo į didžiąją gegužinę, į Šiaulius, kur svečiams atvykus, būdavo nepaprasta didelės šventės nuotaika. Didžiosios gegužinės prasidėdavo išvakarėse Liaudies namuose, kur buvo ruošiamas koncertas, arba gražūs vaidinimai, baigiamas tautiškais žaidimais, šokiais ir kitomis pramogomis. Tai įvykdavo paprastai šeštadienio vakare. Viename tokių išvakarės koncertų dalyvavo Kipras Petrauskas ir Andriejus, Petrapilio konservatorijos studentai, jau pasižymėję savo talentais <...> Be to, būdavo choras, kurį paruošdavo kompozitorius Šimkus, Petrapilio konservatorijos studentas, ir dar iš menininkų. Nuolatinių gegužinių dalyviu buvo operos dirigentas kompozitorius Talat Kelpša, tada taip pat dar konservatorijos studentas. Po išvakarės renginio, sekmadienį nuo pietų prie „Varpo“ patalpos ir turgaus aikštėje stovėjo ištisos eilės beržiukais papuoštų porinių vežimų iš Zubovų dvarų su įrengtais dviem eilėm suoliukais, kurie gabendavo svečius į Aleksandrijos dvarą ten ir atgal. Visame mieste aidėjo: „Į gegužinę, į gegužinę!“ Aleksandrijoje svečius pasitikdavo orkestras, papuoštoje aikštėje prasidėdavo šokiai, žaidimai ir įvairiausios pramogos. Didelėje papuoštoje daržinėje būdavo turtingas bufetas, dažniausiai p. Zofijai Zubovienei esant vyriausiajai šeimininkei. Už vieną rublį buvo duodamas ženklas ir bufeto gardėsių galima buvo ragauti per visą gegužinę. Pavakariais aikštėje linksminosi tūkstantinė minia.

Kuomet pasilinksminimai būdavo pačiame įkarštyje ir visų, neskiriant tvarkos dabotojų, policijos dėmesys atkreiptas į pasilinksminimus ir aikštės judėjimą, prasidėdavo antroji ir svarbiausioji gegužinių dalis nuošaliose Aleksandrijos dvaro patalpose. Čia įvykdavo įvairūs slapti susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo tik žinomi ir patikimi asmenys. Susirinkimai, arba, kaip juokaudami vadinome, „lietuviški parlamentai“, buvo labai įvairūs. Buvo mokytojų, artistų mėgėjų, studentų ir moksleivių, demokratų, socialdemokratų, laikraštininkų ir kt. susirinkimai. Čia kiekviena grupė aptardavo savo reikalus, išklausydavo referatus, pasikeisdavo nuomonėmis ir nustatydavo gaires tolimesniam veikimui. Protokolų čia nebuvo rašoma – viskas buvo protokoluojama širdyse ir mintyse <...>

Gegužines ruošdavo „Varpo“ draugija, o globodavo Zubovas, suteikdami didelės moralinės ir medžiaginės paramos. Ryškus asmuo buvo Aleksandrijos dvaro savininkas V. Janavičius, suteikdamas patalpas ir vietą gegužinėms, nepaisydamas pavojų, gresiančių dėl nelegalių susirinkimų. Jis su „Varpo“ draugijos pirmininku Mikševičium kalbindavo aukštus administratorius, vaišindavo juos, ypač susirinkimų metu. Nepamenu gegužinės, kad būtų įvykęs koks triukšmas, ar nesusipratimas. Vis tai dideli nuopelnai rengėjų, organizatorių ir globėjų. Sekančią po gegužinės dieną visi aktyvūs dalyviai ir rengėjai susirinkdavo į šeimyninį vakarėlį „Varpo“ draugijos patalpose. Čia pasidalindavo įspūdžiais, padarydavo išvadas iš atliktų darbų, atsisveikindavo su atvykusiais artistais bei atsakingais gegužinių darbuotojais ir užsibrėždavo [planus] tolimesniems darbams. Maždaug po 4-5 dienų artimesnieji gegužinių dalyviai apleisdavo Šiaulius.

Visose gegužinėse labai buvo aktyvi studentija, kuriai dažnai vadovavo Šilingas (vėliau teisingumo ministras – J. N.). Būta nuolatinių gegužininkų ir dvasiškių tarpe. Iš jų prisimenu Vegėlę, Viliūną, Gendrėną. Žodžiu, Šiaulių gegužinės sutraukdavo krūvon visus lietuvius ir teikdavo visiems kilnius vieningumo, susiklausymo obalsius. Čia tikriausiai buvo užbrėžti takai, kuriais prieita prie Nepriklausomos Lietuvos.

