Birželio 9 d. Fotografijos muziejuje („Aušros“ muziejus) startavo renginių ciklas „Jaunojo kūrėjo eteris“. Vakare vykusio susitikimo metu Vilniaus Gedimino technikos profesorius dr. Remigijus Venckus plėtojo diskusiją su jaunosios kartos fotografu Deividu Buivydu. Renginio metu buvo pristatyta D. Buivydo sukurtas fotografijų ciklas „F(L)IGHT“. Autoriaus kūriniai buvo pristatomi virtualioje ekspozicijoje projekciniame ekrane muziejaus edukacijų salėje visą savaitę. Renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba bei Šiaulių miesto savivaldybė. Kviečiame susipažinti su menininko biografiniais faktais, kuriuos pristato muziejus bei prof. dr. R. Venckaus parengtu kritiniu tekstu.

Muziejaus informacija apie menininką
Susirinkusiems Deividas pristatė penkerius metus kurtą ir vis dar vystomą dokumentinių fotografijų ciklą „F(L)IGHT“, kuriame užfiksuoti Bostono kasdienybės vaizdai. Bostonas – nedidelis miestas Jungtinėje Karalystėje, Linkolnšyro grafystėje, vienas ryškiausių emigrantų traukos taškų ir vienas euroskeptiškiausių miestų šalyje.

Jaunas fotografas, atsidūręs emigranto vaidmenyje, imasi fiksuoti miesto socialinį veidą – jo gyventojus, aplinką, viešąsias erdves. Su kamera rankose menininkas vaikšto miesto gatvėmis ir tarsi iš šono stebi jo gyvenimą – ritmą, rutiną, žmonių elgsenas, bylojančias apie vidines jų būsenas ir jausmus – nuobodulį, pasimetimą, ilgesį, tuštumą, akimirkos džiaugsmą. Fiksuoja simbolius ir detales, kalbančias apie migranto dalią.

Deividas kamera bando prisijaukinti jam svetimą vietą ir kartu kuria fotografinę miesto ir jo gyventojų apybraižą. Šis projektas – tai antropologinis tyrimas, kalbantis apie migraciją, segregaciją, asmens identiteto praradimą, tapatumo paiešką.

Dar prieš „Brexit“ įvykius pradėtas kurti dokumentinių fotografijų ciklas šiandien tampa universalia iliustracija priežasčių, nulėmusių kertinius politinius lūžius. Serijos „F(L)IGHT“ fotografijos dar niekad nebuvo pristatytos viešai taip gausiai. Dalis darbų buvo eksponuoti tarptautinėse grupinėse parodose, publikuota leidiniuose.

Jaunosios kartos kūrėjas D. Buivydas vaikystę praleido Plungėje. Būdamas keturiolikos metų, persikėlė į Mažeikius. Būtent čia, pradėjus lankyti fotografijos būrelį, įvyko gilesnis fotografijos, kaip medijos, pažinimas. Po poros metų Deividas išvyko studijuoti fotografijos Jungtinėje Karalystėje, mokėsi Vestminsterio universitete, Bostono koledže. Baigęs mokslus ir pasisėmęs patirties, sugrįžo į Lietuvą.

Prasidėjus karantinui, apsigyveno Šiauliuose. Deividas domisi socialine ir kultūrine antropologija. Kūrėjui fotoaparatas – tai įrankis, leidžiantis tyrinėti gyvenimą, jo procesus. Fotografijomis Deividas atranda, fiksuoja ir interpretuoja kasdienybę.

Prof. dr. R. Venckus apie menininko kūrybą
Pristatydamas savo kūrybinę programą D. Buivydas teigia, kad dažnai keisdamas savo gyvenamąją vietą vaizdo reprodukavimo priemones taiko kaip socialinės aplinkos tyrimo instrumentą. Fotoaparatas ne tik leidžia pastebėti ir atrasti, bet ir padeda interpretuoti kasdienius ritualus, tikrovės pokyčius.

