(Tęsinys)
Šiauliuose XX a. pradžioje – iki Pirmojo pasaulinio karo
XX a. pradžia Lietuvoje ir Šiauliuose pasižymėjo istoriniais įvykiais. 1902 m. mieste pradėjo veikti visuomeninė biblioteka, 1903-1904 m. Šiauliuose vyko slaptieji lietuvių kalbos kursai, vadovaujami J. Jablonskio. 1904 m. Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos draudimą. 1904 m. spalio 31 d. pirmą kartą Lietuvoje buvo suorganizuotas viešas spektaklis Šiauliuose „Amerika pirtyje“. 1906 m. mieste pradėjo veikti Šventojo Juozapo darbininkų katalikų draugija. 1908 m. spalio 2 d. įkurta literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“ ir kt.    
 
Šiauliai buvo stambus šiaurės-vakarų Lietuvos regiono pramonės ir prekybos centras. Augo gyventojų skaičius, didėjo užstatomos miesto teritorijos plotas. Šiauliai su priemiesčiais Šimše, Pakartuve, Kaukazu, Pabalyne, Verduliais, Verduliukais, Trumpe, Žaliukėmis (didžiosios ir mažosios – pietvakarinėje miesto pusėje). 1904 m. Šiauliuose gyveno 17 705, 1913 m. – 23 654 gyventojai. Žmonių sudėtis buvo įvairi: pirkliai, amatininkai, namų savininkai, tarnautojai, smulkūs savininkai, tarnautojai, inteligentai, dvasininkai. Čia veikė pažangūs veikėjai: S. Lukauskis, V. Zubovas, K. Venclauskis, P. Bugailiškis, V. Bielskis, K. Janavičius, V. Gruzdys, J. Šalkauskis, kurie rūpinosi miesto sanitarijos gerinimu, sveikatos, socialinės apsaugos, kultūros reikalais.

Šiauliai XX a. pradžioje buvo nemažas Šiaurės Lietuvos pramonės centras. Ypač čia klestėjo odų, saldainių ir šokolado, linų pramonė, Gubernijos dvaras. Pro Šiaulius 1871 m. buvo nutiestas geležinkelis, kuris sujungė jį ne tik su Rusija, bet ir su kaimyninėmis Europos valstybėmis. Miestas buvo ant pagrindinio Mintaujos kelio, vedančio iš Prūsijos Karaliaučiaus į  Rygą.

Šiauliuose klestėjo žydų pramonininkai ir pirkliai, Zakso galanterija, brolių Choronžickių manufaktūra, Mordchelio Cimkauskio, Karolio Savičiaus, Aleksandro Zaborskio knygynai, Juchnevičiaus kolonialinė krautuvė, Ch. Frenkelio, Maušos Iserliso, Judelio Podliašuko, brolių Nurokų fabrikai, amatininkų dirbtuvės.

Raštijos darbuotojas, kunigas Vincentas Juzumas (1819–1901) Žemaičių vyskupijos aptašyme apie Šiaulius 1899 m. rašė: „Šiauliai – pavieto centras prie to paties pavadinimo ežero. <...> Šiauliai – gana erdvus miestas, apstatytas beveik keturkampio forma.

Po Kauno tai iš visų gražiausias ir puošniausias miestas. Jame yra 737 mediniai namai ir apie 40 mūrinių, iš kurių yra keletas puikių aukštų namų, neseniai pastatytų [pavieto] maršalo grafo [Nikolajaus] Zubovo lėšomis.

Prie geresnių mūrinių taip pat priklauso [šie namai]. Vieno aukšto gimnazija Gytarių gatvėje prie Tauragės plento su gražiu fasadu, kuri Šiaulių pavieto gyventojų lėšomis buvo pradėta statyti 1847 m., o baigta 1850 m. Triaukštis policijos pastatas prie cerkvės. Pilis, arba kitaip aukštas kalėjimo bokštas, apmūrytas storu akmeniniu mūru. Šią pilį sudaro trys mūriniai čerpėmis dengti namai. Šiuos mūrus per vienus metus 1822 m. pastatė kunigaikštis Platonas Zubovas.

