(Tęsinys)                                                                                                    
Mokinių atsiliepimai apie mokytoją
Buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas Skirmantas Valiulis (1938–2011) apie savo mokytoją pasakojo: „Iki šiol jaučiu didelę pagarbą Gerardui Bagdonavičiui – ekscentriškam dailės mokytojui. Jis visada eidavo kartu su vaikais į kiną. O po kino visą kelią analizuodavo, koks ten stilius, koks dailininko darbas, kaip tą ar tą reikia vertinti. Ir taip – su šeštos-septintos klasės mokiniais, lyg su rimčiausiais pašnekovais“ (N. Koskienė. Skirmantas Valiulis ragauja gyvenimą. „Šiaulių kraštas“, 2007 sausio 27, p. 1, 6).

Šiaulietė Regina Jasaitytė-Šarkienė, gyvenanti Vilniuje, 1954–1958 metais mokėsi Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje. Braižybą dėstė Gerardas Bagdonavičius. Ji pateikė savo mamos mokytojos Reginos  Šiaučiūnaitės-Jasaitienės (1910–2010) prisiminimus. Ji 1926–1930 metais mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. Gerardas Bagdonavičius dėstė tuo metu vadinamąją paišybą. Jis daug ko ją išmokė, net suteikė karpinių meno pradmenų.

Pasitaikė ir linksmesnių epizodėlių. G. Bagdonavičius pasakoja apie popierių rūšis. Aiškina, rodo, pakelia vieną lapą ir sako: „Šis popierius vadinasi Arnoldas, kaip ir mano antrasis vardas.“ Grupėje daug jaunų merginų, mokytojas irgi jaunas. Tai tuoj viena iš jų sučiauškė: „Ponas mokytojau, koks gražus Jūsų antrasis vardas“ (Reginos Jasaitytės-Šarkienės pasakojimas. 2016 spalio 16 d. Prisiminimų rankraščio kopija saugoma šio rašinio autoriaus archyve).

Prof. habilituotas daktaras Rimantas Aleksandras Tolutis (g. 1939 m. kovo 2 d. Šiauliuose) prisiminimuose pasakojo: „Mano mokytojas buvo Gerardas Bagdonavičius. Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje jis mus mokė braižybos. Kai kada jis atsinešdavo į pamokas žymių tapytojų paveikslų reprodukcijas ir pasakodavo apie jas, tačiau tam skirtas laikas buvo gana ribotas.

Tuo metu gyvenau Aušros alėjos gatvėje, beveik prieš namą, kuriame gyveno Gerardas Bagdonavičius su savo motina. Todėl vienas ar kartu su klasės draugais pakviestas lankydavausi pas G. Bagdonavičių. Jis vesdavo mus į savo studiją antrame namo aukšte. Čia jis mums rodė savo darbus, tarp jų ir savo ekslibrisus, pasakojo apie tapybos istoriją ir tapymo techniką, apie įžymių tapytojų gyvenimą, rodė jų darbų reprodukcijas. G. Bagdonavičiaus pasakojimai būdavo labai išsamūs ir įdomiai pateikti. Man tuo metu tai buvo kaip naujo pasaulio atradimas. Gerardas pasakodavo negailėdamas sugaišto laiko, nors tuo metu turėjo daug užsakymų ir kitų darbų.

Gerardo Bagdonavičiaus palikimas be dailės darbų tikrai labai įvairus ir reikšmingas: tai kraštotyra, spektaklių dekoracijos Šiaulių teatrui, vertingų Šiaulių miesto istorinių fotografijų kolekcija ir kita. Jo veikloje visur jaučiamas atsidavimas darbui, žmogiška šiluma ir dėmesys žmonėms. Aš dėkingas likimui, kad turėjau galimybę bendrauti su tokiu Žmogumi“ (Pasakojo profesorius, habilituotas daktaras Rimantas Aleksandras Tolutis. 2016 m. spalio 7 d. Prisiminimai saugomi Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).        