Mes, provincijos inteligentija, grįždavome į miestelius ir kaimus kupini vilčių, noro ir pasiryžimo dirbti liaudies tarpe ir skleisti ten šviesą ir tiesą. Tai buvo didelė visuomeninio gyvenimo mokykla“ (Daugėla F. Atsiminimai iš pirmųjų lietuviškų gegužinių. „Mūsų kraštas“, 1934 liepos 22, p. 3-5).

Paėjus keliu per išraižytą ir sudarkytą kalvotą motokroso trasą Aleksandrijos miškelio takas atvedė į žolėmis apaugusią aikštelę, kurioje netoli vienas kito gulėjo du akmenys. Ant vieno jų iškalti žodžiai: „Labora“ ir skaičiai: „1894 / 1934“. Šiame akmenyje iškalti metai „1894“ yra klaidingi, kadangi, kaip minėta anksčiau, pirmoji gegužinė Aleksandrijoje įvyko 1899 metais.

Ant kito, vertikaliai stovinčio akmens, pritvirtinta įskilusi granitinė paminklinė lenta su vos įžiūrimu ir vietomis išnykusiu 23 eilučių tekstu lietuvių kalba, kuris prasideda žodžiu „LABORA...“

Dabar. Svarbu nedelsiant nupjauti žolę, sugrėbstyti lapus ir sutvarkyti šią istorinę aikštelę, menančią pirmąsias Aleksandrijos gegužines. Būtina neatidėliojant atnaujinti ir restauruoti joje esančius du istorinius akmenis. Viename jų reikėtų pataisyti klaidinančią teksto dalį, vietoj skaičių „1894“ ištaisyti į „1899“, o kitame akmenyje būtina pakeisti perskeltą granitinę lentą į naują atminimo lentą, kurioje turėtų būti iškaltas identiškas buvęs tekstas taip, kad jį galėtų visi perskaityti.

Iki šiol besitęsiantis atsakingų asmenų apsileidimas ir netvarka istoriniame Aleksandrijos miškelyje, nedaro garbės atsakingoms už šių paminklų priežiūrą institucijoms ir jų darbuotojams. Laikas, nieko nelaukiant, imtis darbo tiems, kam būtų pavesta padaryti ir sutvarkyti tai, kas paminėta šiame rašinyje. Turime gerbti savo tautos istoriją ir kultūros paminklus ir jais pasirūpinti.

Kiek tolėliau, paėjus nuo šių dviejų paminklinių akmenų, Aleksandrijos miškelyje šalia vienas kito yra penki vienodi cementiniai kryžiai. Ant vieno iš jų galima perskaityti  akmeninėje lentelėje iškaltą tekstą: „ATA / 1944-1954 M. / ŠIAME PUŠYNE BUVO / UŽKASAMI NUŽUDYTI / LIETUVOS / LAISVĖS KOVŲ / SĄJŪDŽIO / DALYVIAI“. Ši vieta istoriškai labai svarbi, nes ji įprasmina žuvusių Lietuvos laisvės kovų ir sąjūdžio dalyvių atminimą.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomi du dailininko G. Bagdonavičiaus kūriniai su Aleksandrijos vaizdais: „Aleksandrija“ (popierius, pieštukas, matmenys 20,4 x 28,3 cm. 1965 m.). Užrašas viršuje dešinėje pusėje: „Šiauliai. Aleksandrija 65.X“; „Aleksandrija“ (popierius, pieštukas, matmenys 49,3 x 59,8 cm). Užrašas apačioje, dešinėje: „Socgegužinių užeiga. Aleksandrija-Šiauliai“. Šiuose piešiniuose perteikta šios apylinkės gamta, medžiai, kraštovaizdis. Šiuos kūrinius dailininkas sukūrė 1965 metais apsilankęs Aleksandrijoje.

(Bus tęsinys)

Aviacijos šventė Aleksandrijoje apie 1938 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Kryžiai Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyvių atminimui Aleksandrijoje. Jono Nekrašiaus nuotr.

Akmuo „Labora“ Aleksandrijoje Šiaulių gegužinėms atminti.
Jono Nekrašiaus nuotr.

Kalvota Aleksandrijos motokroso trasa. Jono Nekrašiaus nuotr.