Archyvarai ir bibliografai parengė dėmesio vertą knygą, skirtą rašytojo ir redaktoriaus Leono Peleckio-Kaktavičiaus jubiliejui.

„Jubiliejai ateina ir praeina. Lieka įgyvendinti sumanymai, tai, kas sukurta“, – pažymima leidinio įžanginiame puslapyje, kurio viršuje puikuojasi Gerardo Bagdonavičiaus 1977 m. sukurtas ekslibrisas buvusiam mokiniui. Pasklaidykime jo puslapius.

Pirmasis skyrius – skirtas recenzijoms ir rekomendacijoms
Žinomų kritikų ir literatūros mokslininkų dėmesį ne sykį atkreipė L. Peleckio-Kaktavičiaus monografijos, proza ir poezija, esė ir publicistika. Šioje knygoje jos rengėjai pateikia pastarųjų penkerių metų įdomiausias publikacijas, išspausdintas respublikinėje spaudoje.

Štai kaip Jurgio Jankaus gyvenimui it kūrybai skirtą monografiją vertina Kęstutis Lenkšas: „Neabejotina šios monografijos vertė ir svarba nacionalinei kultūrai, kurioje dar vis stinga išeivijoje kūrusių ir tebekuriančių autorių bei jų darbų platesnio ir gilesnio pažinimo, suvokimo, išsamesnės analizės, pagaliau dar vis stokojama deramo pabėgusių nuo sovietų okupantų emigrantų įvertinimo. L. Peleckio-Kaktavičiaus darbai į bendros kultūros kontekstą padeda susigrąžinti išeivijos kultūrinį, dvasinį lobyną, kūrybos palikimą, suvokti išeivių gyvenimą, jų likimus, o sykiu suprasti, tiksliau vertinti savo tautos praeitį“ (p.7-8).

O čia ištrauka iš prof. dr. Petro Bražėno rekomendacijos Lietuvos Kultūros tarybai: „Gavau malonią progą perskaityti spaudai ruošiamos knygos „Ir dar kartą žodis“ kompiuterinį variantą. Nauja buvo tik pažintis su būsima knyga – jos autorių ir jo darbus ne tik pažįstu seniai, bet ir dažnai jais naudojausi universiteto dėstytojo darbe. (...) L. Peleckis-Kaktavičius, kalbindamas kultūros žmones, stengiasi paliesti pačius esmingiausius klausimus, nevengdamas ir „nepatogių“, ir „provokuojančių“. Vis dėlto svarbiausi jo pokalbių, esė, studijų bruožai yra informatyvumas, profesionalumas, naujos medžiagos gausa. Būsimosios knygos herojai taip pat yra tikrai įdomios, lyg ir gerai pažįstamos, bet dažnai labai netikėtai atsiskleidžiančios asmenybės“ (p.14-15).

2016 m. išleista knyga „Knygnešys iš Toronto“, kurios pagrindinis rėmėjas – Vilniaus universitetas. Jos herojus – išskirtinė asmenybė, labai daug nusipelniusi Lietuvai – Kanadoje gyvenęs prof. Genius Procuta, mūsų bibliotekoms (taip pat ir Šiaulių universitetui) dovanojęs tūkstančius vertingų knygų. Šie leidiniai – viena unikaliausių Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcijų. G. Procuta daug nuveikęs ir kaip holokausto istorijos bei lietuvių vaidmens joje tyrinėtojas, įrodęs, kad tūkstančiai lietuvių gelbėjo tūkstančius žydų. „Nemuno“ žurnale publikuotoje recenzijoje „Apie neturinčią pavyzdžio knygnešystę“ Benius Žutautas be kita ko pažymėjo: „Intriguojantys L. Peleckio-Kaktavičiaus knygoje pateikti pasakojimai apie G. Procutos pažintį su Lietuvoje gyvenančiais mokslininkais, rašytojais, dailininkais, teatralais, kompozitoriais, kitais kultūros žmonėmis. Tarp jo artimiausių bičiulių buvo Rimvydas Šilbajoris, Henrikas Nagys, Kostas Ostrauskas. Įdomi pažintis su Czeslawu Miloszu“ (p.18-19).