Kokios buvo G. Bagdonavičiaus pedagoginės sėkmės paslaptys? „Čia nėra jokių paslapčių, – pasakojo G. Bagdonavičius. – Jokios įmantrios metodikos aš nenaudojau, o ir nežinau. Aš labai mylėjau savo darbą. Mokydamas turėjau tiktai vieną tikslą – pasiekti, kad mokiniai pamiltų meną. Pamokos metu vaikams parinkdavau įdomesnes užduotis, niekada neapkraudavau jų nuobodžiais dalykais, todėl pamokai skirto laiko mums dažnai nepakakdavo. Dirbdavome po pamokų, namuose, studijoje, dirbdavome reikliai, daug, su ugnele. Savo mokiniams aš niekada nekėliau sąlygos būti dailininkais, aš siekiau, kad jie būtų kultūringi, geri žmonės. Jeigu vėliau jie nuėjo menininkų keliu, man tuo atsilygino dvigubai“ (J. Sidaravičius. Gerardas Bagdonavičius, p. 25).

G. Bagdonavičius turėjo savo mokymo metodiką. Mokėjo su mokiniais bendrauti. Mokiniai laukdavo jo piešimo pamokų, jie tapdavo laisvi; jis nedarė prievartos mokiniams. Į kiekvieną pamoką naujų eskizų atsinešdavo. Jam užteko  vieno mokinio klasėje pamokos metu.

Prof. V. Rimkaus savo prisiminimuose rašė: „Dvejus metus ir man teko būti jo mokiniu sudegusiuose, karo nuniokotuose Šiauliuose. Jis nuolat atsinešdavo įvairiausių leidinių, reprodukcijų. Tais nepriteklių metais jis mokė naudotis paprasčiausiomis priemonėmis ir medžiagomis: piešti ant laikraščių rašalu ar tušu, ant vyniojamo popieriaus – kreida ir anglimi, dirbti pagaliukais ir kt. Pastebėdavo gabesniuosius, kviesdavosi juos į namus. Atsimenu tokį įvykį. Kartą, jam išeinant iš klasės, pavymui kažkas paleido popierinį lėktuvėlį. Lėktuvėlis pasivijo per duris žengiantį mokytoją, ir įstrigo tarp nosies ir akinių. Mokytojas stabtelėjo, elegantiškai dviem pirštais paėmė lėktuvėlį ir paklausė, kieno tai darbas. Klasė nuščiuvo, o V. J. prisipažino. Mokytojas priėjo prie jo, pagyrė, kad tai esąs geras orlaiviukas, ir atidavė autoriui. Man ir šiandien atrodo, kad tai buvo itin pedagogiškas žingsnis, sustiprinęs mokytojo autoritetą“ (Rimkus, V. Piešimo mokytojas. „Mokykla“, 1995, Nr. 5-6, p. 3-4).

Grafikas Petras Repšys apie savo mokytoją G. Bagdonavičių pasakojo: „Man atrodo, kad iš tikrųjų toks mokytojas ir turėtų būti, nes jis niekada neužbėgdavo tau už akių, visada eidavo, žiūrėdavo, kuo tu domiesi, ir padeda kokią knygą ant stalo, jeigu tau reikia to ar to“ (Ir nebus tai visas ir tikras paveikslas. Su Petru Repšiu kalbasi Elona Lubytė. „7 meno dienos“, 1997 liepos 11, p. 6). Dailininkas P. Repšys savo mokytoją apibūdina šiais žodžiais: „Gerardas Bagdonavičius buvo daugelio mūsų mokytojas. Aristokratas. Jis buvo žmogus, kurio iš atminties neištrinsi.“

G. Bagdonavičius išugdė gausų būrį mokinių, vėliau tapusių garsiais menininkais, įvairių sričių specialistais. Jo auklėtiniais buvo dailininkai D. Karaškaitė-Brusokienė, V. Banaitis, A. Gudaitis, E. Juchnevičius, J. Jukonis, T. Kulakauskas, V. Mackevičius, V. Norkus, P. Repšys, J. Taujanskienė, A. Visockis, menotyrininkas V. Rimkus, architektai B. Semaška, broliai A. ir V. Nasvyčiai, V. Čekanauskas, I. Laurušas, muzikai J. Juzeliūnas, V. Laurušas, S. Sondeckis, dainininkas V. Noreika,  broliai D. ir G. Trinkūnai, režisierius B. Lukošius ir daugelis kitų Lietuvoje žinomų menininkų.