Mieste yra 5 pagrindinės gatvės: Vilniaus, Kuršėnų, Mintaujos, Bubių, arba kitaip Gytarių, bei Paradinė. Visos gatvės grįstos, keliolika mažesnių – negrįstos ir pelkėtos. Per miestą sruvena Rudavėle vadinamas upelis, kuris teka per klebono sodą ir įteka į ežerą. Yra likę ženklų, kad jame stovėjo malūnas.

Turgaus aikštė erdvi, keturkampė. Aikštę 1837 m. įrengė viso pavieto darbininkai, kurie suformavo ir užpildė žvyru, o prieš kurį laiką ir išgrindė. Iš dviejų pusių ji apstatyta žydų namais, o iš trečiosios rytinės pusės, juosiama dabartinio savininko įrengtų dviem eilėmis statytų vienodos išvaizdos ir matmenų parduotuvėlių su išilgai einančia galerija. Iš ketvirtosios pusės ją supa vadinamasis Mituvos [1/2] plentas. Šioje turgaus aikštėje du kartus per savaitę pirmadieniais ir penktadieniais vyksta turgus, o penkis kartus per metus būna arklių mugės“ (V. Juzumas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013, p. 439).

Šiaulius nuo 1887 m. pradėta apšviesti žibaliniais žibintais, kurių 1906 m. buvo 205. 1907-1908 m. miesto centrui apšviesti buvo  nupirkti 26 „Liuks“ sistemos žibaliniai žibintai, taip pat 30 paprastų žibintų, kurie buvo įrengti miesto pakraščiuose. 1911 m. birželio 30 d. miesto dūma nutarė įvesti mieste elektros apšvietimą. Veikė vietinis elektros apšvietimas Ch. Frenkelio odų fabrike, brolių Nurokų odų fabrike, Kagano saldainių ir šokolado fabrike. Buvo įrengti arteziniai šuliniai, kurių siurbliai turgaus aikštėje, arklių turguje (dab. Vasario 16-osios gatvės rajone) perpumpuodavo giluminį vandenį.

Šiauliai išsidėstę patogioje geografinėje  vietoje, jo centrinė dalis – prie  ežero, palei Rinkos aikštę, ant kalno stovinti didinga mūrinė Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia su bokštais ir bokšteliais. Dar veikė cerkvė, sinagogos, senosios kapinės su koplyčia, raudonų plytų caro laikų kalėjimas, grakščios architektūros Chaimo Frenkelio vila, senasis miesto paštas, geležinkelio stotis, grįstos centrinės gatvės, dviaukščiai ir vienaaukščiai mūriniai ir mediniai namai, vėjo ir vandens malūnai. Į miesto teritoriją pateko Zubovų viensėdija (Didždvaris).  Mieste tekėjo Rūdės, Vijolės ir kiti upeliai ir grioveliai, kurie rudenį, smarkiai palijus patvindavo ir apsemdavo aplinkinius namus ir žemės sklypus. Šiaulius juosė Šimšės, Kaukazo, Gubernijos priemiesčiai, Kalniukas, Žaliūkių, Ginkūnų, Lepšių, Žaliūkių vietovės, kalvotos ir miškingos Bubių ir Kurtuvėnų apylinkės, Rėkyvos ežeras, Salduvės piliakalnis.

Taip atrodė senieji Šiauliai ir jo apylinkės XX a. pradžioje kai čia, iš Radviliškio, atsikėlė gyventi Bagdonavičiai su sūnumi Gerardu. Šiauliai paliko neišdildomą įspūdį mažajam Gerardui. Ypač jį sužavėjo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios didybė, kurią jis vėliau pavaizdavo daugelyje savo darbų. Tėvai kartu su mažuoju Gerardu dažnai mėgo pasivaikščioti po Šiaulius.  Tose išvykose viskas buvo įdomu jaunajam Gerardui. Jis buvo smalsus ir pastabus vaikas. Vėliau viską iš atminties ir natūros pavaizdavo savo daugybėje piešinių ir dailės kūrinių, užfiksuodamas ir aprašydamas matytus pastatus, gatves, medžius, namus, žmones, to laikmečio aplinką ir buitį.