2017 m. pasirodžiusią knygą „ALGIMANTAS BALTAKIS: gyvenimas – meno kūrinys“ rašytojas, filosofijos daktaras Arvydas Juozaitis taip įvertino: „Ne vienas tyrėjas bandė perprasti ir aprašyti gyvą kaip sidabras A. Baltakio būdą, tačiau retam šitai pavyksta. L. Peleckiui-Kaktavičiui – pavyko. Vaizdžiai tariant, jis griebė „už ragų“ ne klasiką, o žmogų. Beskaitydamas knygą gana greitai supranti, kad turi reikalo ne su poeto eilėraščiais, o su juos kuriančiu žmogumi. Knygos autoriaus pasakojimas meistriškai supintas su A. Baltakio draugų, jo poezijos gerbėjų, skaitytojų ir liudininkų pasakojimais. Šiame kūrinyje matai, kaip pulsuoja žmogaus energija, kaip ji virsta kultūros židiniu, kaip skleidžiasi žmogaus pasaulėžiūra. Visa tai – stipri lietuviška prigimtis, nenuspėjamas poeto charakteris“ (p.24).

Po beveik trijų dešimtmečių pertraukos 2017 m. L. Peleckis-Kaktavičius išleido antrąją poezijos knygą. Jos recenzentė – Vilniaus universiteto dr. doc. Dalia Čiočytė  „Naujojoje Romuvoje“ (2019, nr.4) visapusiškai išanalizavo ir naujausią rinkinį „Arti, kaip išsipildymas“, ir 1991 m. išėjusį „Sugrįžta giedra“: „Pirmajai poeto knygai būdinga klasikinė poetika, o antroji knyga išryškina rimo laisvumą, sakytines intonacijas, tuo formuodama užtekstinį komentarą: poezija – ne darnaus skambesio tekstas, o pastanga nurodyti nutylėtus žodžius“ (p.32).

Nemažo dėmesio susilaukė 2019 m. pasirodęs pirmasis L. Peleckio-Kaktavičiaus romanas „Šuns plaukai“. Jį labai gerai įvertino akademikas Vytautas Martinkus ir dr. doc. D. Čiočytė („Naujoji Romuva“, 2020, nr.2). Anot V. Martinkaus, skaitytojui atsiveria ne tik socialiniai psichologiniai giminės kartų ryšiai, bet ir okupuotos, partizaninės kovos apimtos, į kolchozus varomos, į Sibirą tremiamos Lietuvos panorama. Kaip ir Sąjūdžiui atgimusios ir pagaliau vėl nepriklausomos valstybės piliečių viltys ir skauduliai. Autoriui/pasakotojui sekasi piešti tuos istorinius vaizdus. Daug tikrų detalių, kurios pasakojimui suteikia tiek metonimijoms, tiek metaforoms būdingą poetinį gylį“ (p.47). O D. Čiočytės tvirtinimu, „romanas pagrįstas ne filosofiniu determinizmu (teigiančiu, kad žmogaus elgesį galima šimtu procentų paaiškinti moksliniais jo prigimties, jo gyvenimo aplinkybių tyrinėjimais), - o filosofija, teigiančia laisvos valios primatą.

Pagrindinis romano veikėjas svarsto: ar tėvo pusbrolis, Anglijos lietuvis Gustavas (emigracijoje siekęs Lietuvos laisvės, puoselėjęs lietuvybę), „jei likimas nebūtų nutrenkęs į kitokį pasaulį, taipogi būtų panašus į giminaičius, likusius Lietuvoje“; ir atvirkščiai: „O tėvas, jeigu būtų atsidūręs Vakaruose, o ne Rusijoje, gal irgi būtų tapęs panašiu į normalų žmogų?“. Romano visuma į šiuos klausimus atsako neigiamai“ (p.53); „Visai L. Peleckio-Kaktavičiaus prozai svarbi romano „Šuns plaukai“ mintis, jog net jei nieko po mirties nėra, tai tasai, kuris siekia dorai gyventi, laimi tai, kad išlieka žmogumi“ (p.62).

Pastaroji literatūros mokslininkė ir kritikė išsamiai aptarė ir 2020 m. išleistą novelių ir apsakymų knygą „Raudona kėdė fontano viduryje“: „Per novelių personažų istorijas autorius apmąsto dramatiškus, tragiškus okupacijos patirties klodus. Tačiau pasakojimas turi lengvumo, jis persmelktas sąmojo, kuris matyti ir novelių pavadinimuose (...). Įdomi yra išminties šviesa, būdinga autoriaus žvilgsniui į jo neigiamus personažus. Ši šviesa – tai tik blyškus pasakojimo ataudas, tačiau jos prasmė – esminė: niekas negali susikurti tikros laimės lipdamas per kitų galvas, kaip matyti iš kiekvieno tokio personažo likimo visumos; niekas nieko negali atimti iš doro žmogaus, nes tikroji laimė nemateriali, neatimama“ (p.62-63).