Pedagoginis darbas išmokė G. Bagdonavičių bendrauti su žmonėmis, suprasti juos. Įtaigiai skambėdavo mokytojo padrąsinantis, susimąstyti skatinantis žodis mokiniams, jo demonstruojamos mokymo priemonės, nupiešti eskizai lentoje. Jis pamokose taikė įvairias dailės formas, turėjo savitą dėstymo metodiką. Tuo požiūriu labai savitai vykdavo jo pamokos. Jo, kaip pedagogo, būdingas bruožas buvo, kad ką įdomaus perskaitęs, sužinojęs, tuojau pats siekdavo konkrečiai realizuoti darbe, pasidalyti su mokiniais, papasakoti ir pademonstruoti didesnėse auditorijose. 

G. Bagdonavičius pamokose būdavo laisvesnių momentų, netelpančių į išmuštruotas, drausmės palaikymo priemones. Mokytojas aiškindavo mokiniams, kad piešti – tai samprotauti, todėl skatino kūrybingumą, individualumą. Jis leisdavo  mokiniams spontaniškai pareikšti savo individualybę, išryškindavo jų interesus.

Buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys Jonas Krivickas pasakojo: „Mokytojas mokėjo nuostabiai džiaugtis kiekviena nors ir menkute mokinio sėkme. Kai pokario metais buvo atstatytas mergaičių gimnazijos pastatas (dabar Didždvario gimnazija), mokytojas gimnazijos salėje organizuodavo mokinių piešinių parodas. Žinoma, jos nebuvo taip puošniai įrengtos, kaip dabar. Paprasčiausiai ant tapetų juostų nuo salės lubų iki žemės kabodavo prisegti mokinių piešiniai. Bet tai būdavo įvykis viso miesto gyvenime, nes lankytojų būdavo tiek, kad dabar bet kokios parodos  organizatoriai galėtų pavydėti. Mieste tik ir kalbėdavo apie piešinius, svarstydavo, kas labiau patikę. Tose parodose būdavo ir aliejinės tapybos bandymų, kai kada ir gana sėkmingų. G. Bagdonavičiaus entuziazmo dėka piešimas mokykloje buvo viena ryškiausių ir daugiausiai  dėmesį atkreipusių disciplinų“ (Krivicko Jono atsiminimai  apie mokytoją ir dailininką G. Bagdonavičių. Atsiminimų rankraštis saugomas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).

G. Bagdonavičius skatino mokinių kūrybą, organizuodavo jų parodas. Jo mokinių darbai parodose pasižymėjo gausiu eksponatų skaičiumi, įvairumu, originalumu, formatų didumu, aktualumu, kūrinių lakštų gausumu ir meniniu brandumu. Jis mokėjo paskatinti mokinius, paruošdamas ir apdovanodamas juos meniškais pagyrimo lapais ir kitokiomis dovanomis – vertingais prizais. G. Bagdonavičius mokiniams skiepijo vidinę kultūrą, profesinį aistringumą, žadino smalsumą, skatino pastebėti ir rasti estetiką aplinkoje, ugdė domėjimąsi, įsijautimą į meno reiškinius, auklėjo visapusiškai išsilavinusius žmones, besidominančius visais kultūros ir meno lobiais.

G. Bagdonavičius pradėjęs dirbti J. Janonio vidurinėje mokyklos 1944 metų rudenį įkūrė dailininkų būrelį. Ji buvo šio būrelio vadovas. Būrelį lankė apie 30-40 mokinių. Šiam būreliui daug padėjo dviračių gamykla, baldų kombinatas „Rūdė“, Valstybinė prekyba, kurie atiduodavo įvairias priemones ir medžiagas. Mokiniai jas panaudodavo gaminant įvairias priemones. Būrelis organizuodavo susitikimus su minėtų įmonių dirbančiaisiais, suruošdavo jiems menines programas, koncertus. Taip mokiniai atsilygindavo savo šefams.