Bagdonavičiai su sūnumi Gerardu atvykę į Šiaulius maždaug nuo 1903 m. iš pradžių neilgai gyveno Vilniaus gatvėje, vėliau įsikūrė tuometinėje Pagyžių gatvėje 125. Šis namas priklausė Vaclovui Mikalauskui. Bagdonavičiai nuomojo iš šio savininko kelis kambarius ir čia gyveno iki 1915 m. balandžio mėnesio. Prasidėjus karui ir frontui priartėjus prie Šiaulių, jie pasitraukė į Rusiją.

G. Bagdonavičius autobiografijoje rašo: „Persikėlėme iš Radviliškio į Šiaulius, į Vilniaus gatvę prieš dab. Parodų rūmus, vėliau gyvenome Vytauto gatvėje (buvusioje Pagyžių g., dabar 125 Nr.). Pragyvenome čia 12 metų ir 1915 m. balandžio mėn. pasitraukėme į Rusiją“ (G. Bagdonavičius. Autobiografija. Rankraščio kopija saugoma šio rašinio autoriaus archyve).

Iš to laikotarpio Šiauliuose  yra išlikusios kelios įdomios nuotraukos, kuriose Gerardas Bagdonavičius nufotografuotos vaikystėje. Vienoje iš jų – vertikalioje ovalo formos nuotraukoje –Gerardas kokių 5-6 metų amžiaus, nufotografuotas  vienoje iš Šiaulių fotoateljė, puošniai aprengtas, papuoštas po kaklu parišta kaklajuoste. Kitoje – vertikalioje ovalo formos nuotraukoje – jis nufotografuotas lauke, prie senų plytų sienos, maždaug tokio pat amžiaus. Jis tarsi raitelis sėdi apžergęs ant iš lentų sukaltą suolo. Aprengtas tos pačios spalvos ilgu madingu švarkeliu ir trumpomis kelnėmis, ilgomis kojinėmis, apautas odiniais bateliais, ant galvos užsidėjęs iš tos pačios medžiagos ir rašto pasiūtą kepurę su snapeliu.  Dar vienoje 1910 m. nuotraukoje nufotografuota visa Bagdonavičių šeima iš kairės į dešinę: mama Rūta, dešimtmetis Gerardas ir tėvas Edvardas. Nuotrauka daryta Šiauliuose, prieš Gerardui stojant į parengiamąją klasę Šiaulių berniukų gimnazijoje.  
   
Mokslas Berniukų gimnazijoje
Gerardas Bagdonavičius Šiaulių berniukų gimnazijos parengiamąją klasę pradėjo lankyti būdamas devynerių metų. Jis iki 1915 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje ir tik prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė jaunuoliui ją baigti. Tačiau Gerardas visados didžiavosi, kad mokėsi šioje garsioje gimnazijoje, turinčioje senas ir gilias švietimo tradicijas, kuri šiemet rudenį minės 170 metų įkūrimo sukaktį. Šią mokymo įstaigą baigė daug žymių žmonių, kurie savo pasiekimais ir darbais garsino ir garsina Šiaulius ir Lietuvą visame pasaulyje.

Šiauliuose gimnazija pradėjo veikti 1851 metų rugpjūčio 30 dieną. Joje mokėsi tik berniukai, todėl ji buvo vadinama Šiaulių vyrų gimnazija, vėliau – Berniukų gimnazija. Tai buvo viena iš geriausių gimnazijų Šiauliuose, svarbus Šiaurės Lietuvos mokslo ir kultūros centras. Todėl neatsitiktinai Gerardo Bagdonavičiaus tėvai pasirinko ugdymui šią mokslo įstaigą savo sūnui ir tam atvyko gyventi į Šiaulius.

Šiaulių berniukų gimnazija buvo įsikūrusi miesto centre, prie ilgiausios Šiauliuose, Tilžės gatvės. Ši gatvė – tai senasis  Hanzos kelias, vedantis iš Prūsijos Karaliaučiaus pro Šiaulius į kaimyninės šalies sostinę Rygą. Pati gimnazija Gerardo mokymosi laikotarpiu veikė dviejų aukštų mūriniame pastate, statytame dar 1851 metais.

