Kelionę po šią menininkės Malvinos Jelinskaitės fotografijų parodą galima pradėti nuo pačios parodos nuotaikos. Visur yra juntamas dvelksmas, tas tarpus, nežymiai judrus, tačiau paveikus vizualinis dvelksmas. O fotografijos į save atkreipia dėmesį tarsi judrūs plakatai, keistos atminties, judrios praeities, dabarties suvoktyse nuolat plazdantys plakatai, skirtingus laikus ir vietas plakantys plakatai.

Tokia šių atvaizdų atmintis, kuri regis jau kažkur kitur nuėjo, iš kitur nukeliavo, bet čia ji eina. Eina savo menama, sau užmenama, nuolat paminima eiga. Einanti, praeinanti eiga, judrių laikmenų, judinamų stebinių, sustojusių steiginių eiga. Eiga čia apeiga, kaip apėjimas, apėjimas kaip apžiūra, bet kartu vyksmo praeiga. Nes tam tikras vyksmas nueina, nutolsta, išnyksta, lieka tik stebinys. Stebinys kaip stebėsenos ir nustebimo šleifas. Stebime, kad tiesioginio vyksmo daiktuose veidų bruožuose nėra. Stebimės, kad tarsi nieko nevyksta. Nes stebiniai nenuveda, nesustabdo įprastu, lauktu, tikėtinu būdu ties objektais ar subjektais. Nesama čia įprastos objektyvacijos ar subjektyvacijos. Esama čia tik dvelksmo, tik smelksmo galių, regimų galių apraiškų, lengvų ir permainingų, vėjuotų apraiškų, atpučiamų ir nupučiamų, kažko ieškančių apraiškų.

Šios autorės darbai šios parodos eigoje išsiskiria juntama, pastebima koliažine kompozicija. Po vienu stiklu susitikę, po vienu stiklu suvienyti, išsklaidyta gausa pasklidę maži atvaizdai. Tai norint surinkti, tai norint suvienyti reikia tinkamos žvalgos, reikia ir žvalgytuvių nuotaikos. Atidžiau žiūrint suvokiama, kad tie darbai yra įmantri ir neįprasta rikiuotė. Kad iš tos rikiuotės į mus vizualiai padvelkia tam tikras koliažinis ornamentas. Toks koliažinis ornamentas, kuris neturi ir nesiekia puošnumo, neteikia jokio prievartinio prašmatnumo. Visą parodą būtų galima skubotai pavadinti koliažiniu ornamentu. Bet toks ornamentas pirmiausia yra autorinis ornamentas.

Šis autorinis ornamentas kalba vizualiąja raiška visai kitus dalykus. Kalba pirmiausia apie paties atvaizdo nusišalinimo pastangas. Ir visa tai mus nukreipia į dar painesnes dermės plotmes, į pačias išderinimo pastangas, į įprastos vizualinės nuostatos keitimo pastangas. Todėl šio vizualinio dvelksmo fone pasklidusi nusišalinančių, pasitraukiančių pastangų fiksacija. Ornamentas tada virsta tik platesne ir atokesne ornamentine užuomina. Veido ornamentuotė, kuri ištrina bruožus ir brėžius, gatvės ornamentuotė, kuri nepalieka reikšmingos raiškos. Ilgiau žiūrint ištinka apsirikimo, pasimetimo, sutrikimo nuotaika, dingstančio tikrumo ir užtikrintumo, įprasto atrinktumo nebuvimo nuotaika. Tokiu būdu ir atsiveria savita fiksacijos fikcija.