G. Bagdonavičiaus vadovaujami mokiniai gerai pasirodydavo dailės parodose, kur jų darbais būdavo gerai įvertinami. Tuometinėje penktojoje vidurinėje mokykloje įvykusioje mokinių dailės parodoje J. Janonio vidurinės mokyklos mokiniai gavo dešimt kartų daugiau prizinių vietų, negu kitos mokyklos. Mokykloje, vadovaujant  mokytojui G. Bagdonavičiui, buvo išleistas pirmas humoristinis laikraštėlis „Šluota“. Daugelio dailės būrelio narių darbai buvo siunčiami į parodas, kurios vykdavo Vilniuje, Kaune, Minske, Maskvoje. Jų darbai susilaukdavo pačių geriausių vertinimų, buvo apdovanojami vertingomis dovanomis ir pagyrimo raštais. Šį dailės būrelį lankė  vėliau tapę žinomais menininkais, kūrėjais: architektas V. Čekanauskas, muzikai broliai Trinkūnai, muzikas Petrauskas, poetas J. Sabaliauskas, kino operatoriai Martinaitytė ir Geležiūnas ir kt. (G. Bagdonavičiaus atsiminimus 1967 m. užrašė Teresė Gedvilaitė. Atsiminimų rankraštis saugomas Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).

G. Bagdonavičius palaikė ryšius su mokyklomis, kuriose jis dirbo. Ypač jo tamprūs ryšiai buvo su Juliaus Janonio vidurine (dabar gimnazija).  G. Bagdonavičius apie savo darbą šioje mokykloje rašė: „J. Janonio vardo vidurinėje mokykloje (buv. berniukų gimnazijoje) dėsčiau dailės dalykus nuo pokario iki išėjimo į pensiją 1961 m. IX mėn. Buvo suruoštas didžiulės mano išleistuvės mokykloje – balius, kaip abiturientams! Po karo per 17 pedagoginio darbo metų ši mano mokykla kasmet miesto ir viso rajono mokyklų tarpe dešimt metų užimdavo I vietą! Mokiniai gaudavo apie 60-90 pagyrimų ir dovanų“ (G. Bagdonavičius. Prisiminimai apie pedagoginę veikla. Rankraštis. Rankraščio nuorašas saugomas rašinio autoriaus archyve).

1961 m. rugsėjo 16 d. J. Janonio vardo vidurinė mokykla iškilmingai išlydėjo į pensiją pedagoginio darbo veteraną mokytoją Gerardą Bagdonavičių, kuris 40 metų išdirbo mokykloje (Pedagoginio darbo veteranai. „Raudonoji vėliava“, 1961 rugsėjo 23 d., p. 4). Jam mokiniai parašė sveikinimą-adresatą: „Brangiam mokytojui, dailininkui Bagdonavičiui Gerardui, ilgus metus dirbusiam J. Janonio v. vidurinėje mokykloje, mokiusiam mus  pažinti meną, grožį, ugdžiusiam mūsų estetinius jausmus, visada dėkingi VIII-XI-jų klasių mokiniai. Šiauliai, 1961.IX.16“ (Adresatas saugomas Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje saugomi įvairi medžiaga, atspindinti G. Bagdonavičiaus ryšius su šia mokykla.  Sveikinimai dailininkui jubiliejų proga: „Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos kolektyvas sveikina dailininką Gerardą Bagdonavičių garbingo jubiliejaus proga. Linkime daug sveikatos, kūrybinių laimėjimų.“ Visos svarbiausios J. Janonio vidurinės mokyklos šventės neapsieidavo be buvusio šios mokyklos piešimo mokytojo G. Bagdonavičiaus. Kiekvienos šventės proga į mokyklą atskriedavo dailininko laiškai su linkėjimais, ekslibrisais, piešiniais, nuotraukomis. Sveikindamas mokyklos kolektyvą su įvairiomis šventėmis pasirašydavo: „Gerardas Bagdonavičius seniausias janonietis.“

G. Bagdonavičius nepamiršdavo savo mokyklos, kurioje jis mokėsi, dirbo mokytoju, įvairiomis progomis sveikindavo jos kolektyvą, dažniausiai tai būdavo Naujųjų metų proga: „Šiauliai I vid. m-la. Janoniečiams. Sveikinu visus ir visus su Naujais 1975 metais ir linkiu tolimesnės pažangos moksle bei poilsyje ištvermės, sėkmės! Visados mintyse su jumis! Jus gerbiąs Gerardas Bagdonavičius, ordininkas dailininkas 1975. I.1.“ Kitas sveikinimas rašytas 1980 m. sausio 1 d.: „Mieli Janoniečiai! Visados mane džiuginate savo atminimu įvairiom progom savo laiškuose man!