1871 m. Šiaulių gimnazija buvo reorganizuota į klasikinę gimnaziją, turinčią dvimetį septintos klasės kursą. Joje buvo mokoma lotynų, graikų, rusų kalbų, kitų dalykų. Visi bendrojo lavinimo dalykai buvo dėstomi rusų kalba. 1873 m. vietoje dvimečio septintos klasės kurso buvo atidaryta aštunta klasės, Nežymiai keičiantis programai, tokia gimnazija veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

1900 m. buvo panaikinta klasikinė gimnazija: nebedėstoma graikų kalba, sumažinama lotynų kalbos pamokų, įvedamas gamtos dėstymas. Nors rusinimo politika buvo stipri, gimnazijoje brendo tautinio atgimimo idėjos ir daugelis mokinių, dar gimnazijoje pradėję visuomeninę ir kultūrinę veiklą, savo darbais išgarsėjo Lietuvoje.

1901 m. rugpjūčio 29-30 dienomis iškilmingai paminėtas Šiaulių berniukų gimnazijos įkūrimo 50-metis. Jubiliejaus proga išleista Konstantino Špakovskio parašyta gimnazijos istorija „Istoričeskaja zapiska o Šavelskoj mužskoj gimnaziji“ 1902 m. Vilniuje išspausdinta knygelė „Opisanije prazdnovanija 50-tilietniago jubileja Šavelskoj mužskoj gimnaziji“.

Po spaudos draudimo panaikinimo berniukų gimnazijoje buvo leista dėstyti tikybą lietuvių ir lenkų kalbomis, o nuo 1914 m. įvestos lietuvių kalbos pamokos. Atvykęs į Šiaulius rašytojas Kazys Puida pirmasis pradėjo mokyti mokinius lietuvių kalbos.        

G. Badgonavičius Šiaulių berniukų gimnazijoje (dar vadinamoje Mužskaja gimnazija) mokėsi 1910–1915 metai (kai kur rašoma, kad 1909 m.). Jis prisiminimuose rašo: „Rengiamojoje klasėje įvairius dalykus mokė Kozlovas, krikščionių katalikų tikybos mokytojas buvo kunigas Labanauskas, lietuvių kalbą Kazys Puida, lenkų kalbą – Zajonček Pavel, paišybą ir dailyraštį Konstantin Mazin. Pirmoje klasėje: rusų kalbą – A. Jokubovskij, aritmetiką – lietuvis Volodka, vokiečių kalbą – Urbanaitė, matematiką – Zacharovas,

Antroje klasėje: tie patys, kaip ir pirmoje klasėje išvardinti mokytojai, dar gamtą – Pogoreckis ir prancūzų kalbą – Fuše Amalija. Trečioje klasėje: tie patys, kaip ir pirmoje, ir antroje klasėje išvardinti mokytojai, ir dar Januškevičius Juozas – lotynų kalbą. Gimnastiką ir karinę mankštą dėstė ateinantis rusų kariuomenės karininkas. Dar buvo du tvarkdariai inspektoriai ir direktorius Zacharovas, kuris gyveno gimnazijos pastate pietinėje pusėje (G. Bagdonavičius. Prisiminimai apie Šiaulių berniukų gimnaziją. Rankraštis saugomas Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje).       

Iš tų laikų yra išlikusi nuotrauka, kurioje G. Bagdonavičius nufotografuotas su Šiaulių berniukų gimnazijos apranga: juodos kelnės, per galvą užvelkami su stačia apykakle juodos spalvos marškiniai, dvi mažos blizgančios sagos apykaklėje, trys marškiniuose. Susijuosęs plačiu juodu odiniu diržu, keturkampėje sagtyje rusų kalba raidės „ŠG“ (tai reiškė „Šiaulių gimnazija“ – J. N.), kepurė mėlyna, apsiūta balta juostele, snapelis juodas, lakuotas. Kepurės priekyje sidabrinis gimnazijos ženklas: sukryžiuotos augalo šakutės, viduryje raidės „ŠG“. Įdomi detalė, kad kairėje pusėje už diržo užkištas nedidelis, masyvia rankena durklas.