Į šį bibliografinį leidinį perkelta ir naujausios esė, pokalbių, atklastų knygos „Žmonės kaip knygos“, išleistos šiemet, recenzija, išspausdinta žurnale „Naujoji Romuva“ (nr.3). Jos autorius Bronislovas Ilgūnas be kita ko rašo: „11 esė, 14 pokalbių, 9 atklastai – tokia turinio aritmetika. Už jos – visai Lietuvai, o ir platesniam pasauliui žinomų asmenybių galerija. (...) L. Peleckis-Kaktavičius šįkart draugėn sukvietė visą puokštę kultūros pasaulio lyderių. Skaitytojai jau yra įsidėmėję šį autorių, kaip pokalbininką, kurio užduodami klausimai priverčia atsiverti kaip per išpažintį. Tokie dialogai labai brangūs, neabejotinai turintys išliekamosios vertės“ (p.76-77).

Antrajame skyriuje – straipsniai, pokalbiai
Daugiausia jų susiję su literatūros almanachu „Varpai“, kurį L. Peleckis-Kaktavičius redaguoja nuo 1989 m., jau net ketvirtį amžiaus pristato Lietuvos rašytojų sąjungos klube Vilniuje. Šiais metais išleistas jau 45-tasis numeris. Tuose tekstuose užfiksuota daug žymiausių Lietuvos rašytojų ir kritikų minčių, skirtų Šiauliuose redaguojamam leidiniui, kurių galėtų pavydėti bet koks kitas žurnalas. Pora ištraukų: „A. Juozaitis sakė: „Jeigu reikėtų ieškot geniaus loci, vietovę saugančios dvasios, tai jis prieš mus sėdi. (...) Kai visur visko stinga, kai daug kas persikelia į internetą, Leonas atkakliai leidžia žurnalą. Čia toks kuolo kalimas į Šiaulius“ (p.85); „Prof. K. Nastopka atkreipė dėmesį, kad Greimo pasaulinio pripažinimo pradžia yra „Varpai“, į kuriuos jam ir jo pasiūlytam redaktoriui pavyko suburti žymiausius to meto rašytojus. Pagyrė, kad ir dabartiniai „Varpai“ išlaiko savarankiškumą, kad jiems rūpi visa Lietuva ir visi lietuviai, ne tik tėvynėje gyvenantys. Anot kalbėtojo, jei Šiaulių universitetas praras savarankiškumą, „Varpai“ šiame mieste ir regione liks svarbiausiu kultūrinio gyvenimo židiniu“ (p.91).

Atskiras dėmesys – žurnalui „Lietuvos bajoras“, kurį L. Peleckis-Kaktavičius redaguoja nuo 2005 m. Leidinyje perspausdintos įdomesnės šiam žurnalui skirtos recenzijos. Jau patys pavadinimai tvirtina, jog eina kalba apie neeilinius leidinius: „Lietuvos bajoras“ – žurnalas – bajoriškas ir turiniu, ir išvaizda“ (p.88); „Bajorų žurnale – pagarba skaitytojui ir protėviams“ (p.120); „Ir praeičiai, ir šiandienai“ (p.140); „Nuo didžiausio metų įvykio iki tolimos praeities akimirkų“ (p.151).

Na, o šita recenzija skirta dar vienam leidiniui, kurio vyriausiasis redaktorius L. Peleckis-Kaktavičius, – žurnalui „Genealogija ir heraldika“: „Žurnalas apie praeitį, bet turintis ateitį“ (p.96).

Šiauliuose L. Peleckio-Kaktavičiaus dėka gimė ir enciklopedinis leidinys „Lietuvos bajorai“, kurį 2018 m. išspausdino UAB „Neoprintas“, šiais metais atgaivinęs šimtmetinį „Titnagą“ ir tapęs „Saulės Titnagu“. Pastarajame šiuo metu ruošiamas spaudai antrasis enciklopedijos tomas. Lietuvos žurnalistų draugija, pristatydama visuomenei pirmąjį tomą, taip rašė: „Nors patirtis didelė, kolega prisipažino, jog ryžtis sudaryti ir redaguoti enciklopedinį leidinį buvo nelengvas žingsnis, tikra to žodžio prasme iššūkis. Dabar jau galima tvirtinti, kad žengtas tvirtas žingsnis“ (p.120).

Laiškų skyriuje – ir Prezidento Valdo Adamkaus padėka
Laiškams paskirti net 94 puslapiai. Čia daugiausia žymių menininkų laiškų. Kaip ir įprasta šiais laikais, dominuoja el. paštu atsiųstieji. Jūsų dėmesiui – kelios ištraukos iš to gausaus pluošto.