Viena vertus, D. Buivydo susidomėjimą vaizdais rodantys savianalitiniai pamąstymai ženklina ir negalėjimą gyventi be vaizdų ir atvaizdų aplinkos. T. y. tikrovė, pati būdama pilna visokių vaizdingų įvykių, dar kartą yra paaštrinama jų atvaizdavimo, o dalyvavimas tokioje tikrovėje verčia sukurti ir dar daugiau atvaizdų bei jais domėtis.

Tikėtina, kad būdamas apsuptas nuolat regos juslę dirginančios tikrovės, autorius yra savaime išprovokuotas domėtis dokumentine fotografija, kuri leidžia tikrovę fiksuoti, kataloguoti ir galiausiai demonstruoti mums – žiūrovams.

D. Buivydo dokumentika – tai erdvės ir laiko išklotinė, savotiškas aplankytų vietų ir įvykių žemėlapių archyvas.

Kūrėjas gausiai taiko fotožurnalistinį, aplinką akylai stebinčio ir sekančio fotoaparato metodą. Susan Sontag (1933 – 2004) yra taikliai apibūdinusi fotožurnalistikos laimėjimą, kurį pilnai suvokiant apima net tam tikra siaubo akimirka. Ji teigia, kad stebint fotografiją yra dažniausiai renkamasi tarp gyvenimo ir atvaizdo (lyg mirties analogo). Ilgainiui visiems priimtina tapo (o šiandien jau nieko nebestebina) rinktis ne natūralią tikrovę, bet atvaizdą.

D. Buivydo atveju vartotojo dėmesį patraukia fotografuojamųjų asmenų žvilgsnio pozicija kadre. Jie atsigręžia į mus (nuotraukų žiūrovus) ir akiplėšiškai spoksodami visiškai nesibaimina mūsų stabtelėjusio žvilgsnio. Tokiu būdu D. Buivydo sukurti atvaizdai dar labiau atitraukia mūsų dėmesį nuo gyvenimo ir tarsi nutempia link mirties (apie ką mums leidžia suprasti S. Sontag).

Atvaizdas mus užlaiko, įstringa atmintyje. Kai jis (atvaizdas) vis dažniau prisimenamas, tada nuotrauka tampa ne tik fotografo, bet ir mūsų tikrovės dalimi; t. y. atvaizdą mes pasisaviname, tarsi jis būtų anksčiau įvykęs bei suvoktas esąs mūsų pačių kūnu ir jausmais išgyventa tikrovės atplaiša.

D. Buivydo kūriniai byloja ir apie tai, kad dokumentinėje fotografijoje susitikus / susikirtus įamžinto asmens ir nuotraukos vartotojo žvilgsniams kyla pamatinis klausimas apie tai, kas kurį stebi arba kuris kurio yra nužiūrinėjamas.

Būtent šis susikertantis žvilgsnis prancūzų filosofo Jacques Derrida (1930 – 2004) analizuojamas kaip netobulos medijos kompensacija.

Kad ir kaip to nenorėtume pripažinti, tačiau net D. Buivydo atveju atvaizdai jau yra įvykusi tikrovė. Atvaizdai – tai tik erdvės ir laiko iliuzijos, kuriose negalimas mūsų kūnų fizinis buvimas, todėl žvilgsniu yra kompensuojamas fizinės taktilikos trūkumas.

 Nors filosofas šią kompensaciją dažnai vadina liečiančiu žvilgsniu, tačiau visiškai kitokį epitetą jis pasiūlo tais atvejais, kai kažkas iš užfiksuoto kadro žvelgia į mus. Kito žvilgsnis mus sustabdo, atkreipia dėmesį, neleidžia nusigręžti ir ilgam užstringa mūsų atmintyje. Jis yra vadinamas žvilgsnio bučiniu.

D. Buivydo sukurtos nuotraukos mums byloja apie fotografijos dokumentinę prigimtį. Susikertant žvilgsniams atsiranda savaiminis, artikuliavimui kalba sunkiai pasiduodantis nejaukumo įspūdis. Šis nejaukumas yra susijęs su fotografijos kaip dokumentinio fakto prigimtimi.

Iš D. Buivydo fotografijų ciklo „F(L)IGHT“.