Gerardui didelį įspūdį padarė gimnazijos varpas, kuris kviesdavo mokinius į gimnaziją, skelbdavo pertraukas. Jį ir kitus gimnazistus prie durų visados pasitikdavo ilgametis Šiaulių gimnazijos skambintojas, dar vadinamas varpininku Jonas Mikulskis (1851–1935-05-07). Jis tarnavo gimnazijoje nuo 1886 m. iki 1935 m. Šioje gimnazijoje mokęsis M. Biržiška prisiminimuose rašo: „Mikulskio pareiga  buvo skambinti didžiuoju varpu, išsikišusiu pro gimnazijos stogą ir koridoriuje virve patraukiamu, o taip pat varpeliu kas pamoką. Vieno kito įprašytas, jis kartais, kiek anksčiau paskambinęs, sutrumpindavo pamoką. Kartais leisdavo jis kuriam mažiukui paskambinti apsidairęs, kad kas nepamatytų. Taisydavo mokiniams diržus, kuprines, perplėštus švarkelius ar kelnes ir kitką. Mokiniai jį mylėjo ir reiškė jam pagarbą“ (M. Biržiška. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, Kaunas, 1938, p. 211, 222 – nuotr., 1935). Šiaulių gimnazija 1926 m. su senu savo varpininku Jonu Mikulskiu.

1899 m. Šiaulių berniukų gimnaziją baigęs inžinierius Konstantinas Šakenis (1881–1959) apie gimnazijos varpą, dar vadinamą skambalu, rašė: „Virš gimnazijos rūmų stogo kabojo skambalas, kuriuo kiekvieną dieną gimnazijos sargas skambindavo, o skambalo garsas aidėdavo visame, tada dar nedideliame Šiaulių mieste. 8.30 val. nuaidėdavo skambalo garsas – ženklas, kad reikia vilktis apsiaustą, prisirišti ant nugaros kuprinę su knygomis ir sąsiuviniais, kojas įstatyti į kaliošus, jei šlapia, nes atvykusieji su purvinais batais gaudavo stipriai barti, ir skubiai eiti į gimnaziją. Lygiai 18 val. skambėdavo gimnazijos varpas ir po to joks gimnazistas negalėdavo pasirodyti gatvėje be specialaus leidimo. Visi mokiniai bendrabučio salėje sėsdavo mokytis“ (K. Šakenis. Svetimų auklėtojų globoje. Iš: J. Krivickas. Šiaulių berniukų gimnazija – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991), Kaunas: Šviesa, 1991, p. 16-17).

Šiaulių berniukų gimnazijoje buvo nusistovėjusi griežta tvarka: keltis 7 val. (7 val. visame mieste kėlė mokinius didysis gimnazijos varpas (skambalas), po 3 pamokų gimnazistai galėjo išgerti moksleivių bufete stiklinę arbatos užkandus buterbrodu arba tešlainiu, grįžus linksmai papietauti, rengti pamokas, gavus laiko paskaityti. Pradžioje mokslo metų vykdavo inspektoriaus patikrinimas visų moksleivių uniformos, kepurių, diržų ir t. t.

Prie gimnazijos Morkus (Mordchelis) Cimkauskis pardavinėjo mokiniams rašomuosius dalykus ir vadovėlius. Čia galėjai pamatyti visus miesto gimnazistus besirausiančius knygyne, galėjai įsigyti reikalingas mokymo priemones ir rašomuosius dalykus. Šiame ir kituose miesto knygynuose mėgo lankytis ir Gerardas, kur įsigydavo spalvotų knygų ir albumų, rašymo priemonių, popieriaus ir dažų piešiniams.

(Bus tęsinys)

Gerardas Bagdonavičius apie 1909 m. Iš V. Rimkaus archyvinio palikimo.

Šiaulių berniukų gimnazija XX a. pradžioje. Atvirukas.

Pagyžių gatvė Šiauliuose, kur iki 1915 m. gyveno Bagdonavičių šeima.

Gimnazijos gatvė Šiauliuose XX a. pr. Atvirukas.

Vilniaus gatvė XX a. I pusė. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Šiauliai apie 1902 m. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.