Tai, ką čia matome, – tarsi fotografinė, save pradanginanti fiksacijos fikcija, tarsi vizualus žiūros vietos liudijimas, kaip konfliktuojantis ir save vizualizuojantis prisiminimas. O  visa tai čia jau yra įvykusių įvykių ornamentas, kuris kuria tam tikrą atvirkštinį vyksmą, kitos krypties, kitokių kreipinių kupiną vyksmą. Ornamentas, kuris nėra nei daiktas, nei objektas, nei vidus, nei išorė. Jis ne į save atkreipiantis dėmesį vizualinis darinys, o nuo savęs nukreipiantis, alternatyvią steigtį teigiantis kreipinys. Ornamentas, pro kurį akimis ir mintimis reikia prasibrauti. Vizualiai ar mentaliai prasibrauti ne tik įprastu būdu nusišalinant, ne tik save susvetiminant. Čia reikia suprasti patį ornamentą kaip terpę, tarpstančią, atmintyje tirpstančią terpę. O tai yra suvokimo terpė ir suvokimo kryptis, keista, kupina nepavaldžios kaitos, pripildyta sutrikimo ir pasimetimo, klaidumo ir užmaršumo. Vaizdo fiksacija čia rodo tarsi atvirkštinę galią, nes fiksacija nėra ko nors, kieno nors stabilizacija. Tokia fiksacija yra vizualinis konstatavimas, kad čia nieko nėra patogaus, nieko nėra stabilaus. Kita vertus, tai nėra kokios nors tik destruktyvios pratybos. Tai yra optinės nuostatos pratybos, ieškant ir rodant, liudijant žiūros vietas, minties vietas, labilios ir statyvios vietovės fone. Iš patirties vietovės vėl ir vėl reikia atvaizde grįžti į pravirą vietą. Tokia pravira vieta – tai nuostata kaip išstata.

Išstata kaip dispozicija, terpės kaip tarpsnio dispozicija. Užduotis tarsi labai paprasta – ne vaizde, ne vizijose ieškoti reikiamo, tinkamo, palankaus atvaizdo režimo, atvaizduoto ir fotografinėje ornamentuotėje jau esamo, pasilikusio, į vieną ar į kitą laikų, jų eigų pusę pasisukančio, pasilenkančio ritmo. Tokia terpės ieška nėra tik labai elementari ieška, tai nėra elementari vizualioji procedūra. Tikroji procedūra yra nukreipta į jau esamą terpę, šviesos raiškos rašmenų įteigtą, suvokimui paliktą terpę. Terpė – tai terpė-tarpsnis, atvaizdo tapsmo tarpsnis. Tai platus ir erdvus protarpis, pats atvaizdo fonas. Toks yra ir šių fotografijų fonas. Pats tarpsnis rėkia, kad tai nebaigtas fonas su baigtinėmis figūromis.

Vizualinis fonas – tai foninė terpė, vizualiai fonuojanti terpė, savos faktūros pripildyta terpė. Joje tarsi nieko reikšmingo nėra, čia tarsi nėra jokių reikalingų ženklų ar žymių. Vizualinis fonas tarsi pripildytas nepaliaujamos stokos. O tokia foninė stoka tarsi visada nieko nesakanti vizualinė stoka. Bet čia tokia stoka, o ne figūratyvios duoties pertekliumi ir reikia kliautis. Jei mes žiūrėdami tai suvokiame, jei mes išdrįstame tuo pasikliauti, tai šioje stokoje mes randame naujas pastangas, išvystame naujas vizualines iniciatyvas. Terpė tarp daiktų, tarp jų atributų turi virsti įžvalgos, atrastos kiaurymės, angos, landos žvalgos galia. Atminties stokoje, rekonstrukcinėje, identifikacinėje, klasifikacinėje stokoje, tarp įvairiausių vizualinių ar mentalinių esinių yra žiūros, žvilgsnio, matymo ir mąstymo landos. Savo atminties stokoje, savojo prisiminimo ar atminimo stokoje reikia išdrįsti esaties stoka pasikliauti. Nes stokoje yra įžvalgos rezervas. Vieta turi virsti kiaurai matoma vieta.

Kiaurai matoma vieta yra begaliniai vizualinės stokos maršrutai. Nepakankamos, ne visai tinkamos, nesutaikytos su atmintimi vietos maršrutai. Jie visada optinė landa, mentalinė anga, ontologinė kiaurymė. Kiaurymę, angą teikianti vieta yra ir save įrėminusi vieta. Žiūrima tarp kažko ir pro kažką, atokiau ar arčiau. Čia rodomos ir čia regimos vietos – tai vietos, pro kurias į kažką ir kažkaip žiūrima. Kai nuo regimumo į patį regėjimą yra pereinama. Pro šią laiko, pro šios erdvės, pro šio fasado ar šio veido terpę žiūrint įžiūrimas detalių migravimas, matymo dirglumas, pats faktūrinis kryptingumas. Esminės navigacijos galima ieškoti šiame faktūros kryptingume.