Visados mintyse prisimenu dažnai įvairius dalykus surištus su šių mokyklos rūmu, kur ir aš čia ir mokiausi 1910 metais iki 1915.IV.15 d. evakuacijos Rusijon, kur visą laiką mokinausi ir studijavau meną. O dabar po II karo ir jums dėsčiau iki 1961 m. pensijos poilsin.

Linkiu ir Jums tokios pat sėkmės ir džiugaus kūrybingo darbo! Ištvermės, sėkmės, ryžto!.. Jūsų Gerardas Bagdonavičius ordininkas, mokytojas dailininkas. 1980. I.1.

Dailininkas G. Bagdonavičius 1981 m. savo laiške rašo:  „1961-1981. Šiaulių I J. Janonio v. vidur. m-lai. Tamstos (ir mano!) m-los dabar sveikinusius mane mokslo m. pradžios proga, prašau širdingai padėkoti 2-m delegacijom, aplankiusiom mane su gėlėm  namuose, tuo prisiminusiems mano pokarinę veiklą – džiugią kūrybą šioj m-loj!
Mano 1933 m. portretą fotografijos ateljė „Grožybėj“ darbą. Visados su Jumis – Jūsų Gerardas Bagdonavičius dailininkas-ordininkas.“  

Kitame savo 1981 m. sausio 1 d. rašytame laiške dailininkas rašo: „Naujiems 1981 metams linkiu didelės sėkmės m-los parodose. J. Janonio v. vidurinei mokyklai. Kaip ir senai man nuo karo iki išėjimo pensijon paskutiniais 10 mokslo metais linkiu Jums t. p. rinkti kiekvienoj metų parodoj iki 100 pagyrimo raštų kasmet miesto ir rajono moksleivių piešimo ir braižybos pedag. parodose! Sėkmės! 1981.I.1“ (Atvirukas, 1981 m. J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).

G. Bagdonavičius 1984 m., gavęs sveikinimus iš J. Janonio vidurinės mokyklos kolektyvo, atsiliepdamas į juos rašo: „Su Jūsų rūmais mane riša daug klasių įvairūs prisiminimai ir dabar dar daug kas sieja ir norėčiau Jums papasakoti. G. Bag.“ (Sveikinimo atvirukas, 1984 m. Saugomas Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).
G. Bagdonavičius, 1961 m. išėjęs į pensiją, 1963–1967 metais dar dirbo Vilniaus prekybos mokyklos Šiaulių filiale. Dėstė mokiniams piešimą, vitrinų dekoravimą, mokė studentus dailės, fotografijos pagrindų.

G. Bagdonavičiaus pedagoginę ir kūrybinę veiklą geriausiai apibūdina šie jo prisiminimuose įrašyti žodžiai: „G. Bagdonavičius Šiauliuose ir kitur [pasižymėjo] nuolatine meno-pedagogine teoriją ir praktika, taip pat nepasotinamu dėmesiu, neribotu žingeidumu, nenuilstančia energija bei dinamiškumu, progresyvaus švietimo skleidimu visuomenei, jaunimui ir vyresniesiems, pats save nuolat skatino veikti, nenurimti, talkininkauti smalsiems mokiniams. <...>

Visur kviečia įvairios mokyklos kalbėti, demonstruoti, o tada ten mane visur labai puikiai priima, išskiria, apdalina gėlėmis ir prirašo ypatingai puikių padėkų (rekomendacijų) ir ypatingai gyvai reaguoja plojimais. Apie rimtus dalykus auditorijoms rūpimoms temomis ir sąvokomis man ypač sekasi kalbėti nepaprastai dinamiškai, linksmai, įtaigiai, suprantamai jų intelektualui, pasiremiant iš plataus pasaulio naujausiais faktais. Todėl labai dažnai mano pasisakymai sulaukia didelio dėmesio, pertraukiami auditorijos gyviausiais reagavimais ir plojimais. Šiaulių ir net Vilniaus vidurinės meno mokyklos kviečiasi mane dėl metodinių, mokslo priemonių išdėstymo ir vaizdingumo skaityti paskaitas“ (G. Bagdonavičiaus prisiminimai apie pedagoginę veiklą. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).

