Triukšmo mechanika, su kuria susiduriame atvaizduose, triukšmo prievolė, kuri atrodo grėsminga – ji tarsi verčia nuolat nuo savęs šalintis, kartu verčia pačius atvaizdus visaip valyti, trinti ne iš karto suvaldomas žinias ir detales, sterilizuoti neįkyrią atmintį. Kad atmintis būtų patogi ir lengvai pasiekiama, pats triukšmas – kaip vitališkumas – ir yra paaukojamas.
Triukšmo mechanika komunikacijos problematika pasiekia ir pačią fotografiją. Kai kada šio triukšmo išsigąstama, tada visas memorialinis-fotografinis veiksmas yra išvedamas kitapus fotografijos. Bet pirminis ir savaiminis vizualaus veiksmo, šviesos judesio, spalvos gesto ir intonacinio kreipinio triukšmas turi ir kiek kitokią galią. Yra svarbūs veiksmingi triukšmingieji liudijimai, tie liudijimai, kurie nuolat save parodo gyvose ir gaiviose atvertyse. Užmaršties išvartose, paliktumo saugyklose likę triukšmo liudijimai savo gaudesiu ar virpesiu nubudina ir išveda inertiškos, reguliatyvios galios lauko. Išveda dėka juoko, dėka šypsnių, ironiškų išraiškų.
Juoką ir jo nevaldomą galią taip pat galima traktuoti kaip komunikacinį triukšmą. Juoke, pačiame fotografijos juoke, nubunda visiškai nauja fiksuojama apžvalga. Atvaizdo ironijoje ar vizualizuotoje grimasoje neretai išnyra visai naujos, kitokios, atokiai nuo esmingo regimumo įsitvirtinusios steigtys. Tai spontaniškos, situatyvios, laviruojančios ir keliančios nemenką intrigą steigtys. Triukšmas fotografijoje surandamas neskaidrumo atributikoje. To neskaidrumo labai reikia, kad būtų išgirstas, pajaustas vizualinis situatyvumas. Fotografija įsitraukia į sąmoningą kanoninių, mokyklinių vizualinių normų nesilaikymą. Toks nesilaikymas rodo, kad neveikia įprasta komunikacinė mašinerija. Kad mechanika savaime norimo rezultato nesuteikia. Norint surinkti išbarstytus ir pasklidusius savyje įvykius, juos reikia visai kitaip aprėpti ir kitaip atverti.
Rolando Andrijausko fotografijų paroda Šiaulių Fotografijos muziejuje „Susitiksime Antologijoj“ kupina įvairiapusės triukšmingos atminties plačiąja vizualine prasme. Triukšminga atmintis čia suveikia, kai ji pati netikėtai pažadina naujas praeigas ir prieigas, naujas praeities paieškas. Paieškas, žiūrinčias į žinantįjį ir nežinantįjį vizualinės epistemologijos prasme, fotografinės gnoseologijos prasme. Antologijos ar paties Jono Meko dera ieškoti nuotaikos žaismėse, atokiose ir neskaidriose akimirkų ištarmėse. Žinančiam visa tai sugrąžina naują nežinojimą, nežinančiam ji nubudina naują pažinimo, tiksliau atpažinimo alkį. Ši paroda yra platus kvietimas į susitikimą su R. Andrijausko stebėtu, jo liudytu, vizualiai svarstytu Antologijos periodu. Į jau būtą, jau žinomą, ne kartą paliudytą, bendrystės ir autorystės pripildytą susitikimą ši paroda atveda savu maršrutu. Todėl tai ir kitokio pobūdžio vizualinis kvietimas. Kvietimas į dalų, savyje pasiskirsčiusį, keleriopą susitikimą. Pakvietimas susitikti su ne kartą liudytomis ir su visai neliudytomis, nefiksuotomis ištiktimis. Su fotografinėse laikmenose, šiuose kompoziciniuose rėmuose, laikuose pamirštose užuominose vis dar neaktualizuota galia, nubudimo laukiančia galia. Juokas ir juoko šurmulingas vizualinis triukšmas daug ką nubudina. Pašalina sureikšmintą, sintetinės kančios pripildytą dirbtinį dramatizmą. Išvaduoja iš naivaus optimizmo ir perteklingo rimtumo. Triukšminga ir komiška atmintis šiuose autoriniuose atvaizduose nubudina reikiamą neatitikimą ir prasilenkimą, save teigiančią kaitos galią. Kviečia į kitokius susitikimus ir telkia kitokias akistatas.