„Perskaičiau visą „Varpų“ tomą su dideliu įdomumu, ir jis padarė man labai gerą įspūdį, kaip aukštos kalbos ir turinio kultūros leidinys“, – tvirtina Kazio Borutos našlė Elga Borutienė (p.160). „Džiaugiuosi Tavo darbais, tvirtumu įsitikinimuos, kuriuos neįveiks jokie išrinktųjų barškėjimai apie savo reikšmingumą, jokie narcisizmo apologetai“, – pažymi Robertas Keturakis (p.161). „Mielas Leonai, siunčiu nuotrauką. Praėjus daugiau kaip 10 metų, geri prisiminimai. Neseniai vėl paskaitinėjau knygą. Nors tada abejojau, ar tokia knyga reikalinga, dabar labai džiaugiuosi, kad ją išleidom. Dėkingas Tau už padrąsinimą ir atliktą darbą. Pagarbiai, Vincas Laurutis“ (p.178). „Vis pagalvoju, kad „Varpai“ galėtų skambėti kiekvieną mėnesį iš Šiaulių. Ilgiuos gražaus nacionalistinio leidinio, t. y. tautinio. Yra, rodos, gražių leidinių, bet kodėl jie taip nesiskaito, drungni, gėjiški, be tautinės ištvermės“, savo paskutiniame laiške rašė Mykolas Karčiauskas (p.184). „Leonai, ačiū už publikaciją, ačiū už almanachą. Sėkmės!“ – linki latvių literatūros klasikas Zigmundas Skujinis (p.190). „Žurnalo numeris įspūdingas. Libertas Klimka“ (p.247).

O šitą laišką norisi pacituoti visą: „2018 m. rugsėjo 27 d. Gerbiamas p. Leonai Pelecki-Kaktavičiau, nuoširdžiai dėkui už man padarytą malonią dovaną – staigmeną, „Draugo“ savaitgalinį priedą KULTŪRA. Jūsų straipsnį apie mano giminę, jų išgyvenimus skaičiau ne tik su dideliu įdomumu, jauduliu ir šiluma, atskleidėte ir  nežinomą man manojo gyvenimo mažąją nuotrupą, būtent, kad tris metus mane augino Šiauliuose močiutė Marija Adamkavičienė. Ačiū už šią netikėtą dovanėlę. Su dideliu įdomumu žiūrėjau į kai kurias dar nematytas nuotraukas – vėl močiutė! Nors apie kai kuriuos jų išgyvenimus Sibire esu girdėjęs, bet išgirdau ir ne vieną kitą naują akimirksnį. Giliai dėkingas Jums dar kartą. Turbūt galima tvirtinti, kad mūsų Sibiro tremtinių tragedijas, jų išgyvenimus išsakyti yra neįmanoma. Jų auka turi būti įpareigojimas mums visiems nepaskęsti šios dienos sveiku protu nesuvokiamoje kasdienybėje. Laikraščio „Draugas“ reguliariai nematau, tad labai džiaugiuos Jūsų straipsniu, linkiu sėkmės ir ištvermės. Valdas Adamkus“ (p.196-197).  

Autografai, bibliografija ir kt.
Visi ant žymių menininkų knygų užrašyti žodžiai verti dėmesio. Paminėsiu tik vieną, man regis, susišaukiantį su kitais. Jo autorius – Valentinas Sventickas, ant savo „Gurinių“ pažymėjęs: „Šis įrašas tebus proga palinkėti Tau kūrybinės sėkmės ir išsakyti pagarbą Tavo, kaip varpininko, nuosekliai ir atkakliai tęsiamiems darbams“ (p.252).

Bibliografų suregistruotos publikacijos tvirtina, kad L. Peleckis-Kaktavičius jau yra paskelbęs 4277 straipsnius. Tarp jų – nemažai tekstų, išspausdintų JAV seniausiame lietuvių laikraštyje „Draugas“, kurio pastoviu korespondentu yra nuo 2005 m.

Čia ir bibliografų suregistruotos pastarųjų penkerių metų eilėraščių, prozos publikacijos respublikinėje spaudoje, informacijos įvairiuose leidiniuose apie L. Peleckio-Kaktavičiaus kūrybą, pasiekimus, apdovanojimus ir kt. Išleistų knygų sąrašas įspūdingas – jame net 39 pavadinimai.

Leidinio paskutiniuose puslapiuose – žymiausi apdovanojimai.

Bibliografai ir archyvarai, parengę šitą knygą, atliko didelį ir reikalingą darbą. O ją išspausdinęs „Saulės Titnagas“ taipogi vertas didžiausio pagyrimo už aukštą poligrafinę kultūrą. Knygos dizainerė Gražina Šimoliūnienė.

Pirmajame knygos viršelyje panaudota neseniai šį pasaulį palikusio Antano Dilio nuotrauka.

Į viršų