Tarp pedagogikos iki dailės
G. Bagdonavičiaus viena iš svarbiausių veiklos sričių – pedagoginis darbas, pokaryje buvo apėmęs daugiau nei keturis dešimtmečius. „Retas, kuris iš mokytojų visą amžių rodė tokį entuziazmą menui“, pabrėžė jo buvęs mokinys dailininkas prof. A. Gudaitis. Net ir sovietų valdžia buvo priversta pripažinti jo kaip pedagogo nuopelnus, jis buvo tuometės valdžios įvertintas: 1946 m. apdovanotas ordinu „Už šaunų darbą“, o 1950 m. – „Garbės ženklo“ ordinu.

Pedagoginis darbas nesutrukdė G. Bagdonavičiui įsitraukti į kūrybinę veiklą. Pirmieji jo kaip dailininko darbai buvo atlikti 1920 metų pabaigoje.

Su G. Bagdonavičiaus grįžimu į Šiaulius 1921 m. suaktyvėjo dailės gyvenimas Šiauliuose, buvo pradėtos rengti parodos, jų aptarimai, rašomos jų apžvalgos vietos spaudoje. Savo kūrybinius sumanymus dailininkas įgyvendindavo privačioje dailės studijoje. Ilgą laiką G. Bagdonavičius buvo vienintelis profesionalus dailininkas  Šiauliuose. Ant jo pečių gulė visos estetinio auklėjimo, miesto meninio apipavidalinimo, parodų organizatoriaus pareigos ir rūpesčiai. Jis tapo tikra Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo siela: dėstė dailės dalykus įvairiose miesto švietimo įstaigose, kūrė knygų, žurnalų ir reklamos grafiką, apipavidalindavo vietinių mėgėjų teatro vaidinimus, o vėliau – Šiaulių dramos teatro pastatymus.

Pedagoginis darbas neužgožė G. Bagdonavičiaus kūrybinės veiklos. Grįžęs į Lietuvą, G. Bagdonavičius daugiausia domėjosi architektūriniu-etnografiniu peizažu. Tokiam retrospektyviam mąstymui susiformuoti įtakos turėjo ne tik studijos Saratove, bet ir vėlesnė artima pažintis su M. Dobužinskiu, aktyvus dalyvavimas trečiojo dešimtmečio pradžioje įsteigtos „Kultūros“ bendrovės, Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Kraštotyros draugijos veikloje ir kitose kūrybinėse organizacijose.

G. Bagdonavičius dailės parodose pradėjo dalyvauti nuo 1923 metų.

1923 m. gegužės 1 – birželio 1 d. Kaune surengtoje Lietuvių meno kūrėjų draugijos parodoje pirmąkart Lietuvoje buvo eksponuojami G. Bagdonavičiaus darbai. Jis prisiminimuose rašo: „1923 m. pirmąsyk gyvenime dalyvavau su trimis akvarelėmis (Saratovo gamtovaizdžiai – buvo ten tuoj publikos nupirkti) Lietuvos meno kūrėjų draugijos didelėje parodoje Kaune. Iki 1941 m. dalyvavau parodose 20 kartų, o iš viso Lietuvoje, Europoje ir JAV – virš 150 kartų.

Apie 1922 m. realizavau pirmą kartą scenografiją Radviliškyje geležinkeliečių saviveiklos vaidinimui. Pavyko sukurti nė kiek ne menkesnę už gerus profesionalius teatrus. 1923 m. Kaune režisierius A. Sutkus ir dailininkas V. Bičiūnas pavedė man sukurti scenografiją Vydūno veikalui „Žvaigždžių takai“ jų „Tautos teatrui“ (prie „Vilkolakio“). Apipavidalinau 3 veiksmus (dekoracijos, kostiumai, butaforija). Kitas veikalas buvo rusų rašytojo J. Erenburgo „Aukso širdis“ (G. Bagdonavičius. Prisiminimai apie veiklą. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).

(Bus tęsinys)   

2021 06 16 2

G. Bagdonavičiaus sveikinimas ir autografas. 1975-01-01. Atvirukas. Saugoma Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje.

2021 06 16 6

2021 06 16 4

Vilniaus prekybos mokyklos Šiaulių flialo mokytojai ir mokiniai. 1963 m. Antrasis iš kairės sėdi G. Bagdonavičius.

2021 06 16 8

Adresatas G. Bagdonavičiui. 1961 m. rugsėjo 16 d. Saugomas Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje.

Į viršų