Linksmos ir bravūriškos Joną Meką supančios ir jo paties įsuptos vizualinės akimirkos – jos visos kupinos daugybės linksmų kreipinių. Jos visos yra pripildytos nusišalinančio džiugesio. Nusišalinančio nuo būtino pozavimo, ceremoninės laikysenos, sustabarėjusios įtampos. Jose pati judanti, virpanti, kaitoje nenustygstanti Antologijos apsuptis, perteklinga akimirkų įvairove, mirksnių aistra, save įtraukianti, save įsiūbuojant kasdienybės kronika virstanti, papildomu komentaru virstanti apsuptis. Todėl ši paroda – dvejopas kreipinys į Antologiją. Liudijantis, reaguojantis, visada save nežymiai, saikingai koreguojantis kreipinys, apsupties svaigulio, įvykių entuziazmo pripildytas kreipinys. Kita vertus, tai įsigilinantis, norintis reikiamą triukšmą pagauti akimirkos kreipinys. Tokia fotografija nėra tik įprasto bendrystės triukšmo išraiška. Pats šios bendrijos ir šios bendrystės komunikacinis triukšmas – čia visada ta nežymi prieštara, ne visada iki galo atvira akistata. Vizualizuojanti fiksacija čia yra į kažkur „kitur“ nukrypstanti fiksacija. Kitybės nyksmo ir jo vyksmo ieškanti fiksacija. Ritmingas ir saikingas judesių ir gestų triukšmas – tai siekis pagauti intensyvumą ir nervingą, tuo pačiu vis nubundantį Jono Meko aplinkos kūrybinį, situatyvinį budrumą. Todėl tai budinantis, būdraujantis vizualinis triukšmas su ryškiais ir rišliais ironiškais atšvaitais, su artimose akistatose išsiskleidžiančiais kreipiniais. Tai visada yra laisvės ir atradimo, susitikimo ir pasitarimo, replikos ir paieškos akimirkos.
Paroda pasitinka ir palydi mus nuo atvaizdo į atvaizdą savo šurmulingu gaivumu. Gyvos ir gaivios ekspozicijos, kai viskas dar tik turi rasti savo vietą, viskas dar tik turi savaime judriame, šurmulingame triukšme nutilti ir nurimti. Tai ir yra Antologijos vyksmas, visada įsibėgėjęs vyksmas, be privalomos kulminacijos, be būtinos išdavos. Čia daug tų savaiminių triukšmingų trikdžių, daug nežymių, bet svarbių intarpų. Daug ieškomo ir pritariančio entuziazmo sąšaukų, begalinės vizualinės paraiškos vis dar neidentifikuotų, laike vis dar neišpakuotų buvimo atributų. Šios fotografijos savaime netildo ir netramdo esamos, staiga atsiradusios triukšmingos retorikos, netikslios kreipinio trajektorijos, savo vietos nerandančios atributikos.
Atėjus į šią parodą, perėjus visą jos ekspoziciją juntamas pasitikėjimas. Pasitikėjimas yra vizualinis tikėjimas, spontaniškas tikėjimas vizualine atvaizdo galia, vizualinės atvaizdo išraiškos galimybe, atverta kreipinio galimybe. Todėl šios kompozicijos sutvertos ir aptvertos sava patvarumo tonacija. Kad triukšmingas atvaizdas įtrauktų ir sugertų bendrystės bildesius, žodžių dilgesius, mimikos, veido raukšlių garsus. Tam reikia pasitikėjimo, atsiveriančio, atsigręžiančio pasitikėjimo. Pasitikėjimo sukurtos ir pasitikėjime atvertos kompozicijos žinantys savo išraiškos galias ir dar tik ieškantys savo išraiškos amplitudės veidai.