Tokiame vizualiniame matyme susikuria, įsisteigia nepaliaujama ta nenutrūksta protarpio nuotaika. O tokia nuotaika ir veda į vizualinį dvelksmą, į žiūros palydos, į žiūros eigos dvelksmą, į įvairuojantį, prikeliantį laikų ir vietų dvelksmą. Į vėjo ar vėjų kaip orientacijos, asociacijos dvelksmą. Atvaizdo dvelksme reikia ieškoti oro galios, įkvėptos ar iškvėptos oro galios. Vėjo dvelksme reikia ieškoti ir praregimos, visada spalva padengtos ar tik spalva uždengtos priedangos ar prieglobsčio galios. Pietinio rajono dvelksmas, rašytinės, emocinės kronikos dvelksmas – tai navigacinis dvelksmas. Leidžiantis autorine žiūra pažvelgti pro ištakų, nuotaikų, nuotykių ir nuotėkių vietas toliau. Dvelksmas – tai visada apsupantis, įpinantis, įvedantis, kiemų, gatvių, alėjų, koridorių dvelksmas. O tai visada kaitos, ornamentiką kuriančios kaitos dvelksmas. Kad pro mentalinį ornamentą būtų pasižiūrėtą į pakitusį ir pasprukusį, o gal kažkur užtrukusį sentimentą. Pro vizualinį sentimentą būtų pasižiūrėta į praeities mentalinę pajautą. Pietinio rajono dvelksmas – tai rytinis, rytmetinis dvelksmas, persmelktas pabudinančios nuotaikos dvelksmas. Kai pabudę atvaizdai, kai jų ornamentuotė leidžia pažiūrėti keliomis kryptimis pro dabartį, pro dabarties praeigą į praeitį ir ateitį. Pro nubudusių laikų peizažą, pro langus, laiko varstomas duris, vartus, pro nubundančias vizualines save detalizuojančias perspektyvas į visada atviras, save liudijančias ertmes.

Fotografijos čia nesibaigianti praeiga, o ne tik prieiga su savo išeiga, su savo ištekliais. Skirtingos laikmenos talpykla – tik tinklo akis rodanti laikmena, tik veido apybraižas teikianti laikmena, pro tai reikia akimis ir mintimis, juslėmis praeiti. Praeiti pačia vizualine praeiga, visa palikta simboline galia, visa trūkstama, stokojama teiktimi, kad būtų rasta atvaizdų rastyse matymo vietos regima vieta. Kad iš tokios įprastos ornamentikos būtų nuklysta jungčių ir telkčių maršutu į kitos vietos dvelksmą. Kad vizualioji prarega, turima regėsena leistų vėjus išgirsti, vėjų galią, nukreipiančią, atvedančią ar išvedančią, įvardijančią galią leistų išgirsti.

Malvinos Jelinskaitės kaip fotografės estetika ir jos vizualinė technika rodo naujai aktualizuojamą vizualinio eidoso, fotografinio eidos problematiką. Tradiciškai atvaizdas visada į save nukreipta sanglauda ar išsklaida, į save nukreipianti, sau dėmesingumą rodanti procedūra. Kitaip žiūrint, pro pačius atvaizdus žiūrint atsiranda kitos procedūros, foninės ieškos, faktūrinės raiškos, įmantrios detalės raiškos procesai. Tada ir prabyla atvaizdo dvelksmas, tada išvystamas atvaizdo vėjas, nupučiantis jutimus kitapus, atgenantis suvokimus šiapus. Atvaizdas tampa nuotaikos pučiamu, nuotaiką kuriančiu, perregimu ir praregimu formatu. Jo laikmena virsta perregimi, permatomi, persmelkti paviršiai, dvelksmo sujudinami, kryptis ir kreiptis, veidus ir vaizdus regintys paviršiai, pasigendami, pasivejami, užmaršties ir atminties pasijų, regimybės sijų suremti paviršiai. Paviršiai netikėtai virstantys perviršiais, pertekliais, perkėlomis. Jais lakioja, jais bėga, juose dvekia save kaitaliojantys dvelksmai, ūžesiai, gaudesiai, traškesiai. Žiūra tampa rega, o rega tampa matymu, save menančiu matymu.

Malvinos Jelinskaitės fotografijų paroda „Pietinis pietryčių vėjas“ eksponuojama Fotografijos muziejuje iki birželio 20 d. Festivalio „Enter“ programa.   

Iš M. Jelinskaitės fotografjų parodos „Pietinis pietryčių vėjas“.