Visur, visoje šios parodos eigoje, yra juntamas tas aktualus, tačiau nenuolankus įpusėjimas ir įsibėgėjimas. Pajautos įpusėjimas, trukmės įpusėjimas, vadinasi, ir aktualios atminties įpusėjimas. Vyksmo ir veiksmo sąšaukos delsimas – toks delsimas yra skubos atšaukimas. Ieškant aplinkos permainos, nuotaikos mobilizacijos pakvietimo. Pats Jonas Mekas pasitinka savo studijos apsuptyse jau įpusėjus, jau įsibėgėjus visai ekspozicijai. Visi norimi ir esami įvykių ir veiksmų steiginiai yra išjudinti. Svarbių ir situatyvių akimirkų jaudulyje nebijoma ko nors nepastebėti, nebijoma kur nors paklaidžioti. Situacijų, kompozicijų planai – tarsi ironiškai ir turi slysti pro šalį. Pozos ir turi rodyti savo abejojančią galią. Yra tikima bravūriška-ironiška akimirkos, vyksmo mirksnio pagava. Kuri ir išvaduota iš konvenciškos statikos. Todėl fiksacijos procesualume visai nebijoma ir suvirpančios, savyje subyrančios, pasiskirstančios intonacijos. Šios triukšmingos akimirkos stokoja paruoštos pozos, netampa archyvuotomis iškarpomis, nevirsta tezioniais ruošiniais. Bet visur nesikartojanti, nenorinti kartotis, o norinti improvizuoti gausa. Gausa čia ir dabar inicijuotų, neredaguotų, iš ano laiko perkeltų, dabartį koreguojančių pozų. Šypsenose čia vis kita, viena greta kitos triukšminga, grimasiška permaina, sunkiai sutramdoma nesibaigiančio pokalbio tapsmo nuotaika. Tačiau čia visur nesupainiojama pasiruošimo nuostata. Pasiruošimo jau įvykusiai ateičiai, amžinai dabarčiai nuostata. Pasiruošimo prisiminti, pasirengimo priimti iš ten į čia persikeliančius kreipinius. Kurie virpa savo iškrovose, kurie skamba užstalės juokuose, kurie nuklysta į įvykių ir aplinkybių detales. Triukšmas, šios parodos vizualinis triukšmas – savaimingas, be išankstinio scenarijaus, be galutinės išdavos. Su sąmoninga spontaniška spraga, su tik numanoma, tik laukiama tyla. Laikas yra pertrūkis, nuolatinė spraga, spalvotas intervalas. Spontaniška, iš pasibaigusio laiko prasprūstanti, iš vizijų baigmės pratrūkstanti, pakrypstanti greitoje kompozicijoje, staiga ir netikėtai subyrančiame geste atsirandanti intonacija. Tokia intonacija yra tarpinė intonacija. Tarpinė intonacija, nesibaiminanti korekcijos intonacija, neišsigąstanti kito intarpo intonacija. Prireikia kito laiko ir kitos aplinkos, kitos ekspozicinės, parodos šurmulio aplinkos, kad įvyktų, kad būtų išvystas, išgirstas autorinis kvietimas. Kvietimas į Antologiją, į Jono Meko aplinką, į studijinę aplinką, loftą. Rodos, tokia studijinė kronika, savo ir sau skirto gyvenimo kronika pasmerkta uždarumui. Persipynusių veiksmų, vienų be kitų nesuprantamų kreipinių steigtys. Bet parodos nuotaika sako kitus dalykus. Paroda savo visumoje kreipiasi į mus be jokio dirbtinio dramatizmo, nekurianti jokios nereikalingos archyvinės įtampos.
Tokia paroda ir toks autorinis liudijimas kelia svarbias užduotis. Suprasti ir susieti tuose atvaizduose vis dar savo dabarties ieškančius ano meto, ano laiko vaizdinius. Dar svarbesnė čia esama užduotis – suvokti atvirą laikysenos galią. Fotografija yra vizualinė laikmena, kuri rodo trapią laikysenos galią. Darbinė ar buitinė laikmenos galia kupina potencialios pajautos užuomazgų. Išsitapatinanti, atitrūkstanti galia naujai išvaduoja iš nebūtinų įsipareigojimų. Praeityje reikia ieškoti gyvosios ir takios dabarties, užgimstančios, atgimstančios dabartinės savaimingumo galios. Vėl tos pačios, bet niekada netapačios, atvaizduose nubundančios, minimos ir menamos užduotys. Užduotys fotografo fiksacijose nuklydusios nuo savo galutinės duoties, triukšmaujančios ieškomose dabartyse. Jų daugiskaitoje, jų įvarialypėje išsklaidoje. Užduotys žinančiam savo žinojime nusišypsoti pačiam šypsniui. Nežinančiam prisiminti nežinomas šypsnio siuntas. Jonas Mekas mums siunčia per aplinkinių šypsenas, per ironiškas stabtelėjusias ištarmes, per įvykių, apsupties sujudančias išstatas siunčia linkėjimus, vizualinius linkėjimus. Siunčia istorinius ir estetinius, retorinius ir plastinius linkėjimus šie jo aplinkos dalyviai, kūrėjai, išradėjai, padėjėjai. Besitikintys, besišypsantys yra kviečiami į šią parodą.
Paroda veikia iki spalio 10 dienos.
